„Kasryt kėliausi su mintimi, kad ligą turiu įveikti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako nuomonės formuotoja Indrė Burlinskaitė, išgyvenusi sunkiausią likimo išbandymą. Netikėta diagnozė, sunkios chemoterapijos ir begalinis atvirumas socialiniuose tinkluose. Visa tai užgriuvo išbandymu. „Nors man padėjo tūkstančių žmonių palaikymas bei maldos, buvo ir kitko“, – neslepia jauna moteris.
Vos pradėjusi skelbti viešumoje apie savo būklę, ji sulaukė per 90 tūkstančių sekėjų. Tačiau Indrei pasveikus, situacija ėmė keistis.... „Viešinausi ne dėl populiarumo, norėjau padėti kitiems neprarasti vilties“, – prisipažįsta Indrė, pasiryžusi savo patirtį panaudoti tikslingai, kad ir kiti neprarastų tikėjimo, jog pasveiks.
Prieš beveik metus išgirsta diagnozė gerokai pakeitė nuomonės formuotojos ir socialinių tinklų įžymybės Indrės Burlinskaitės išvaizdą, gyvenimo būdą, darbus ir požiūrius.
„Sau pasakiau: jau dabar tai manęs nieks nebeįžeis, – prisimena moteris. – Jeigu aš nueisiu kažkur, tai aš maksimaliai susitvarkysiu taip, kad šimtu procentų pasitikėčiau savimi, kad kas ką besakytų, aš žinočiau, kas aš esu, kaip aš atrodau. Ir kad niekas manęs neužgautų.“

Dabar Indrę su vyru dažniau galima sutikti sostinės gatvėse, nors ne taip seniai jiedu save dar vadino Druskininkų gyventojais. Prieš dešimtį metų įkyrus viešumas, lydėjęs tuo metu dainininkės karjeros siekusią merginą, paskatino ją bėgti į mažesnį miestą.
„Viešumas turi savo kainą. Ne šiaip turbūt su vyru, kai susipažinome, išsikraustėme į Druskininkus. Tai buvo daugiau mano idėja, nes buvau pavargusi nuo tų visų baisių komentarų... Atrodo, susitikau savo gyvenimo meilę ir dar buvo minčių – jis lyg į Vilnių norėjo. O aš sakau – gal gyvenkime Druskininkuose – ramus, nedidelis miestelis“, – pasakoja I. Burlinskaitė.
O kai aš žmones po trupučiuką supažindinau su tuo, kas vyksta, su besikeičiančia savimi, pati mačiau save filmuodama, kaip aš keičiuosi, prie visko pripratau.
Kurį laiką pora mėgavosi ramiu gyvenimu, abu dirbo treneriais sporto klube. Bet tuo metu suaktyvėję socialiniai tinklai paviliojo Indrę. Ji rado savo nišą: kalbėdama apie madą, stilių ir grožį, sparčiai augino sekėjų būrį, o veikla augino ją.
„Oi, dar labai nedaug išmanau, – kuklinasi nuomonės formuotoja. – Po teisybei, man tai visiškai nauja sritis. Dabar stengiuosi gilintis, stengiuosi mokytis, man tai labai įdomu. Noriu, kad mano profilis ne tik būtų gražus, kaip aš apsirengiu, rodau derinius, bet kad galėčiau kažką ir moterims patarti. [...] Į drabužius, aprangą žiūriu kaip į kūrybinį procesą. Man patinka dėlioti drabužius tiek sau, tiek vyrui, padaryti kažkokius derinius. Mane tai labai motyvuoja.

