Pirmadienio popietę bendražygiai, artimieji ir draugai rinkosi į Šv. Jonų bažnyčią atsisveikinti su šeštadienį šį pasaulį palikusia etnomuzikologe, LMTA docente, LRT laidų kūrėja ir vedėja Zita Kelmickaite.
Atsisveikinti su velione artimieji ir pažįstami, kultūros ir televizijos pasaulių atstovai atvyko į Šv. Jonų bažnyčią. Susirinkusieji sakė, kad Z. Kelmickaitė dar ilgai pasiliks žmonių širdyse, o neįkainojamos akimirkos liks džiaugsmingais prisiminimais.
Apie Z. Kelmickaitę lietuvių liaudies folkloro dainininkė, etnologė Veronika Povilionienė tikino galinti pasakoti penketą dienų. „Labai daug ryškių prisiminimų palikę, juk tai buvo labai ryškus žmogus. Ir ji buvo tokia, kokia buvo, – ją reikėjo suprasti.
Aš galiu pasakyti tik tiek – ji buvo mūsų Zita, labai sava. Belieka tik stebėtis, kaip ji mokėdavo gražiai, o kartais gal ir nelabai, viską ištraukti. Ji padarė labai labai daug ir ačiū jai“, – sakė pusę amžiaus su Z. Kelmickaite pažįstama V. Povilionienė.
Ne vieną dešimtmetį su Z. Kelmickaite pažįstamas buvo ir architektas, grupės „Antis“ siela Algirdas Kaušpėdas. Jis prisiminė „Anties“ kartu su ansambliu „Ratilio“ kurtus bendrus projektus ir gyvenime užsimezgusią bičiulystę. „Tiesiog buvome draugai, dažnai matydavomės įvairiausiomis progomis, renginiuose, kai ji savo televizijos laidas kūrė, radijuje dirbo.
Ji buvo nepaprastai šiltas, gyvas, entuziastingas žmogus. Daug ką imdavo į galvą, kritikuodavo, daug turėjo idėjų, buvo labai smalsi, cekava... Labai aukštos kultūros žmogus.
Lietuva išties neteko ryškaus kultūros žmogaus, labai reikalingo, saugojusio mūsų paveldą ir jį gražiai įveiklindavusio bei interpretuodavusio. Ji buvo autoritetas studentams ir puiki žurnalistė. Žmonių širdžių ir sielų žinovė, labai visapusiška. Labai jos trūks“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Porą mėnesių ligoninėje praleidusią Z. Kelmickaitę lankė žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, prisipažinusi, jog iki paskutinės akimirkos tikėjo, jog Zita išsikapstys.
„Ji nelabai galėjo kalbėti dėl tracheostomos. Bet mes susikalbėdavome: ji galėjo šnabždėti, paspausti ranką, galima buvo skaityti iš jos lūpų. Rodžiau jai, kas žydi, klausiau, ar supranta, kad jau du mėnesius yra ligoninėje. Sakė, kad supranta“, – pasakojo E. Mildažytė, prisiminusi, kad išgirdusi kiek aštrų paskutinį jos žodį, neabejojo – gyvens.
Anot E. Mildažytės, intensyvios pagalbos skyriuje Zita buvo prižiūrima kaip karalienė ir netgi ragino Editą su dukterėčia Felicija įsiamžinti, kaip Z. Kelmickaitė sakė, su geriausia slaugių komanda.
„Labai gaila. Tačiau klastinga liga, inkstai tai užsiveda, tai atsisako, plaučiai užsiveda, atsisako... Matyt, tas nuodas buvo toks baisus, kad gydytojai nieko negalėjo padaryti – išsivystė sepsis ir viskas. Taip jau būna“, – apgailestavo E. Mildažytė, ir ligos patale mačiusi Zitos norą gyventi, ir maniusi, kad jei Zita nori, taip ir bus. Tačiau lemtis buvo kitokia.
„Maksimalus greitis, labai drąsus ir beatodairiškas gyvenimas, tai buvo gyvenimo esencija, kurią reikia vartoti lašais, – mintimis apie šviesios atminties kolegę ir bičiulę kalbėjo E. Mildažytė, Z. Kelmickaitę pažinojusi daugybę metų. – Aš ją dar pamenu nuo tada, kai dainavau „Čiurlioniukų“ etnografiniame ansamblyje, o ji buvo ratiliokų vadovė. Tokia ryški, energinga, tokia viską liepianti, viską žinanti, visus sudedanti į vietas ir paliekanti be galo didelį įspūdį. Tik manęs į „Ratilio“ nepriėmė.“
Žurnalistė pridūrė, kad Z. Kelmickaitė išėjo palikusi ryškų pėdsaką, bet jai trūks ne tik jos darbų, jai pirmiausia trūks pačios Zitos: „Yra žmonių, kurie tiesiog yra nepakartojami. Ji yra tokia, sprogstamasis užtaisas, labai nelengva, bet labai šviesus, teisingų vertybių žmogus, daug padaręs Lietuvai. Jos iš tiesų gedi visa Lietuva.“
„Žmogaus paprastumą ji parodydavo kaip stebuklą, gebėdavo kalbėti apie tuos dalykus, kurie ateina iš mūsų senovės, iš mūsų tradicijų.
