Atsisveikinant su savaitgalį mirusia muzikologe, LMTA docente ir LRT laidų vedėja Zita Kelmickaite, ją pažinojusieji sakė, kad tai buvo itin ryški asmenybė, audra ir vulkanas. Ją į paskutinę kelionę palydėjusi dukterėčia Felicija Kelmickaitė Zitą pirmiausia prisimena kaip tetą, kuri galėjo ir pabarti, ir per petį paplekšnoti.
Paskutinį pavasario savaitgalį mirusi Z. Kelmickaitė Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje amžinojo poilsio atgulė antradienį, skambant liaudies dainoms ir kapinėse sužydėjus pievai ryškiaspalvių gėlių, kurias sunešė visi ją pažinojusieji gyvenime ir televizijos ekrane.
Nors išlydėdami į paskutinę kelionę, atsisveikinimo kalbas sakiusieji ją vadino ir vulkanu, ir audra, ir saulės spinduliu, dukterėčia F. Kelmickaitė sako, kad namuose ji pirmiausia buvo teta: „Tikra teta, kuri galėdavo pabarti iškėlusi pirštus ir mosikuodama, plevėsuodama. Galėjo pabarti stipriai, bet po to patapšnoti ir sakyti: „Na, žinai, viskas gerai.“ Ir vėl pabarti.
Ponia (R. Vėliuvienė – LRT.lt) taip gražiai, švelniai atsiprašė, tad artimų žmonių, kuriuos Zita truputį pabardavo, man norėtųsi už ją atsiprašyti. Ji tikrai būtų tai padariusi, jei būtų spėjusi“, – LRT sakė Zitos dukterėčia Felicija.
Režisieriaus Gintaro Varno, žurnalistės Eglės Daugėlaitės, menotyrininko, LRT laidų vedėjo Sauliaus Pilinkaus, dukterėčios Felicijos Kelmickaitės, LRT laidų vedėjo Roberto Petrausko, kino režisieriaus Audriaus Stonio, LRT laidų vedėjos Bernadetos Lukošiūtės-Tetos Betos atsiminimai apie Z. Kelmickaitę:
