Buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisimena savo vaikystę Alytuje ir skaudžią netektį paauglystėje. Vos 12-kos praradęs tėtį, Vytautas kuriam laikui nusigręžė nuo mokslų. „Buvo siaubinga situacija. Buvau piktas ant viso pasaulio dėl tokios neteisybės. Visi turi tėčius, o aš ne“, – prisimena V. Grigaravičius.
Pirmą kartą, po Antrojo pasaulinio karo praėjus 12 metų, 1957-aiais, Vilniaus vykdomajame komitete raštiškas sprendimas priimamas ir lietuvių kalba. Nuo šios datos visi sprendimai valdžios institucijų organuose buvo rašomi dvejomis – rusų ir lietuvių kalbomis.
Tų pačių, 1957 metų, kovo 6 dieną Alytuje, Vilniaus gatvėje, aštuonių butų name su vandeniu iš šulinio, milicininko ir siuvėjos šeimoje gimsta būsimas šio miesto ir visos Lietuvos šerifas – Vytautas Grigaravičius. Buvęs generalinis policijos komisaras sako, kad vaikystėje buvę sunku suprasti, kiek brolių ir seserų turi.
„Mano šeima tokia įdomi. Mano mama buvo ištekėjusi, bet su vyru pagyveno mėnesį ar du. Užėjo rusai ir jį paėmė į kariuomenę ir jis kažkur prie Kaliningrado žuvo. Mama liko viena su mergaite, kurią nuo to vyro pagimdė.
O mano tėtis turėjo didelę šeimą, bet pokario metais taip gavosi, kad jo žmona dingo. Tiesiog prapuolė. Kurį laiką jis gyveno vienas su keturiais vaikais. Buvo du broliai ir dvi sesės. Nebuvo lengva. Paskui tėvai kažkaip susipažino ir sukūrė naują šeimą“, – pasakoja V. Grigaravičius.
Nuo skurdžios realybės ir klegesio namuose Vytautas prieglobsčio ieškojo knygose. O tyliausia ir patogiausia vieta jas skaityti buvo... po stalu.
„Pas tėtį ateidavo draugai. Kartą prie stalo kažką šventė. O aš po stalu palindęs knygą skaičiau, – šypsodamasis prisimena Vytautas. – Vienas iš tėčio draugų užkliudė mane koja. Pakėlė staltiesę ir pamatė mane skaitantį. Jis pasisodino mane ant kelių ir pradėjo kalbinti. Sako, va, knygą skaitai, užaugęs protingas ir didelis žmogus būsi. Po pokalbio vėl nuėjau skaityti, nes man knygos buvo viskas.“
Mokykla – 1-oji Alytaus vidurinė – Vytautui paliko puikų įspūdį. Dabar, primena pašnekovas, vadinasi Dzūkijos mokykla.
„Ateiti iki mokyklos trukdavo vos tris-penkias minutes, nes gyvenau čia pat, už posūkio esančioje kitoje gatvėje, – prisiminimais dalinasi pašnekovas. – Prisimenu pirmą dieną: rankoje gėlės, už kitos rankos mama vedė. Virpulys, jaudulys, kaip čia toliau bus, kokie draugai bus klasėje – juk viskas nauja, nepažįstama. Džiaugiuosi, kad labai gera auklėtoja pasitaikė. Ir mes ją iškart priėmėm, ir ji mus. Pačia pirmą dieną saldainiais pavaišino ir tiesiog užliūliavo.“
Mokyklose įprasta vaiko klausti, kuo bus užaugęs. Vytautui į šį klausimą nebuvo sunku atsakyti – tėčio pavyzdys neleido abejoti pasirinkimu.
„Norėjau eiti tėčio pėdomis, stoti į milicijos mokyklą, tirti nusikaltimus. O kita svajonė, tokia labiau romantinė, buvo tapti pasieniečiu. Netgi buvau parašęs laišką į karinį komisariatą“, – mokyklos laikų svajones prisimena pašnekovas.
Kai Vytautui suėjo 12-ka, mirė jo tėtis. Netektis paliko gilią, ilgai negijusią žaizdą.
„Tėtis buvo milicijos pareigūnas. Kai kuriose grumtynėse buvo patyręs traumų, tai jam būdavo sunku. Vieną naktį mama grįžo iš ligoninės, mes jau miegojome, ir sako: „Vaikai, mirė tėtė“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi V. Grigaravičius. – Aš tada pradėjau nežmoniškai verkti. Šalia buvo kavinė „Pušis“. Visą naktį kaukė tos kavinės signalizacija. Atrodo, toks simbolinis garsas buvo.“
Vytautas pasakoja taip giliai išgyvenęs tėčio netektį, kad ir taip mėgiamus mokslus buvo „užmetęs“. „Iki to laiko mokiausi gerai. Kaip sakė direktorius, buvau pažiba, bet apleidau mokslus, man viskas pasidarė neįdomu. Mama teiraudavosi, ar padariau pamokas. Atsakydavau, kad padariau, nors net knygų atsivertęs nebuvau...
Buvo siaubinga situacija. Buvau piktas ant viso pasaulio dėl tokios neteisybės. Visi turi tėčius, o aš – ne. Jis man tai ginklą, tai kalaviją, tai rogutes padarydavo. Ir staiga jo nėra...“, – susijaudinimo balse neslepia buvęs generalinis komisaras V. Grigaravičius.
Paaugęs V. Grigaravičius visas vasaras dirbo. Jis darbavosi ir statybinėje organizacijoje, ir mėsos kombinate, ir chemijos gamyklos taros ceche, o baigęs mokyklą nuėjo studijuoti į Kauno milicijos mokyklą. Teko gyventi bendrabutyje, kuriame įsikūrė ir iš Rusijos atvykę kursantai. Jo kurse buvo 50 lietuvių ir 90 rusų. „Santykiai mūsų būryje buvo labai įtempti ir sudėtingi. Jie buvo radikalai, kurie piktindavosi, kad jiems tai antra kariuomenė, nes tvarka tokia pati, o taip pat mus bandydavo engti, vadino vokiečiais, šaudžiusiais jiems į nugarą per karą“, – pasakojo Vytautas.
Tiesa, milicijos mokykloje nutiko ir gražių dalykų – studijuodamas Vytautas sutiko būsimą žmoną. „Meilė per tuos metus ir susiformavo. Tik aš buvau labai nedrąsus su merginomis, net planelį apie ką kalbėsiu per susitikimą pasiruošdavau. Vieno susitikimo metu ji manęs paklausė, ar imsiu ją į žmonas. Atsakiau, kad imsiu“, – šypsosi pašnekovas. Po mokslų Vytautas liko gyventi Kaune, su žmona apsigyveno pas jos tėvus, kuriems žentas milicininkas buvo kiek įtartinas. Tačiau, kaip pasakojo buvęs policininkas, jį išgelbėjo bendras muzikinis skonis.
1980 m. V. Grigaravičius su šeima vis tik grįžo į gimtąjį Alytų. Viliojo ne tik gimtasis miestas, bet ir galimybė greitai gauti nuosavą butą. Kaip paaiškėjo vėliau, ten laukė ne tik gimtasis miestas, bet ir pirmieji sunkūs nusikaltimai. Komisariatas tapo jo antraisiais namais, nes darbuotis tekdavo ir savaitgaliais, ir per šventes. „Šeima kurį laiką buvo antram plane“, – prisipažįsta pašnekovas.
Laisvę atgavusioje Lietuvoje galvas kelti ėmė ir nusikalstamo pasaulio gaivalai, taigi darbo V. Grigaravičiui nestigo. Nors Alytus, nebuvo nei Vilnius, nei Kaunas, ir ten veikė kelios nusikalstamos grupuotės, kurioms nepatiko Vytautas.
„Prasidėjo sprogimai, butų padeginėjimai. Supratau, kad esu vienas tų, kuris yra pirmame ruože kovoje su jais ir kad gali būti visokiausių dalykų, – pasakojo V. Grigaravičius, turėjęs pasirūpinti šeimos saugumu. – Taigi vaikų lovas išmečiau, desatininkų batalionas davė dviaukštę karišką lovą, kurią vaikams pastačiau taip, kad jei būtų sprogimas, vaikus apsaugotų nuo smūgio ir arba nesužalotų, arba sužalotų kuo mažiau. Taip vaikai ir užaugo tose kariškose lovose.“
Ne vieną bylą išnarpliojęs V. Grigaravičius 2001 m. paskiriamas generaliniu komisaru. „Tuo metu buvau jau išėjęs ir 4 mėn. nedirbau. Policijoje tuo metu buvo sunki finansinė padėtis: visko trūko, mašinos surūdijusios. Kartą buvome pametę įtariamąjį, nes supuvusios durys atsidarė ir jis iškrito iš mašinos.
Tada parašiau prašymą ministrui, kad kadangi policija yra žlugdoma, prašau atleisti mane iš tolimesnės tarnybos. Tada mane prašė sugrįžti į generalinio komisaro pareigas“, – prisimena V. Grigaravičius, po ilgų įtikinėjimų, galiausiai priėmęs pasiūlymą. Generaliniu komisaru jis dirbo 7 metus iki 2008 m. Jis nusprendė trauktis po to, kai neblaivus policijos pareigūnas mirtinai partrenkė tris vaikus.
Po to su buvusiu kolega jis įkūrė saugos paslaugas teikiančią bendrovę. Bet į visuomeninį gyvenimą jį ir vėl įkalbina sugrįžti, 2015 m. jis išrinktas Alytaus meru. Nors iš tų laikų išliko neigiamų nuosėdų, savo kelią, tarnybą V. Grigaravičius vadina puikia. „Jei reikėtų, eičiau dar kartą, kartočiau. Patiko darbas su žmonėmis, patiko daryti gera“, – atsiduso pašnekovas.
Daug nuveikusį Vytautą vieną dieną sustabdė širdis – stiprus infarktas. Jis prisiminė, kaip vieną dieną apsipirkinėjant su šeima ir jau grįžtant prie automobilio jam pasidarė silpna ir jis praradęs sąmonę parklupo.
„Po 45 parų atsibudau visas sumenkęs, raumenys atrofavęsi, negalėjau pats valgyti, maitino seselės. Po to mokiausi atsisėsti, sėdėti, atsistoti... Mane labai ilgai gaivino, buvo netgi minčių atjungti aparatūrą, nes aš buvau komoje, mane buvo ištikusi klinikinė mirtis. Bet iš ano pasaulio ištraukė, medikai padarė stebuklus“, – pasakojo Vytautas. Kitos išeities neliko – tik persodinti donoro širdį, kurios Vytautas laukė pusantrų metų. Pati operacija truko 6 val., o ją Kauno klinikose atliko gydytojas Povilas Jakuška.
„Nežinai, atsibusi, ar ne. Bet atsibudau reanimacijoje. Viskas kaip ir buvo, nesijautė, kad kita širdis“, – šyptelėjo antrą šansą gyventi prisiminė V. Grigaravičius, tikinantis, jog tai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, jis pradėjo jį labiau branginti, labiau branginti šeimą, draugus. „Supranti, kad gyvenimas yra labai trapus ir bet kada gali pasibaigti. Todėl reikia gyventi šia diena ir neplanuoti didelių darbų. Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu“, – pridūrė V. Grigaravičius.
Visas pokalbis su V. Grigaravičiumi – LRT laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
