Naują knygą apie sklandų bendravimą „Žuvis vandenyje“ parašęs gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad kūdikis žmogumi tampa tik tada, kuomet pradeda megzti bendravimą su jam artimiausiais žmonėmis. „Bendravimas yra neišvengiamas – nebendraudami tiesiog negalime gyventi“, – tikina žinomas psichoterapeutas.
Bendravimas iš vienos pusės atrodo paprastas, tačiau iš kitos – itin sudėtingas, studijų vertas reiškinys. Anot gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, bendravimas yra, visų pirma, žmogaus neišvengiamybė.
„Nebendraudami mes negalime gyventi. Dar daugiau – nebendraudami mes netaptume žmonėmis. Tam, kad kūdikis taptų žmogumi, jam yra būtinas bendravimas, visų pirma, su motina arba ją pakeičiančiu žmogumi, o paskui – ir su kitais“, – sako E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, būtent bendravimas ir sukuria žmogiškumą. Bendravimas arba nebendravimas duoda arba neduoda saugumo jausmą šioje Žemėje.
Žodžiai labai dažnai pasitelkiami užmaskuoti ir užtušuoti tikrąją situaciją.
„Iš tikrųjų tas saugumo jausmas susiformuoja per pirmuosius gyvenimo metus. Labai retas pagalvotų, kad nuo to, kaip mama guguoja, ramina, liūliuoja, priglaudžia, žiūri vaikui į akis priklausys, kiek saugus jis jausis visą likusį gyvenimą“, – intriguoja knygos „Žuvis vandenyje“ autorius.
Kalbėdamas apie šiuos aspektus, gydytojas pabrėžia, kad bendravimas – tai ne tik kalbėjimas. Labai dažnai, pastebi jis, žmonės įsivaizduoja, kad bendravimas yra tik kalbos sklandumas, turtingumas ir intonacijos.
Juk iš tikrųjų visas mūsų elgesys yra skirtas kažkokiam tikslui pasiekti.
„Netiesa. Bendravime yra labai daug neverbalinių, nežodinių dalykų, – dėsto gydytojas psichiatras. – Kaip mūsų kūnas juda, kaip mūsų akys žiūri, kaip mūsų veidas per mimikas parodo, kas iš tikrųjų vyksta... Tai itin svarbu, kuomet žodžiai sako viena, o ne žodiniai signalai išduoda visai ką kita. Tada tenka rinktis – kas yra svarbiau ir kas teisingiau? Tyrimai, deja, rodo liūdną tiesą. Ne žodiniai signalai rodo mūsų tikrąjį norą ir intenciją. Žodžiai labai dažnai pasitelkiami užmaskuoti ir užtušuoti tikrąją situaciją.“
Pašnekovas pastebi liūdną mūsų tautos bruožą – lietuviai nemoka kitam pasakyti, kad šis jau „užlipo ant galvos“. Pasak E. Laurinaičio, tokio pašnekovo nusikratymo reikia mokytis.
Mes visi turime ne tik bendrauti, kalbėtis, dalyvauti gyvenime, bet ir turėti tokį mažyti stebėtoją šalia, kuris žiūrėtų, kaip man sekasi.
„Tai yra viena iš didelių lietuviškų bėdų, kurias aš matau iš savo psichoterapinės praktikos per daugelį metų, kuriuos dirbu. Kitas svarbus dalykas, kad mes turime savo bendravimą derinti prie tikslo: ko aš noriu pasiekti? Juk iš tikrųjų visas mūsų elgesys yra skirtas kažkokiam tikslui pasiekti. Štai aš turiu savo paties elgesį modifikuoti, pritaikyti tam tikram tikslui pasiekti. Dėl to aš galiu pykti ant žmogaus, siusti ant jo, bet jeigu aš viską išsakysiu, mes turėsime konfliktą ir nė vienas nepasieksime savų tikslų. Tačiau gali būti, kad aš pykstu už kažką, bet už kažką kita nepykstu ir tas žmogus man patinka.
Reikia mokėti surasti pusiausvyrą, reikia mokėti savo viduje sukonstruoti savo elgesio modelį, kuris padėtų man pasiekti mano tikslų. Iš tikrųjų mes turime galvoti, kad bendravimas yra skirtas kiekvienam bendravimo dalyviui padėti pasiekti jo tikslų. Niekada nepasieksime viso 100 procentų, tačiau jei mokame gražiai bendrauti, pasiekiame po 50 proc. Ir tai yra teisybė“, – išsamiai aiškina E. Laurinaitis.
Gebėti mokytis iš sėkmių ir nesėkmių, pabrėžia pašnekovas, ugdo žmogaus įgūdžius, kaip gyventi šiame pasaulyje. „Čia svarbu mokėti save stebėti. Mes visi turime ne tik bendrauti, kalbėtis, dalyvauti gyvenime, bet ir turėti tokį mažyti stebėtoją šalia, kuris žiūrėtų, kaip man sekasi, – dėsto gydytojas psichologas. – Vakare reikia jį pasikviesti ir su juo pasišnekėti, kad jis pasakytų tiesiai šviesiai, be užuolankų, kur ten man pasisekė, o kur apsikvailinau.“
Visas pokalbis su gydytoju psichiatru, psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
