„Vaikai iš esmės viską pakeičia, bet jie taip įprasmina tavo gyvenimą, kad atrodo, dėl ko mes išvis gyvename, jeigu jų nebūtų buvę“, – sako atlikėja Katažina Zvonkuvienė, auginanti 7-mečius pirmokus – dvynukus Donatą ir Korneliją.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Katažina, kokia buvo jūsų vaikystė? Kokie buvo tėvai?
– Vaikystės prisiminimai labai spalvingi. Mano mama buvo ir tebėra griežta asmenybė, jos griežtumą atsiminsiu visą gyvenimą. O tėtis a.a. būdavo visada tas gerietis, kuris paguosdavo, apkabindavo, bėgdavome į jo glėbį. Mama laikė ne keturis, o šešis namų kampus, ji buvo ta valdinga moteris, kuri ir tėčiui, ir mums dirigavo. Mama buvo reikli, galbūt dėl to man išsivystė maksimalizmas, darbštumas.
Augant kaime automatiškai neturi pasirinkimo, tu privalai, nėra pasiteisinimo, kad neisiu šiandien daržo ravėti ar šieno grėbti. Tu privalai ir niekas neklausia, ko nori. Jei matai, kad artėja lietus, leki greičiau darbą padaryti, jau vaikas kontroliuoji situaciją. Vaikystė mane labai užgrūdino, kai kur skaudino.
Kai matydavome vaikus, kurie atvažiuodavo į kaimą iš miesto pas senelius praleisti vasarą, jiems tai buvo labiau pramoga, o mums kasdienybė.
Kalbant apie namų darbus, mama buvo labai griežta, o aš nebuvau iš tų gerai besimokančių vaikų, man visur reikėjo pralieto kraujo, ne fizine prasme. Nes vieni vaikai labiau imlūs, talentingi mokslams, o aš nuo vaikystės pradėjau dainuoti ir man tai buvo įdomiau. Man reikėdavo kalti, mintinai mokydavausi, ko nesuprasdavau, tada būdavo geri pažymiai. Ir dabar matau, jei dalyvauju kokiame TV projekte, man nėra taip lengva viskas, aš zubrinu, dirbu dirbu dirbu. Bet darbštumas juk nėra blogai.
Kad mokslai svarbu man pačiai – nesuvokiau, todėl mokydavausi, kad mama nerėktų, nenorėdavau nuvilti tėvų. Vaikams reikia aiškinti, kalbėtis, ką aš su savo vaikais darau. Nes viskas turi priežastį. O tais laikais, kai aš augau, niekas neaiškino, tu privalai daryti ir viskas, ir negali būti blogesnis už kaimyno vaiką. Tam tikrų psichologinių pėdsakų tai paliko, todėl stengiuosi pasidaryti išvadas ir neperduoti to paties savo vaikams.
– Pasakojate, kad tėvų auklėjimas nebuvo labai švelnus, būta ir skaudžių patirčių. Bet galbūt pastebėjote, kad vis tiek kopijuojate tėvų auklėjimo modelį? O gal perkeliate teigiamas patirtis į savo vaikų auklėjimą?
– Labai sunku save kontroliuoti, automatiškai darai, ką esi išmokęs. Turiu dirbti su savimi. Prieš rėkdama turiu paspausti mintyse mygtuką, kad reikia paaiškinti, o ne rėkti. Pirmiausia turiu sau pasakyti, kad nurimčiau. Aš iš mamos perėmiau karštakošiškumą. Jeigu kažkas ne pagal planelį, jei vaikas susirgo ir pakeitė planą, mane tai išmuša iš vėžių. Tada mano jautrumas dar padidėja, tampu impulsyvi, isterikė, chaoso užklupta turiu labai labai su savimi padirbėti.
Kurį laiką lankau psichoterapiją, man tai labai patinka, nes pradėjau mokytis ir man tos pamokos jau duoda vaisių, aš įsiklausau į save, naudoju patarimus. Aišku, ne viskas taip idealu, kaip norėtųsi, bet aš taikau. Nenoriu būti isterikė, nesubalansuota. Nes mano temperamentas ugningas, mano mama irgi tokia buvo. Dabar aš ją suprantu. Tada nebuvo tų psichoterapijų. Ji buvo kaimo žmogus, kuris turėjo išlaikyti trijų vaikų šeimą, dirbti, gyvulių ūkį prižiūrėti. Aš ją puikiai suprantu ir nepykstu, neturiu nuoskaudų, tiesiog ji buvo tokia ir ji pati augo taip.
Aš vertinu viską, ką gavau iš tėvų, bet ateina laikas, kai paimi visą gyvenimą į savo rankas, o ne įsiskaudinusi vis grįžinėji į praeitį ir sakai, kad aš tokia, nes mano mama buvo tokia. Galime kažką pakeisti, jeigu mums kažkas netiko. Tai aš savo vaikams bandau įskiepyti, kas svarbiausia. Tai, ką man tėvai įskiepijo: tikėjimas, pedagogiškumas, kad visur visada reikia turėti taktą, kultūringą bendravimą.
– Paminėjote tikėjimą. Kaip vaikams perduodate tikėjimą? Ar jie kartu eina į bažnyčią?
– Kas vakarą kalbame maldą su vaikais. Rytais neišeina kartu su vaikais melstis. Sekmadieniais išmokau neforsuoti, nedaryti tokių „atsižymėjimų“, kad padariau, nuėjau ir kad čia mano tikėjimas. Nes kai mūsų tėvai mums skiepijo tikėjimą, tai, mano galva, buvo per sovietišką muštrą, privalai eiti ir viskas. Per mažai paaiškindavo tikėjimo tiesų. Būdavo, kad bijodama tėvų arba Dievo, kuris lyg koks piktas dėdė gali nubausti, jei neateisiu į Mišias, nueidavau į bažnyčią. Manau, kad tai žiauru. Aš nenoriu savo vaikų atgrasyti nuo tikėjimo.
Kol jie buvo mažiukai, su vežimėliais kiekvieną sekmadienį veždavausi į Mišias. Kai su Donatu pasidarė sunkiau, dažniau su Kornelija nueiname kartu į bažnyčią sekmadieniais. Dabar ieškau būdų, kaip paaiškinti vaikams, kodėl reikia eiti į bažnyčią. Jiems ten nuobodu ir tai normalu, todėl jų neverčiu eiti, tik rodau savo pavyzdį. Kornelija lanko katalikų mokyklą ir matau, kad ji vis labiau supranta, kas tas dievulis. Gal aš bijau ne taip paaiškinti. Aš nenoriu, kad eitų vaikai į bažnyčią iš baimės. Todėl atsiklausiu, ar nori eiti kartu į bažnyčią, ir jei nenori, tuomet leidžiu neiti. Aš pati atradusi ryšį su bažnyčia, turėjau malonius kunigus, kurie mokėjo pritraukti jaunimą, be to, aš dainuodavau chore.
– Deividas taip pat dalyvauja katalikiškame vaikų ugdyme?
– Jis nėra prieš. Nueina į bažnyčią per šventes, Kūčias, Velykas, vestuves, laidotuves. Jis mums nedraudžia ir neprieštarauja, bet yra šalia. Pirmus draugystės metus bandžiau kažką dar padaryti, nes man buvo labai svarbu, kad mano vyras būtų tikintis. Man buvo sunku priimti tą jo pusę, bet padirbėjusi su savimi, priėmiau, kad visi esame skirtingi žmonės. Kažkuriuo momentu paleidau ir kai nustojau versti, jis mieliau pats nueina. Per šventes jis neužduoda klausimo, ar reikia eiti į bažnyčią.
– Kiek jūsų namuose svarbios taisyklės? Ar tokių yra?
– Yra, bet aš gal per švelni mama. Man ribos išplaukia. Aš pati užaugau griežtume, todėl bijojau ar nenorėjau perduoti to vaikams. Norėjau, kad jie suprastų, kad aš juos girdžiu, kad man rūpi jų nuomonė. Bet kai labai paleidi vadeles, išplaukia ribos. Ilgainiui supratau, kad ribos yra svarbu, reikia taisyklių. Norėčiau, kad 21 val. būtume lovoje, bet taip nėra. Nes po visų terapijų grįžtame 18:30 val., kol pavalgome, padarome namų darbus. Nespėjame visada nueiti miegoti laiku.
Prioritetai yra pareigos, o tuomet pramogos. Kartais per daug leidžiu telefonais žaisti arba filmukus žiūrėti, kartais visai neleidžiu. Jei matau, kad viskas tvarkingai, jie nepiktnaudžiauja, tai leidžiu pažiūrėti filmukus. Jei drausiu viską, tai juk slapta žiūrės. Geriau jau prie manęs darytų kažką nelegalaus. Saldumynai tik sekmadienį, bet pasitaiko išimčių per gimtadienį. Na, ir taip ribos išplaukia...
Matau, kad turės atsirasti daugiau taisyklių, nes jau pastebiu, kur vaikai matuoja mūsų ribas, kur pamanipuliuoja tiek vienas, tiek kitas. Jie prieina, apsikabina. Kornelija mėgsta pasakyti, kad „mamyte, tu pati geriausia“ ir taip tirpsta mano širdis. Mano tėtis toks buvo, jis net ašarą išspausdavo.
– Kas motinystėje sukelia didžiausią iššūkį?
– Atsakysiu trumpiausiai – motinystėje didžiausias iššūkis yra pati motinystė. Tai toks didelis gyvenimo pokytis, tai milžiniška atsakomybė už kitą žmogų, mano atveju, už du. O aš kadangi labai atsakingas žmogus, tai man driokstelėjo su kaupu. Motinystė – didelis iššūkis išlaviruoti, išlaikyti balansą, išlikti ir moterimi, ir mama, ir žmogumi, ir suderinti darbą su motinyste, neperstresuoti. Motinystė koreguoja absoliučiai visą gyvenimą.
Atsimenu, kartą atėjau pas odontologę apsiverkusi, kai vaikai buvo maži, klausiau jos, ar tai kada nors praeis, kada taip nebesijaudinsiu dėl jų. Ji nusišypsojo, sako: „Katažina, ramiai, taip bus visą gyvenimą.“ Ir tikrai, tu visada jaudinsiesi, tau visada rūpės. Priprask, kad tas jausmas bus amžinai su tavimi, neatsiejama gyvenimo dalimi. Tiesiog nurimk ir gyvenk.
Man atrodydavo, kad tuoj pasibaigs kažkoks etapas ir tada bus gerai. Bet tai nesibaigia niekada. Vaikai iš esmės viską pakeičia, bet jie taip įprasmina tavo gyvenimą, kad atrodo, dėl ko mes išvis gyvename, jeigu jų nebūtų buvę. Jie mano šviesa, visas pasaulis, tai daugiau, nei galėjo sugalvoti Dievas. Daugiau nei dovana.
– Ši šviesa ir prasmė atperka viso gyvenimo nerimo kryžių?
– Taip, nerimo, rūpesčio... Įsileidi į kūną, sielą, į save mintį, kad taip jau bus, nes man rūpi, aš nerami, nes man svarbu, aš myliu. Kaip man būti? Aš pradėjau ieškoti kelionės į save, kaip galėčiau save sustiprinti ir sau padėti. Tada pamažu pradėjo viskas stotis į savo vietas.
Bet išgirdau vieną gerą posakį, kad ne mes juos auginame, o jie mus augina. Ir tai tiesa. Dėl jų mes pradedame kažko mokytis, augti, tobulėti, domėtis, kažkur suklystant, bet dėl to dar protingesni tampame, nes gauname gyvenimo pamoką, kokios nebūtume gavę be jų. Vaikai įprasmina gyvenimą.
