Jo Nesbo vardas žinomas visame pasaulyje. Jo knygos užvaldo ir nepaleidžia, o jis pats vadinamas skandinaviško detektyvo karaliumi. „Kartais sunku sulaukti ryto, kol virsiu kavą ir sėsiu prie kompiuterio, nes man niekada nestinga idėjų. Esu verdantis puodas. Tiek visko prisigalvoju naktį, tačiau ryte dauguma idėjų neatrodo protingos“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja jis ir išduoda receptą, kaip tapti energingesniam ir nušluostyti nosis dvidešimtmečiams.
Milijonus skaitytojų visame pasaulyje turintis amerikiečių dienraštis „New York Times“ rašė: „Norvegija gali didžiuotis savo herojais: Edvardu Griegu, Edvardu Munchu ir Jo Nesbo.“ Tokia citata norvegą smagiai prajuokina. „Mane tėtis namuose vadindavo tiesiog Džo“, – sako trilerių karalius, istorijų meistrystės išmokęs būtent šeimoje.
Norvegijoje dievinamas roko muzikantas, pasaulyje pripažintas rašytojas, buvęs biržos brokeris, futbolininkas Jo Nesbo dar ir laipioja uolomis. Ir tikina, kad dabar, perkopęs 60, jaučiasi gerokai jaunesnis nei tais laikais, kai su grupe gyveno kelyje, siautė ir norėjo keisti pasaulį.
Tylioje gatvėje Oslo centre, name, pro kurio langus atsiveria įspūdinga Norvegijos sostinės panorama, gyvena pasaulinių bestselerių, detektyvų autorius Jo Nesbo. Beveik prieš 30 metų milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę, o kriminalinių romanų situacijos prikausto ir nepaleidžia.
Pastarojo meto kataklizmai – kintantis klimatas, pandemijos, karai – slogiai veikia rašytoją. Jo Nesbo neslepia, visa tai keičia nusistovėjusią gyvenimo rutiną.
„Manau, dauguma įsivaizduoja gyvenantys ypatingais laikais. Turbūt nėra jokios prasmės galvoti, kad nuolatos privalome susitelkti tai į vieną, tai į kitą krizę. Aš pats jaučiu, kad dabar – pats sunkiausias laikas mano gyvenime. Kita vertus, jei paklausčiau tėvo apie tą laiką, kai jis augino mus, mažus vaikus, apie 7-ąjį dešimtmetį, kai atrodė, nekilo problemų, horizontas buvo šviesus ir aiškus, jei apie tai prabiltų tėvas, ko gero, sakytų, o ne, buvo didelių sunkumų.
Buvau jų nuolatinis klientas net 17 metų! Tačiau ištiko kovidas, kavinę uždarė ir teko susikurti keletą naujų rašymo įgūdžių.
Kiekvieną rytą baimindavomės, kad neprasidėtų atominis karas. Tvyrojo didžiulis užterštumas. Didžiuosiuose miestuose augo nusikalstamumas. Niujorkas, kuriame jis gyveno 7-ą dešimtmetį, atrodė, galutinai žlunga. Panašiai yra ir dabar. Karas, kovidas, bet manau, didžiausia mūsų laukianti krizė yra klimato krizė. Tai faktorius, iš esmės keičiantis pasaulį“, – įsitikinęs pasaulinio garso rašytojas.
Kasdien rašantis Jo Nesbo sako savo kailiu pajutęs pasaulinių kataklizmų poveikį. Štai koronaviruso pandemija pasiglemžė jo itin mėgtą kavinę, į kurią, be kita ko, rašytojas eidavo kaip į darbo kabinetą. Vėliau jis atrado, kad kūrybai geriausia vieta – oro uostas.
„Seniau eidavau dirbti į kavinę. 17 metų. Buvau jų nuolatinis klientas net 17 metų! Tačiau ištiko kovidas, kavinę uždarė ir teko susikurti keletą naujų rašymo įgūdžių, – nuoskaudos neslepia detektyvų karalius. – Viršuje yra mano darbo vieta. Ten turiu didelį stalą, stovi mano kavos aparatas, yra mano muzika ir puikus Oslo peizažas. Būtų nuostabi vieta, bet ji – vienintelė pasaulyje, kur man neišeina rašyti.
Dėl to pradėjau vaikščioti dirbti į kavinę. Nors dabar jau daugiau rašau namuose, geriausiai sekasi dirbti oro uostuose. Tai mano mėgstamiausia vieta. Oro uoste turi susitelkti į rašymą, atsijungi nuo triukšmo ir nieko kito nelieka daryti. Kai esi namuose, vos tik nesiseka rašyti, nuolat randi priežasčių ką nors veikti, kad tik nerašytum. Sugalvoji, jog reikia plauti drabužius ar indus. O kavinėje ir oro uoste esi tik tu ir kompiuteris.“
Pinigai ir pripažinimas yra puiku, tai papildoma nauda, bet tikroji jėga ir privilegija – kad galiu visavertiškai užsidirbti iš to, ką mėgstu, iš istorijų pasakojimo.
Kiekvienas turi savo metodų ir schemų, sako Jo Nesbo. „Mūzų nelaukiu, mane veža idėjos. Esu tarsi verdantis puodas. Man nereikia savęs versti sėsti prie kompiuterio, kad rašyčiau. O kaip atsiranda idėjos, net ir nežinau“, – neslepia detektyvų karalius, kurio knygų pasaulyje parduota per 30 milijonų egzempliorių.
„Tai gali nutikti naktį, kai nubundu ir mano smegenys ima kuo nors stebėtis, tik negaliu atsibusti arba nesulaukiu suskambančio žadintuvo, ryto kavos ir kol atsisėsiu prie kompiuterio. Maždaug taip klostosi. Bet iš tiesų dovana ir privilegija turėti tokį istorijų pasakotojo darbą. Visa mano šeima buvo užkietėję pasakotojai. Prisimenu, kai atostogaudavome ar visa šeima susirinkdavome švęsti Kalėdų kiekvienas su savo istorijomis, kildavo kivirčų, kieno eilė jas pasakoti. Senas geras istorijas.
Niujorkas, kuriame jis gyveno 7-ą dešimtmetį, atrodė, galutinai žlunga. Panašiai yra ir dabar.
Jos visada būdavo tos pačios, bet svaigau nuo tos pasakojimų aistros ir džiaugiausi. Esu tikras, tai paveldėjau. Iki šiol jaučiu begalinę aistrą ir norą pasakoti. Tai mane veža. Pinigai ir pripažinimas yra puiku, tai papildoma nauda, bet tikroji jėga ir privilegija – kad galiu visavertiškai užsidirbti iš to, ką mėgstu, iš istorijų pasakojimo“, – sėkmingai susiklosčiusia karjera džiaugiasi Jo Nesbo.
Jo likimas negailėjo ironijos. Svajojęs apie futbolininko karjerą, sportiškas vyras tapo populiariu muzikantu, siekiant biržos maklerio karjeros, gimė nusikaltimų romanai.
„Tai buvo tiesiog sutapimas, – šypsosi jis. – Gal ne visai sutapimas, bet taip nutiko. Sykį į mane kreipėsi mergina, pažįstama dar iš studijų laikų. Tuo metu su grupe grojome ir po paskutinio albumo gerokai išgarsėjome, buvome sėkmingi. Jai patiko mano eilės, muzika, ji žinojo, kad rašysiu, ir tiesiog užklausė, ar negalėčiau jos leidyklai ko nors parašyti. Labiau norėjo, kad rašyčiau apie grupę, gyvenimą koncertų turuose, kelyje. Atsakiau, kad to padaryti negalėsiu, bet galiu parašyti ką nors kita. Keliauju su draugu į Australiją, o jis turės grįžti į Norvegiją ir net penkias savaites būsiu vienas. Pažiūrėsiu, gal ką nors parašysiu.
Turėjau penkias savaites ką nors sukurti. Ir lėktuve pakeliui į Australiją nutariau pabaigti didelį europinį romaną. Kai augau, tarp mano draugų buvo madinga rašyti didžiulį europinį sėkmingą romaną ir tapti reikšmingu, pripažintu autoriumi. Todėl nutariau, verčiau rašysiu ką nors paprastesnio, kaip kad kriminalinį apsakymą. Žinojau, kad tradicinis kriminalinis kūrinys turi aiškią struktūrą. Jei yra galva, kūnas, istorijos esmė, gali viską sukurti gana greitai. Taip ir padariau. Per penkias savaites atsirado mano pirmas Hario Houlo romanas „Šikšnosparnis“.“
Tik tada susivokiau, kad rašiau apie savo gyvenimą.
Jo Nesbo sukurtas romanų ciklo herojus Haris Hūlė, kurį pats autorius vadina angliškai Hariu Houlu, tikrai nėra jo alter ego. Tačiau taip rašytojas sako dabar, kai nuo personažo atsiradimo prabėgo daugiau nei ketvirtis amžiaus. Juokiasi, kad neprastai su Hariu susidraugavo ir vadina jį ne norvegiškai, bet angliškai, kaip buvo įprasta jo šeimoje.
„Esu pratęs užsienyje vardus supaprastinti, nes vis tiek niekas nesugeba tarti taisyklingai norvegiškai. Norvegiškai jis skamba Haris Hiūlė. Užsienyje ji vadinu tiesiog Hariu arba Hariu Houlu. Spėčiau, tai susiję su mano tėvu, augusiu Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Namuose vieni kitus vadindavome daugiau ar mažiau angliškai. Kai augau, buvau Džou, todėl ir Harį man paprasčiau vadinti Hariu Houlu. Tačiau Hiūlė yra įprasta norvegiška pavardė“, – sako Osle gyvenantis rašytojas.
„Man užtruko ne vienus metus suvokti, kad rašydamas pagrindiniam herojui suteikiau savo gyvenimą. Kai rašiau, niekada apie tai nesusimąstydavau. Bet kai mano knygas pradėjo versti į kitas kalbas ir ėmiau keliauti po įvairias šalis, duodavau daugybę interviu apie savo romanus, nors jie būdavo parašyti prieš penkerius–šešerius metus. Tik tada susivokiau, kad rašiau apie savo gyvenimą, – pasakoja Jo Nesbo. – Sakyčiau, yra klišė, kad visi rašytojai rašo apie savo gyvenimus, bet tam tikra prasme taip ir yra, ypač kai jie rašo kriminalinius romanus.“
Mano smegenys nieko nevengia, joms nėra nesmagių ar keistų minčių.
1997-aisiais išleistas jo pirmas detektyvas „Šikšnosparnis“ iškart prikaustė skaitytojų dėmesį. Kriminalinių romanų ir trilerių, kurie išversti į 40 kalbų, autorius sako, kad išjungęs kompiuterį jis laisvas nuo kuriamų personažų ir situacijų, vis dėlto net turint tiek patirties sykiais sunku visiškai atsiriboti nuo darbo ir negyventi rašymo idėjomis, nes nusikaltimų istorijos tai ne vaikų literatūra, kurią Jo Nesbo irgi sėkmingai rašo.
„Laimei, neturiu problemos užverti duris į tą visatą ir grįžti iš darbo namo. Kita vertus, visąlaik noriu būti darbe, nes tai aistringas darbas. Noriu jame būti. Todėl esu nutaręs neuždaryti tų durų. Būnu darbe nuolatos. Tik ne tada, kai bendrauju su draugais. Atsigulus į lovą, ateina pačios svarbiausios mano darbo valandos. Užmiegu galvodamas apie istoriją, galvoju apie ją naktį prabudęs. Man būna tokių periodų, kai pusiau miegu, tuomet smegenys išgyvena patį kūrybiškiausią laiką.
Dar vėliau pradėjau domėtis kietojo stiliaus detektyvų romanais ir kai tik pradėjau rašyti, rašiau kaip tėvas, viena koja rėmiausi į amerikietiškus kietojo stiliaus detektyvus, kita – į modernią skandinavų literatūrą.
Mano smegenys nieko nevengia, joms nėra nesmagių ar keistų minčių. Ir tos idėjos kartais būna pačios geriausios ir pačios blogiausios. Anksčiau parėjęs naktį iš baro ar prabudęs puldavau prie rašomosios mašinėlės, jausdamas įkvėpimą, viską užrašydavau. Ir devynis iš dešimties atvejų tai būdavo visiški niekai. Beje, tik paskui atradau, kad geriausiai rašau ryte: šviežias, išsimiegojęs ir blaiva galva“, – sako Jo Nesbo.
Prisimindamas šeimą ir Amerikoje gimusį tėvą, jis pripažįsta, jog būtent tėvo gimtinė ir iš ten atsivežtos gyvensenos normos būsimam rašytojui padarė didžiulę įtaką. Sako, jo vaikystės laikais kitokios nei vietinių autorių literatūros nelabai kas ir skaitė.