Kartais mes daug galvojame apie tai, kaip tie dalykai turėtų atsispindėti šiuolaikiniame pasaulyje, kaip turėtų sudominti jaunąją kartą. Zita galėdavo tai padaryti be galo lengvai, be galo paprastai ir kiekvienas žmogus nuo jauniausio iki vyriausio tą labai gerai suprasdavo“, – sakė Kultūros ministras Simonas Kairys.
Veikiausiai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nepažintų ilgametės televizijos ir radijo laidų vedėjos bei kūrėjos, kuris neatskirtų jos balso. „Zita turėjo unikalią savybę susišnekėti su įvairiausiais žmonėmis: ir su vyresniais, ir su jaunesniais, iš įvairiausių regionų ir Lietuvos kraštų.
Neįtikėtina, kaip ji atrasdavo tuos žmones. Pamenu, kaip ji ateidavo į LRT ir džiaugdavosi atradusi bei parodžiusi. Labai miela ir graudu, kaip Zita yra išlydima – tokio išlydėjimo dar nesu mačiusi. Jos mums labai trūks, nes ji tam tikra prasme buvo mūsų sąsaja su likusia Lietuva. Dėl to yra labai liūdna“, – sakė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
Ne vienus metus Z. Kelmickaitė atidavė LMTA studentams ir perdavė jiems savo žinias. „Ji buvo nuoširdi su kiekvienu žmogumi. Manau, visi ją atsimena, kaip spalvingą, ryškią ir labai charizmatišką. Kiekvienas žmogus, ir jaunas, ir jos bendraamžis, ir vyresnis ja žavėjosi. Aš tiesiog džiaugiuosi turėjusi galimybę su ja pabendrauti, susipažinti ir pamatyti, kokia ji yra tikra ir nuoširdi“, – sakė jos studentė Elzė.
Jai antrino ir bendramokslis Ervinas, sakęs, kad Z. Kelmickaitė buvo labai sąžininga savo studentams: „Ir labai supratinga, lygiai tokia pati, kokia buvo televizijos eteryje, tokia buvo ir kasdienybėje. Ji sugebėdavo prajuokinti visą auditoriją. Tas jos humoro jausmas, tas gyvybiškumas, buvo vienas gražiausių dalykų apie ją.“
Kartu su bičiuliais atvykęs Ignas tikino, kad dėstytoją prisimena kaip drąsiai reiškusią mintis ir emocijas, tačiau sunkumais nesidalydavusią. „Nesvarbu, kas jos pasaulyje dėjosi, paskaitose ji to neparodydavo, mieliau priversdavo nusišypsoti, spinduliavo užkrečiama laime. Visad būdavo įdomu ir gera jos klausytis“, – kalbėjo jos studentas, pridūręs, kad ji nebuvo labai griežta.
Amžinojo poilsio Z. Kelmickaitė atguls gegužės 30d. Urna išnešama 10.30 val. antradienį, laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
LRT.lt primena, kad kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, ji pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Tai buvo paskutinis Z. Kelmickaitės susitikimas su klausytojais – gegužės 27-osios rytą Z. Kelmickaitės gyvybė užgeso.
Z. Kelmickaitė 1975 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1983 metais – Teatro, muzikos ir kinematografijos instituto Leningrade aspirantūrą. Nuo 1978 metų ji dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1976–1978 metais buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriaus redaktorė. Nuo 1974 metų LRT RADIJO muzikos laidų, 1995–2000 metais katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidos „Muzikos menas“ rengėja.
2003–2004 metais ji buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė. Nuo 1980 metų kūrė televizijos muzikines laidas, scenarijus televizijos filmams. 1977–2007 metais buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, su juo parengė koncertinių programų. LRT archyvuose išliko daugybė Z. Kelmickaitės parengtų laidų.
Z. Kelmickaitė 1995 metais gavo Jono Basanavičiaus premiją, 1999 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją, 2000 metais jai įteiktas Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2018 metais ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžius.
