„Visko būna, tačiau savo gyvenimo be vaikų, šeimos neįsivaizduoju, neįsivaizduoju dienos be apsikabinimo ar pasakymo, kad juos myliu“, – LRT.lt sako atlikėjas, projekto „Aš esu muzika“ dalyvis Deividas Norvilas, pasidalijęs savo tėviškomis patirtimis.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kalbėdami apie savo vaikystę, mūsų kartos žmonės prisimena laikus be technologijų, kai dienos bėgo kieme su draugais. Jūs irgi pirmiausia pagalvojate apie tą laisvę?
– Žinoma, buvo ir to. Netgi pamenu, kad išeidamas iš namų raktą paslėpdavau prie lauko durų stovėjusiuose savo batuose ir palikdavau raštelį: „Tėti, raktai – bate.“ Buvau dar mažas ir man nė į galvą nešaudavo, kad kas nors gali perskaityti ir be vargo užeiti į mūsų butą. (Juokiasi.)
Pamenu ir sykį, kai tėvas pagrasino, kad jei iš lauko grįšiu sušlapęs, gausiu diržo. Man buvo taip smalsu sužinoti, kaip to diržo gauti, kad tyčia sušlapau. Grįžus namo tėvas simboliškai, per juoką, paauklėjo, tačiau man tas diržas jokio įspūdžio nepaliko – nei man skaudėjo, nei ką. (Juokiasi.)
– Ar buvote griežtai auklėjamas?
– Galbūt negalėčiau sakyti, kad iš esmės buvau auklėjamas labai griežtai, tačiau mano mokslai tikrai buvo prižiūrimi griežtai. Tiesa, tai manyje žadino maištininką – turėjome popierines pažymių knygeles, taigi jei gaudavau gerą pažymį, būtinai duodavau mokytojai įrašyti, jei gaudavau prastą – neduodavau.
Tėvai žiūrėdavo ir džiaugdavosi, koks šaunuolis sūnus – mokosi vien ketvertais ir penketais, o trejetų ar dvejetų negauna. Kartą mama nuėjusi į susirinkimą sužinojo, kokia yra tikroji situacija, tad buvo šeimoje įtampos. (Juokiasi.)
– Kaip manote, ką perėmėte iš savo tėvų?
– Mums taip pat labai svarbūs vaikų mokslai, tad skiriame tam daug dėmesio. Vis tik galvoju, kad aš esu kitoks tėvas nei manasis. Nelabai įsivaizduoju, kad būčiau galėjęs ar norėjęs tėvui išsipasakoti, pvz., apie savo meilės istorijas, kaip, beje, ir mamai, tačiau ji patyliukais skaitydavo mano užrašus, eiles, taigi viską ir taip žinojo.
Aš savo sūnums stengiuosi būti ir draugas. Tik kartais nežinau, ar ne per daug, ir ar po to jie neužlips ant galvos. Kai kurie ir taip sako, kad per daug juos lepinu. Iš tiesų iššūkis išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvo ir draugo.
Taip pat pagalvoju, kad turbūt mano tėtis nėra man pasakęs, kad mane myli. Ne todėl, kad nemylėjo, tiesiog augau tais laikais, kai atrodo, kad kalbėti apie jausmus ir emocijas nebuvo priimta. Mes jau kita karta – savo vaikams kasdien sakau, kad juos myliu. Turbūt jie jau net nepastebi. (Nusijuokia.)
– Turite namuose kokių nors taisyklių?
– Jei tik būname namuose, visada valgome kartu, susėdame prie stalo ir šnekamės, bendraujame, kiek tik užtenka sūnums kantrybės. Kai pagalvoji, ne tiek ir daug matomės – ryte vaikai išeina į mokyklą, po to – į muzikos mokyklą, sugrįžę namo dar sėda prie pamokų, ir žiūrėk – jau metas miegoti. Taigi laikas kartu prie stalo ir mūsų pokalbiai yra labai svarbūs.
– Paminėjote muzikos mokyklą, vaikai eina jūsų keliais?
– Ar jie norės eiti mūsų keliais, parodys tik laikas. Tikrai neverčiu ir nestumiu jų į muzikinį kelią, tačiau mums svarbu, kad jie turėtų muzikinį išsilavinimą, neabejoju, kad tai lavina jų vaizduotę, pasaulėžiūrą, be to, fortepijonas, kuriuo groja abu sūnūs, yra gera mankšta smegenims, nes viena ranka daro vieną, kita – kitą, tai ganėtinai sudėtinga.
Taigi man svarbu, kad muzikos mokslus jie praeitų, o ką darys toliau – jų valia. Tiesa, nepasakyčiau, kad jie patys dega noru, ypač vyresnėlis, atrodo, kad jam muzikos pamokos darosi šiokia tokia kančia. Jaunesnysis sūnus kiek kitoks, jam viskas kiek lengviau gaunasi, jis ir šiaip atrodo artistiškesnis.
– O ar sunku kaip tėvui išlaviruoti tarp dviejų brolių santykių?
– Visiškai tradiciškai – pykstasi, barasi, bet vienas be kito ilgai negali ir neabejoju, kad vienas už kitą galvą guldytų, vadinasi, viskas gerai – ryšys yra.
– Ar lengva suderinti tėvystę ir iš šalies žvelgiant chaotišką atlikėjo darbo laiką?
– Būna nelengva, todėl visą laisvą laiką stengiuosi praleisti su šeima, vaikais, drauge kur nors nuvažiuoti, aplankyti sodybą, nuveikti kažką visiems įdomaus, einame į kiną, atrakcionus, vasarą būtinai kartu keliaujame. Man patinka leisti su jais laiką, nes jie – mano draugai ir geriausi kompanionai.
– Ar su žmona nuomonės apie auklėjimą neišsiskiria? O gal, kaip mėgstama sakyti, vienas yra gerasis, kitas – blogasis policininkas?
– Iš esmės esame vieningi ir stovime toje pačioje pusėje. Jei imtume ginčytis ar nesutarti, neabejoju, kad vaikai tai akimirksniu pastebėtų ir išnaudotų. Juk jie gudrūs.
– Ar esate iš tų tėvų, kurie apie vaikų auklėjimą skaito knygas, klausosi tinklalaidžių ir pan.?
– Skaičiau knygą apie pirmuosius vaiko gyvenimo metus. Ją vieną ir teturiu. Iš tiesų labai atsargiai žiūriu į visus pamokymus.
Pamenu, kartą sodyboje tarp popierių deginti radau lapą su 30 frazių kiekvienai dienai, kurias mylintis tėvas turėtų pasakyti savo dukrai. Susimąsčiau – nejaugi be kažkokio popieriaus nežinome, ką pasakyti savo vaikui? Jei taip, labai liūdna.
Be to, tenka pastebėti, kad apie vaikų auklėjimą geriausiai išmano tie, kurie vaikų neturi, – jie turi tiek patarimų, atsakymų į bet kokį klausimą ir viską supranta. (Juokiasi.)
– Kas gražiausia ir nuostabiausia būnant tėčiu?
– Labai sunku atsakyti ar išskirti ką nors vieną. Nuo pat pirmo vaikų verksmo tai yra labai didelis stebuklas. Visko būna, tačiau savo gyvenimo be vaikų, šeimos neįsivaizduoju, neįsivaizduoju dienos be apsikabinimo ar pasakymo, kad juos myliu.
Daugiau ciklo pokalbių rasite čia.