„Mano tėvas užaugo apsuptas pusiau amerikietiškų, pusiau norvegiškų tradicijų. Jo tėvai buvo emigravę iš Norvegijos. Manau, norvegiškumo šeimoje buvo daugiau nei amerikietiškumo, bet įdomu, kad jis parsivežė tam tikrą amerikietišką nuostatą, kad visko gali pasiekti. Dar jis namo parvežė amerikietiškos literatūros. Nebuvo taip, kad kiti vaikai negirdėjo Marko Twaino ir Heklberio Fino ar Tomo Sojerio, bet mano namuose tai buvo biblija. Bent jau mano.
Aš dievinau M. Twainą, Jamesą Fenimore`ą Cooperį, visas tas amerikietiškas knygas, – sako skandinaviškų detektyvų karaliumi vadinamas Jo Nesbo. – Dar vėliau pradėjau domėtis kietojo stiliaus detektyvų romanais ir kai tik pradėjau rašyti, rašiau kaip tėvas, viena koja rėmiausi į amerikietiškus kietojo stiliaus detektyvus, kita – į modernią skandinavų literatūrą, skandinaviškąjį norą arba aštuntojo dešimtmečio detektyvų rašytojus.“
Simfoninio orkestro muzikantai buvo šokiruoti, kai nuo pat pirmų akordų, pirmų eilučių žmonės ėmė dainuoti taip garsiai, kad muzikantai net negirdėjo savo grojimo.
Vadinamasis „Nordic Noir“ žanras Jo Nesbo artimas, apie jį rašytojas pasakoja daug. Sako, šiaurės šalyse daug autorių, rašančių trilerius. Norvegas prisimena, kai pats parašė kelis populiarumo sulaukusius romanus, vis dar nebuvo tikras, kad ir toliau jį lydės sėkmė.
Kelių romanų rašytojas iki šiol yra nebaigęs. Sako numetęs, mat pačiam tapo neįdomu. 2000-aisiais, rašydamas trečią Hario Hūlės serijos knygą „Raudongurklė“, jis paniro į savo tėvo išgyvenimus prie tuomečio Leningrado.
„Knygoje „Raudongurklė“ naudojau daugiausia tai, ką esu rašęs apie gyvenimą tranšėjose prie Leningrado. Visa tai buvo iš mano tėvo pasakojimų. Augdamas, tik sulaukęs 15-os, išgirdau iš tėvo: „Antrojo pasaulinio karo metais, niekados tau to nepasakojau, išėjau su vokiečiais savanoriu kovoti prie Leningrado, ginti Norvegijos sienos nuo Stalino. Mano tėvas ir jo šeima, grįžę iš Amerikos, labiau jaudinosi, kad Sovietų Sąjunga okupuos Norvegiją nei kad ją užims vokiečiai.
Man tėvas yra pasakęs, kai jau pradedi klausyti džiazo, žinok, sensti. Galbūt tai tiesa, aš tikrai senstu.
Tuo metu Norvegiją okupavo Vokietija. Aš buvau sukrėstas, to nežinojau. Žinojau apie mūsų šeimą Antrojo pasaulinio karo metais, didvyriškų istorijų iš mamos šeimos pusės, žinojau apie tuos, kurie kovėsi rezistencijoje. Jei bučiau žinojęs, jei jis būtų daugiau papasakojęs… Tai, ką išgirdau apie tėvo patirtis pokyčių laikotarpiu, tapo esmine „Raudongurklės“ medžiaga“, – prisiminimais dalinasi pasaulinio garso kūrėjas.
Muzika iki šiol yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Grupės „Di Derre“ vokalistas pripažįsta, muzikuodami su grupe Norvegijoje jie sulaukė milžiniškos sėkmės. O rokenroliškas gyvenimas dar vis tęsiasi, tik jau kitokiais tempais. Beje, po šio interviu vėlų vakarą nacionalinė Norvegijos televizija transliavo didžiulį grupės koncertą, apie kurį Jo Nesbo ir pasakojo.
„Kaip tik šiuo metu nemažai grojame su grupe. Praėjusią vasarą turėjome pasirodymų, dalyvavome festivaliuose. Jei jau kalbame apie simfoninį orkestrą, tai su orkestru grojome dideliame džiazo festivalyje mano gimtajame Moldės mieste. Nedidelis miestelis, bet visi bilietai buvo išparduoti. 7 tūkst. žmonių, puikiai žinodami dainas ir mokėdami eiles, traukė jas kartu. Simfoninio orkestro muzikantai buvo šokiruoti, kai nuo pat pirmų akordų, pirmų eilučių žmonės ėmė dainuoti taip garsiai, kad muzikantai net negirdėjo savo grojimo. Tai buvo nuostabi patirtis. Man patinka groti su grupe. Esame kartu jau trisdešimt metų, nuo tada, kai pradėjome nuo nieko ir nieko neturėjome. Esame šeima. Šiemet puikiai kartu atostogavome. Abejoju, ar „Rolling Stones“ kartu atostogauja“, – juokiasi Jo Nesbo.