Ir pačios nuotraukos, ir tos pačios reklamos – gauni užduotį kažkokią, tu ją turi įgyvendinti. Bet kokį produktą – vazelę paimi – jau turi sugalvoti, kaip tu ją nufotografuosi, kur tu ją pastatysi, kaip tu būsi apsirengusi, kokie bus žodžiai. Tai kūrybinis procesas. Žmonės mato tik tuos dalykus, kuriuos tu pateiki. O kaip visa tai vyksta, kad reikia kiekvieną apgalvoti dalyką, ką tu apsirengsi, kur tu pakeisi lokaciją, kur nusifotografuosi, atrinksi nuotraukas, parašysi tekstą, sukomunikuosi su užsakovais, sudarysi sutartis – nemato. Yra daug ką veikti.“
Indrės gyvenimą ir veiklą dabar stebi daugiau nei du šimtai tūkstančių sekėjų. Nuolat komplimentų dėl išvaizdos sulaukianti moteris neslepia, – anksčiau buvo kitaip.
Nesvarbu, kad aš buvau graži, o tada staiga netekau viso moteriškumo...
„Kažkada, prieš daug metų, kai dar dainavau grupėje „Kitokios“, tai būčiau išrinkta turbūt pačia nestilingiausia Lietuvos moterimi. Manau, kad visa tai, visi tie neigiami komentarai man buvo kaip spyris į užpakalį.
Jeigu tu vis tik nori eiti į viešumą, turi būti labai stiprus, turi apsišarvuoti šarvais, turi taip eiti, kad tavęs niekas neįžeistų, turi žinoti, ko tu nori, koks tu esi. Tiesiog jeigu tau parašys kokį baisų komentarą, tai tu jį paskaitysi ir mintyse pagalvosi, kad ne, tai netiesa. Aš žinau, kokia aš esu“, – sako vidinę ramybę atradusi moteris.

Prieš beveik metus Indrė ryžosi viešai pasidalyti netikėtu gydytojų verdiktu. Jai, vos trisdešimt šešerių, neseniai ištekėjusiai ir apie vaikus svajojančiai moteriai, diagnozuota onkologinė liga. Indrė sako nė karto per šį laiką nesigailėjusi, kad nusprendė paviešinti savo istoriją. Atvirai pasakojo apie gydymą, chemoterapijas ir savo savijautą. Pasislėpti keliems mėnesiams, tiesiog dingti iš socialinių tinklų ji net nesvarstė.
Sirgau, buvau silpna, tai visi palaikė, tikrai mylėjo. Kai pasveikau, tai atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nenorėtų, kad aš čia vėl kažkur eičiau laiminga, patenkinta, džiaugčiausi gyvenimu.
„Nežinau, ar man būtų įmanoma pasislėpti ir dingti. Aš turbūt esu labai pripratusi bendrauti su savo sekėjais, bendrauti su žmonėmis. Ir atsiriboti tokį ilgą laiką, manau, kad man būtų nepavykę, bet kokiu atveju. Galbūt, jeigu būčiau apie tai nekalbėjusi ir staiga vieną dieną kažkur išėjusi į viešumą visiškai kitokia, nei anksčiau buvau, būčiau save labai stipriai sužeidusi. Greičiausiai būčiau gavusi įvairiausių komentarų...
O kai aš žmones po trupučiuką supažindinau su tuo, kas vyksta, su besikeičiančia savimi, pati mačiau save filmuodama, kaip aš keičiuosi, prie visko pripratau. Paskui jau nebuvo tokio didelio šoko. Niekam nebuvo. Tai tikrai nesigailiu ir vienareikšmiškai padaryčiau tą patį.

Nors ir daug laiko praėjo, bet tai man padėjo sveikti. Man žmonės padėjo sveikti begaliniu palaikymu, gražiais žodžiais, priėmimu manęs tokios, kokia esu. Nesvarbu, kad aš buvau graži, o tada staiga netekau viso moteriškumo..., – sako vėžį įveikusi Indrė. – Jie priėmė mane visokią. Mane tai kažkaip motyvavo. Motyvavo tas dalykas, kad kiek daug yra tokių žmonių kaip aš. Labai daug. Ir vaikų. Motyvavo dar tai, kad jie mato Indrę pliką ir jie dėl to geriau jaučiasi – jie yra ne vieni, su jais taip pat kažkas yra. Visą laiką aš bandžiau tą dalyką pakreipti į stilingą pusę, kad tai visai madinga ir gražu.“

Atvirumas Indrės sekėjų būrį tuo metu padvigubino. Stebėti jos gyvenimą nusprendė beveik šimtas tūkstančių žmonių. Dabar, kai ji sveika, nedidelė dalis sekėjų išėjo ieškoti naujų dramatiškų istorijų ir kitų herojų.
„Dėl šito dalyko man šiek tiek liūdna, – neslepia pašnekovė. – Net nežinau, kaip tai vertinti. Sirgau, buvau silpna, tai visi palaikė, tikrai mylėjo. Kai pasveikau, tai atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nenorėtų, kad aš čia vėl kažkur eičiau laiminga, patenkinta, džiaugčiausi gyvenimu. [...]“
Bet kai prasideda keiksmažodžiai įvairiausi – na, tai jau yra neskanu ir tai vis tik žeidžia.
Viena sekėja, visos ligos metu siuntusi Indrei palaikymą ir lydėjusi maldomis, pasveikusiai sugebėjo parašyti skaudžiausią žinutę: gaila, kad nemirei... Kai tokie sekėjai pasitraukia, Indrei negaila. Ji ir pati mielai pamirštų ligą, tačiau virtualioje erdvėje likusios nuotraukos primena daug ką.

„Nelabai aš noriu žiūrėti, po teisybei, tas nuotraukas. Bet pasižiūriu. [...] Atrodo, praėjo tiek nedaug laiko. Labai džiaugiausi, kai laimėjau stilingiausios titulą, – kaip aš tada atrodžiau. Ir staiga užpuolė ta liga, ir kaip aš keičiausi. Paėjo tik metai, o kiek skirtingų indrių pabuvo per tuos metus...“ – susimąsto laidos herojė.
Ilgaplaukė, paskui plika galva ir ištinusi nuo vaistų, dar vėliau – su besikalančiu ežiuku, – ji puikiai prisimena kiekvieną etapą. Bet prisipažįsta skaudžiausią dalyką, kad labiausiai žeidė komentarai, jog jos liga buvo išgalvota.
Populiariausia piktai komentuoti apie išvaizdą, kaip tu atrodai. Niekad tu čia neįtiksi: būsi per lieknas, būsi per storas. [...] Žmonės visą laiką ras prie ko prisikabinti.
„Žmonės, kurie manęs, turbūt, neseka, nematė, kaip viskas vyko, tiesiog nesupranta, kad tokio dalyko suvaidinti nelabai įmanoma, – jaudulio neslepia moteris. – Nežino, kaip viskas vyksta ir ką žmogus turi patirti. Norint suvaidinti tokį dalyką, aš nežinau, koks tai filmas turėtų būti...“
Tokia ta, pasak Indrės, viešumo kaina. Ji jau išmoko pamoką, kad nereikia tikėti, jog visi mylės ir visiems ji patiks. Indrė pastebi, patyčios socialiniuose tinkluose įgavusios per stiprų pagreitį ir darosi nebevaldomos. Nuo jų dažniausiai kenčia žinomi žmonės ir nuomonės formuotojai.

