„Gera, kad mano pastangos, 15 metų įdirbio, pokalbių, bendravimo duoda vaisių. Mūsų ryšys labai gražus“, – apie santykius su 15-mečiu sūnumi Adu LRT.lt sako atlikėjas ir kūrėjas Vidas Bareikis. Nors tėvystės kelyje būta ir iššūkių, žinomas vyras džiaugiasi, kad dabar sūnus jį apdovanoja kokybišku ir įdomiu laiku: „Estafetė jau persikelia į jo rankas ir aš neretai įsikvepiu nuo jo pasiekimų ir poelgių.“
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi eterio ir scenos žmonės.
– Kas labiausiai įsiminė iš to, kaip jūs pats vaikystėje buvote auklėjamas?
– Iš tiesų, klausimas vertas knygos, bet jei trumpai, pagrindinis dalykas, kurį gavau iš tėvų ir kurį su laiku vis labiau vertinu, yra tai, kad nuo pat vaikystės mano meilės ir būtinybės čia būti aruodėlis buvo visiškai užpildytas.
Tėvai labai norėjo, kad ateičiau į pasaulį, todėl kai atėjau, apdovanojo mane didžiule meile ir visomis išgalėmis stengėsi sukurti harmoningą aplinką. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio dabar galiu kuo nors dalytis su aplinkiniais ir šiame ganėtinai komplikuotame pasaulyje egzistuoti be abejonės, kad manęs čia reikia, kad esu vertas čia būti ir apskritai turiu čia tam tikrą prasmę.
Taip pat labai įsiminė, kad mama mane mažą prieš miegą visuomet apklostydavo ir išglostydavo, tai man išliko kaip jos meilės ir rūpesčio simbolis. O tėtis nuolat kartojo auksinę frazę: „Niekam nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti darytų tau.“ Šie dalykai man labai įstrigo ir prisidėjo prie to, kad šiandien gyvenu ganėtinai harmoningą gyvenimą.
– Ar šie dalykai yra pagrindas to, kaip šiandien auklėjate savo 15-metį sūnų Adą?
– Dalis to, kaip norėčiau jį auklėti ir auginti ir kaip mes su jo mama tai darome. Prisideda ir visas rinkinys kitų dalykų: asmeninis tobulėjimas, perskaityta literatūra, sektinas ar nesektinas kitų žmonių pavyzdys, dalykai, kurie netenkina ugdymo sistemoje ir pan.
Taip pat man labai svarbus suvokimas, mane lydintis nuo pat sūnaus atsiradimo: jei jau buvai gudrus paleisti į pasaulį gyvybę, suprask, kad tai bus ne trumpalaikis, o ilgalaikis projektas, tad prisiimk atsakomybę ir ją nešk, neišduok to mažo žmogaus.
– Šiandien nemažai kalbame apie laiką, jo stoką ir gyvenimo tempą. Kai kurie tėvai skundžiasi nerandantys laiko kokybiškai pabendrauti su savo atžalomis. Kaip atrodo jūsų laikas su sūnumi?
– Esu tikras, kad niekada nepritrūksime laiko tam, kas yra mūsų prioritetas. Jei laikas su vaiku bus mūsų prioritetas, pagal tai susidėliosime kitas savo veiklas. Aš savo dieną suplanuoju taip, kad joje užtektų kokybiško laiko drauge, kad galėtume pasikalbėti, kai vežu jį į mokyklą ir važiuojame po pamokų namo, kai vakarieniaujame, užsiimame bendromis veiklomis. Nuo pat sūnaus mažų dienų mus labai jungė sportas, taip pat knygų skaitymas.
Iš tiesų mes labai daug kalbamės, domiuosi, kaip jis jaučiasi, kokių turi klausimų apie brendimą, kūną, pasiteirauju apie jo meilės reikalus, kaip jis vertina santykius su mumis, kas jam nepatinka, pasikapstome praeityje. Labai labai daug kalbamės apie viską.
– Kai kurie didžiuojasi būdami vaikų draugais labiau nei tėvais. Kaip išlaviruoti tarp tėvo ir draugo santykio?
– Draugas draugui nelygu – yra draugai ir draugeliai. Man tikras draugas pirmiausia siejasi su žodžiu „meilė“. Tikras draugas man yra svarbus, jį myliu, linkiu jam geriausio, stengiuosi palaikyti mūsų ryšį, kai reikia – padėti, o kai reikia – nesikišti. Viskas gerai, jei tėvas ar mama prisiima ir tokį vaidmenį, tačiau tėvai neturėtų stengtis būti tokie draugai kaip vaiko bendraamžiai ar bendramoksliai.
Taip niekada nebus, nes juos sieja kitokios patirtys ir išgyvenimai, pavyzdžiui, pirmoji meilė, pirmoji išvyka prie jūros, pirmoji savarankiška kelionė lėktuvu. Jie iš tiesų tai gali patirti tik su draugais, kuriems tai taip pat yra pirmas kartas, ir jiems abiem tai bus neįkainojama jųdviejų patirtis.
– Jūsų sūnus jau vaikinas. Kurie jo gyvenimo etapai jums buvo didžiausi iššūkiai: kūdikystė, bemiegės naktys, darželis, maištinga paauglystė ar kas kita?
– Turbūt patys sunkiausi buvo pirmieji penkeri metai. Tikrai nebuvau tas tėtis, kuris nebūna namuose ir yra pasinėręs tik į savo darbus. Su Ado mama dalijomės pareigomis, abu dalyvavome jo gyvenime.
Tačiau tai buvo studijų metai, nuo tada, kai vaikui sukako dveji, gyvenome užsienyje, tas laikas buvo nelengvas ir jį prisimenu kaip iššūkį. Buvo daug rūpesčių.
Paskui, kai sūnus jau buvo penkerių ar šešerių, darėsi vis savarankiškesnis, prasidėjo mokyklinis amžius, iki pat dabar sūnaus auginimas man yra vienas didelis malonumas, jokių sunkumų nematau.
– O ar didelis iššūkis pasirūpinti savo ir vaiko būsena išgyvenant skyrybas, kai keičiasi įprastas gyvenimas, ritmas, bendravimo tvarkaraštis?
– Labai didelis, reikalaujantis iš naujo suvokti gyvenimo aplinkybes ir padėti vaikui jas išgyventi harmoningiausiai, kaip gali. Iššūkis didelis, bet įveikiamas.
– Pasikalbėjome apie iššūkius, o kas labiausiai džiugina tėvystėje ir jūsų su sūnumi santykiuose?
– Apskritai tėvystėje gražiausia yra galimybė pajusti tą beribę, bekraštę, neišmatuojamą, besąlygišką meilę. Turint vaikų, šie varteliai atsidaro ir tu supranti, kas tai iš tiesų yra. Man tai neįkainojamas tėvystės aspektas.
Taip pat labai gera, kad mano pastangos, 15 metų įdirbio, pokalbių, bendravimo, parodant, ką stengiuosi suteikti sūnui ir ko mainais norėčiau iš jo, duoda vaisių. Manau, kad mūsų ryšys labai gražus, kasdien kalbamės, daug dėkojame vienas kitam ir visus pokalbius baigiame žodžiais „aš tave myliu“.
Džiaugiuosi – manau, auga, bręsta labai fainas žmogus, kuris mane apdovanoja labai kokybišku, įdomiu laiku, o neretai ir veda į priekį. Estafetė jau persikelia į jo rankas ir aš neretai įsikvepiu nuo jo pasiekimų ir poelgių.
Smagu matyti, kad jis daugelį dalykų pradeda anksčiau nei aš. Tarkime, knygas, kurias skaičiau būdamas 30-ies, jis jau skaito būdamas 15-os, taigi, jau dabar galime kartu jas aptarti. Tokie dalykai mane labai įkvepia.
Daugiau ciklo pokalbių rasite čia.