Ilgainiui jo muzikinis skonis nuo sunkiojo roko palinko prie popmuzikos. Popmuzika, tikina muzikantas, jam labai patinka.
„Man patinka seni „The Beatles“, „The Beach Boys“ albumai, „Big Star“ – ne tokie žinomi. Taip pat Amerikos alternatyviosios muzikos atlikėjai. Bet dabar vis labiau judu džiazo link. Grįžtu prie senų Mileso Daviso albumų, suprasdamas, kokie jie buvo geri. Ir „Bitches Brew“ bei panašus eksperimentinis džiazas – nuostabi muzika. Man tėvas yra pasakęs, kai jau pradedi klausyti džiazo, žinok, sensti, – šypsosi pašnekovas. – Galbūt tai tiesa, aš tikrai senstu.“
Esame šeima. Šiemet puikiai kartu atostogavome. Abejoju, ar „Rolling Stones“ kartu atostogauja.
Vis tik jis patikina, kad kai kuriose srityse dabar jaučiasi esąs tvirtesnis nei jaunystėje. Viena tokių veiklų – laipiojimas uolomis.
„Žinot, atsitiko taip, kad prieš porą metų susigalvojau sau tikslą. Pradėjau laipioti uolomis. Turėjau keletą draugų, kurie mane skatino ir ragino susikurti tikslą ir iššūkį – rimtai išmokti kopti. Tuo metu rašiau knygą apie kopimą ir kopikus, tokius kaip Lyn Hil, kuri ne tik buvo pirmoji moteris kopėja, bet ir įkopė į Nosį Kalifornijoje. Tada sumąsčiau, užuot rašęs, kaip sunku kopti į uolas, turiu susigalvoti sudėtingą tikslą – užkopti sportiniu maršrutu aštuntuoju A lygiu, kuris yra gerokai pažengusiems ir laikomas sunkiausia pasaulyje kopimo uolomis kategorija. Dabar kopimas dar labiau patobulėjęs nuo tada, kai pradėjau, ir tas aštuntas A lygis jau nebūtų toks iššūkis. Tačiau man, šešiasdešimtmečiui, kopti ten, kur dabartiniai dvidešimtmečiai kopia, būtų buvę sunku net būnant devyniolikos. Bet nutariau, gerai, skirsiu tam dvejus metus ir pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Su manimi dirbo treneris, kuris treniruoja nacionalinę Norvegijos komandą. Žinojau jį iš seniau, taigi pirmiausia sudėliojome programą. Ir atsitiko taip, kad, laikydamasis to režimo, vykdydamas tą programą, ėmiau jaunėti. Dvejus metus praleidau miegodamas, valgydamas, treniruodamasis kaip atletas, atsidaviau visiškai. Ir po dvejų metų aš vis dar negalėjau pasiekti tikslo. Buvau arti, bet nepasiekiau. Tada nutariau, duodu sau dar vienus metus. Ir galiausiai šį sausį pagaliau įkopiau į savo pirmąjį aštuonių A tikslą. Ir kaip premija – suvokiau, kaip sakė Bobas Dylanas, seniau buvau daug senesnis, o dabar esu jaunesnis“, – sako Norvegijoje dievinamas roko muzikantas, pasaulio pripažintas rašytojas, buvęs biržos brokeris, futbolininkas ir kopėjas uolomis Jo Nesbo.
Tačiau man, šešiasdešimtmečiui, kopti ten, kur dabartiniai dvidešimtmečiai kopia, būtų buvę sunku net būnant devyniolikos.
Pagal Jo Nesbo romanus sukurti keli filmai. Lietuvoje buvo rodytas serialas – „Okupuoti“. Serialo idėja radosi dar gerokai iki karo Ukrainoje. Parašęs serialo scenarijų rašytojas teigia net nesapnavęs, kad pasaulį supurčiusi karo realybė bus nepalyginti kruvinesnė. Todėl ateities rašytojas neprognozuoja ir pats pranašais netiki.
Visas įtraukiantis pokalbis su detektyvų karaliumi Jo Nesbo – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