„Tyčiojasi iš mūsų pasisakymų, reklamų. Nors, kaip jie teigia, tai yra kritika – kartais tai būna gal ir įdomu, gal ir juokinga. Kartais. Bet kai prasideda keiksmažodžiai įvairiausi – na, tai jau yra neskanu ir tai vis tik žeidžia. Pastebėjau, kad tokių žmonių atsiranda vis daugiau, kurie, mano galva, neturėdami kažkokios veiklos, neturėdami kažkokios rimtos krypties, bando išpopuliarėti, bando susirinkti sekėjų.
Kaip bebūtų, jaučiasi pasekmės, greičiau pavargstu...
O pas mus Lietuvėlėj, žiūrėk, kažkas „pavarys“, „užstums“ ir atsiras minia žmonių, kuri irgi tą patį sakys – taip tik (dar labiau ves į patyčių – LRT.lt) kelią. [...] Populiariausia piktai komentuoti apie išvaizdą, kaip tu atrodai. Niekad tu čia neįtiksi: būsi per lieknas, būsi per storas. Tai tas, tai anas. Žmonės visą laiką ras prie ko prisikabinti“, – pastebi apmaudo dėl piktų, pagiežingų, užgaulių komentarų neslepianti I. Burlinskaitė.
Pasak Indrės, po išgyventų sunkumų ir ligos ji tapo atsparesnė nepagrįstoms pašaipoms ir patyčioms. Pernelyg daug skausmo patirta, kad moterį žeistų kažkieno piktas žodis. Pasak Indrės, po ligos ji iš esmės pasikeitė.

„Jaučiuosi stipri, drąsi. Norint mane stipriai įžeisti ar užgauti, reiktų būti labai originaliam, – sako klastingą ligą nokautavusi nuomonės formuotoja. – Kitas dalykas – jaučiuosi išsilaisvinusi ir nebijau pasirodyti visokia. Žmonės jau ir taip matė mano blogiausią versiją. Jaučiuosi visiškai laisva. Jei kažkada bijojau kur nors išeiti be makiažo ar pasirodyti savo auditorijai be jo, tai dabar jaučiuosi visiškai laisva viskam, o ir kalbėti galiu apie viską. Jeigu kažkada buvo kokie tabu, tai dabar Indrė yra atvira. [...]“
Nenoriu jau kalbėti apie savo ligą ir guostis nenoriu, bet daug kas pamaskuota gražiom nuotraukom.
Dabar I. Burlinskaitė gyvena pusmetį remisijos. Tik ligos pasekmės, taip lengvai, kaip emocijos, – neišnyksta. Apie ligą moteriai primena tiek fiziniai skausmai, tiek karts nuo karto užplūstanti depresyvi psichologinė būklė.
„Kad ir kaip bėgi, bėgi kiekvieną dieną, ir jau, atrodo, po truputį pasimiršti, kas buvo, bet vis tiek ir vyras dažnai pristabdo mane. Kaip bebūtų, jaučiasi pasekmės, greičiau pavargstu... – neslepia „Instagram“ platformoje turinį kurianti nuomonės formuotoja. – Man negalima persitempti. Reikia laiko. Aš galvojau, kad greičiau atsistatysiu, bet ne taip viskas greitai ir paprastai vyksta. Kartais būna tokių dienų, kad pasidaro labai liūdna. Nežinau, kas mane taip veikia. Galbūt veikia vaistai, kuriuos pradėjau gerti ligos metu – migdomieji. Kartais tiesiog atsikeliu ir galiu verkti visą dieną. Nežinau, kas man, negaliu paaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Juk viskas, atrodo, yra gerai. Dabar kas rytą atsikeliu ir galvoju, kokia bus šiandien diena.

Pagrindinis dalykas, ko noriu, kad ta diena būtų šviesi, skaidri, – kad aš tą dieną būčiau laiminga ir kad nugyvenčiau ją laimingai. O ir skausmų visokių būna, nuolat lydi sąnarių, kaulų skausmai. Taip man primena (apie išgyventą ligą – LRT.lt). Iš šalies gali atrodyti viskas gražu labai. Tik spragt pirščiukais ir vėl viskas gerai. Iš tiesų tai... Nenoriu jau kalbėti apie savo ligą ir guostis nenoriu, bet daug kas pamaskuota gražiom nuotraukom. Vis tik noriu, kad mano „Instagram“ profilis būtų švarus, tvarkingas, estetiškas. Dėl to daug kas pamaskuota. Nebenoriu grįžti atgal, dėl to daug ką pasilieku savyje. Bet pasekmės, tai faktas, kad liko. Daug tokių visokių niuansų. Vis tik tai smulkmenos, viskas praeis laikui bėgant. Todėl tikrai nevarau Dievo į medį.“
O kur dar komentarai, pavyzdžiui, kad pinigus plaunam per fondo veiklą... Visokių dalykų... Truputėlį demotyvuoja, bet tikrai nepasiduosiu tam dalykui ir tikrai stengsiuosi padėti, kiek tik galiu.
Dabar Indrei daug svarbiau atrodo dalytis ne savo istorija, o prašymais tų, kurie dabar serga, kuriems pagalbos reikia būtent dabar. Jau pasveikusi ji keliskart grįžo į Kauno klinikas, kur gydėsi: surinkusi rėmėjų pagalbą vežė Onkologinio skyriaus pacientėms kosmetikos priemonių ir granatų sulčių, kokias jai ligos metu ruošė mama. Gabeno čiužinius, nes ligoninėje šie visai nusidėvėję. Indrė su vyru įsteigė ir labdaros fondą.
„Daugiausia prašo finansinės paramos. Bet kaip ir sakau – nėra viskas taip paprasta. Jei žmogus kreipiasi, tu negali iškart ta istorija pasidalyti per savo fondą ir negali prašyti žmonių, kad jie vestų pinigus į fondą. Turi siųsti dokumentus, reikia viską užpildyti, turi patikrinti pačią istoriją, ar tikrai žmogui reikia, kokie ten yra vaistai, ar tikrai, pavyzdžiui, nefinansuojami. Yra dalykų, kurie kartais gal ir demotyvuoja šiek tiek. Pavyzdžiui, tas visas popierizmas – tu nori tiesiog padėti, bet kiek tų reikalų yra daug... O kur dar komentarai, pavyzdžiui, kad pinigus plaunam per fondo veiklą... Visokių dalykų... Truputėlį demotyvuoja, bet tikrai nepasiduosiu tam dalykui ir tikrai stengsiuosi padėti, kiek tik galiu“, – pasižada pati onkologinę ligą įveikusi Indrė.

Veiklų nestokojančios moters noras dabar vienas – būti sveika. Ir negyventi mintimis, kad liga gali sugrįžti.
Visą laiką save motyvuoju, kad 20 procentų su 80 procentų yra labai mažai.
„Tu negali dabar galvoti kiekvieną dieną apie tai, kas bus, jeigu bus. Iš tiesų tai tikrinuosi sveikatą kas mėnesį, o kas tris mėnesius darom rimtesnį tyrimą – tomografiją, kad (gydytojai – LRT.lt) labiau viską pastebėtų. Praėjus, man atrodo, pusantrų metų, truputėlį apmažės tų tyrimų ir į gydytojus teks mažiau kreiptis. Ir štai taip dinamiškai vis mažiau ir mažiau. Tačiau pasakyti, kad štai, Indre, jūs sveika, (gydytojai – LRT.lt) manau galės man pasakyti po penkerių metų. O dabar dar yra didesnė tikimybė ir rizika, apie 20 procentų, kad (liga – LRT.lt) gali atsinaujinti. [...]
Būna, parašau gydytojui, kad kažką skauda ir bijau, jog liga atsinaujins. Jis nuramina mane, kad čia visiškai ne prie ko tokie simptomai. Suprantu, kad negaliu gyventi su tomis mintimis. Visą laiką save motyvuoju, kad 20 procentų su 80 procentų yra labai mažai. O ir šiaip, būdamas sveikas, tu negali žinoti, kas tavęs laukia, kaip kad ir man buvo“, – sako nuomonės formuotoja I. Burlinskaitė.
Visas reportažas apie onkologinę ligą išgyvenusią Indrę – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius









