Šeštadienio rytą Lietuvą sukrėtė liūdna žinia – mirė muzikologė, LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Jos gyvybė užgeso Santaros klinikose, kur ji buvo gydoma daugiau kaip du mėnesius. Jos bičiuliai ir kolegos Z. Kelmickaitę prisimena kaip ryškią asmenybę, kurios netektis – didžiulis praradimas visiems.
„Važiuoju aš per miestą ir matau – iškabinti „Skamba skamba kankliai. 50“. Ir taip skausmingai pagalvojau apie Zitą. Tai buvo jos kūdikis, kaip ir „Ratilio“, kaip ir visas etnojudėjimas, kuris tam tikra prasme atvedė į nepriklausomybę, buvo tikrai labai svarbi jos dedamoji“, – LRT.lt sako žurnalistė Edita Mildažytė, pastaraisiais mėnesiais Z. Kelmickaitę lankiusi ir ligoninėje.
„Niekas netikėjo, kad ji mirs. Mačiau ją sąmoningą, nors kalbėti negalėjo dėl tracheostomos, ji bendravo judesiais, rankos paspaudimais. Mes susišnekėdavome, ji viską suprato. Maniau, kad išsikapstys, tad ši netektis man, kaip ir visiems buvo labai netikėta“, – prisipažino žurnalistė.
„Ji nebuvo lengvas žmogus – labai tiesi, apie viską turėjusi savo nuomonę ir ją drėbdavusi taip, kad net pritūpdavai. Tie, kas yra papuolę po jos rankele, žino, ką tai reiškia. Ji nebuvo lengva nei sau, nei kitiems, bet ji buvo labai ryški. O tokios asmenybės ir nebūna nei lengvos, nei paprastos. Bet tie, kurie ją mylėjo, mylėjo ją visokią, – Z. Kelmickaitę prisimena E. Mildažytė. – Tai yra didžiulė netektis, Mums pirmiausia trūks ne to, ką ji tiesiogiai darė, labiausiai trūks jos klimato, kuriame mes visi turėjome galimybę būti. Mūsų visuomenėje linkstama visus niveliuoti, menkinti, tai dabar jau yra kaip kardamonas kavai ar šafranas troškiniui, be kurio sriuba neišvirs ar bus nevykęs. Ta niveliacija yra prieš Zitą. Jai tai netinka.“
E. Mildažytė reiškia užuojautą Z. Kemickaitės artimiesiems, o taip pat ir visai visuomenei. „Visiems žmonėms, kurie ją mylėjo. Mums atrodo, kad tokie dalykai traumuoja tik artimuosius. Žinoma, juos labiausiai, tačiau žinomų žmonių netektys traumuoja visą visuomenę. Nebūtinai kažkam Žemaitijoje dabar yra mažiau skaudu nei kažkam, kas sėdėjo prie jos lovos“, – LRT.lt sakė E. Mildažytė.
„Zita buvo ir yra žmogus-žiburys. Ji švietė visose savo veiklose, į kurias sudėdavo visą savo energiją, talentą ir žinias. Ji buvo be galo talentinga, entuziastinga“, – LRT.lt sako režisierius Vytenis Pauliukaitis.
Su Z. Kelmickaite jis buvo pažįstamas 53 metus, kartu studijavo. Jaunystėje Zita buvo tokia pat judri, energinga ir žodžio kišenėje neieškanti.
„Ji nežinojo žodžio „palauk“. Ko imdavosi, darydavo iš karto, visa širdimi, įsijausdama ir gilindamasi iki pat esmės. Manau, kad ji buvo didžioji lietuvė. Visi lietuviški reikalai jai buvo labai svarbūs: ir ansamblis „Ratilio“, ir studijos, ir darbai. Ji turėjo didelį norą pažinti savo tautos šaknis, ypač muzikinę pusę. Ji daug nuveikė, daug žinojo, iš esmės viskuo labai domėjosi. Retas žmogus turi tiek energijos, tiek žinių įvairiose srityse ir nuolatinį norą surasti ir suprasti esmę“, – prisimena velionės bičiulis.
V. Pauliukaitis per ilgus pažinties metus matydavo, kaip žmonės mylėjo Z. Kelmickaitę, eidavo pas ją pasitarti įvairiais klausimais. Jei ir nežinodavo visų atsakymu, būtinai pasakydavo ką nors šmaikštaus, nes turėjo puikų humoro jausmą.
„Galima sakyti, kad Zita buvo didelė influencerė, ji padarė didelę įtaką daugeliui žmonių savo mąstymu, savo reiklumu. Ji buvo reikli kitiems, bet reikli ir sau. Kartais ji būdavo kategoriška, bet tas kategoriškumas visada būdavo pagrįstas. Jei kalbėtume su humoru, Zita buvo ir yra nacionalinė vertybė. Visų ją pažinojusių atmintyje ji liks svarbi ir nepamirštama asmenybė“, – LRT sakė V. Pauliukaitis.
Dirigentas, muzikologas, pedagogas Donatas Katkus Zitą Kelmickaitę vadina unikalia, neįtikėtinos potencijos ir neišsenkančios energijos asmenybe.
„Ji buvo profesionali muzikologė, puiki dėstytoja, o jos LRT televizijoje kurtos laidos buvo nuostabios. Ji rodė tikrąją Lietuvą, jos žmones. Tai buvo neįtikėtinas dalykas. Ji rodė autentišką lietuvišką folklorą, jį populiarino, tiesiog kūrė lietuvio identitetą“, – sako D. Katkus.
Jis prisimena, kad su Z. Kelmickaite susipažino jaunystėje, kai ji dar mokėsi konservatorijoje. Nuo to laiko jų keliai nuolat susikirsdavo, D. Katkus buvo dažnas svečias ir Z. Kelmickaitės kuriamose radijo ir televizijos laidose.
„Zita ėmė iš gyvenimo viską, ji buvo nuostabi, putojanti, temperamentinga asmenybė. Visada ja žavėjausi. Man labai patikdavo, kaip ji keikdavosi atsistojusi vidury gatvės. Tai buvo fantastiška, buvo tiesiog gražu žiūrėti. Ji sugebėdavo pagauti gyvenimo esmę, kitų žmonių esmę. Kiek puikių laidų ji pridarė apie talentingus, unikalius žmones. Jas reikia kartoti ir nuolat rodyti“, – gerų žodžių velionei negailėjo D. Katkus.
Lietuvių liaudies folkloro dainininkė, pagarsėjusi tradicinėmis liaudies dainomis ir moderniomis liaudies dainų aranžuotėmis, etnologė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė LRT RADIJUI kalbėjo, kad šis rytas visiems folkloristams buvo netikėtas ir nepaprastai sudėtingas.
„Išėjo du puikūs grandai. Nemėgstu to nelietuviško žodžio, bet nemoku kitaip pavadinti. Išėjo Zita, išėjo Stasiukas, du žemaičiai, atrodo, kaip už rankų susikabinę. <...> Tie, kas gerai žinojo Zitą, žinojo, kad ji yra tokia, kokia yra. Kas ją ne taip gerai pažinojo, kartais „va, žiūrėk, kaip ji čia taip atsakė“. O ji pasižiūrėdavo, nesuprasdavo, kad žmogus dėl kažkokio nieko, žodžio gali įsižeisti. Negaliu sakyti, kad buvo – yra Zita. Tokia energinga, smagi, beveik visada su nuotaika ir labai uždeganti kitus. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – nepaprasto jautrumo žmogus, tik to jautrumo arba daug kas nebesuprato, arba gerai jos nepažinojo. Ji buvo nuostabi“, – kalbėjo V. Povilionienė.
Nacionalinės ekspedicijos prodiuseris, žurnalistas Edmundas Jakilaitis sako, kad Z. Kelmickaitė pirmiausiai buvo tikra etnokultūros specialistė, kuriai labai svarbus buvo žmogiškas ryšys ir kuri spinduliavo energija ir aistra.
„Benediktas Vanagas ją lygino su Visagino atomine elektrine – turbūt geriausiai atspindi tą energiją, kuria ji spinduliavo aplinkui. Kiek ji turėjo aistros savo profesijai, aistros gyvenimui, bendravimui su žmonėmis, niekada nepavargdavo nuo susitikimų, bendravimo“, – dalijasi prisiminimais E. Jakilaitis.
Prisimindama Z. Kelmickaitę, pianistė, žurnalistė, LRT radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Gerūta Griniūtė kalbėjo, kad Z. Kelmickaitė jai buvo žmogaus, viską darančio su didele meile, pavyzdys.
„Šiuo metu sunku rinkti žodžius. Iki pat paskutinės minutės tikėjau, kad viskas bus gerai. Ši žinia palietė labai jautriai. Kiekvieną kartą sutikusi Zitą ar LRT koridoriuose, ar renginiuose, ar Muzikos ir teatro akademijoje visą laiką pagalvodavau, kad tai yra žmogaus pavyzdys, kaip viską daryti su didele aistra, užsidegimu. Aš jau nekalbu apie tai, kiek savyje žmogus gebėjo talpinti žinių ir su kokia meile ir aistra tas žinias dalijo kitiems. Ko beprisireikdavo, ko bepaklausdavai, atrodydavo, jog Zita turėdavo atsakymus“, – LRT RADIJUI kalbėjo G. Griniūtė.
„Ji buvo žmogus-šviesulys. Aš manau, kad tam tikra prasme ji liks amžina“, – taip pat sakė G. Griniūtė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorė Judita Žukienė sako, kad Z. Kelmickaitė buvo talentinga dėstytoja ir muzikologė, siekusi profesionalumo ir kokybės.
„Ji visada žinojo, kaip turi būti, turėjo labai aukštus kokybės standartus. Jei pamatydavo, kad kas nors yra ne taip, tuojau pat puldavo taisyti. Ji buvo žmogus, į kurį visada galėjai remtis. Žinojo, kas tai yra profesionalumas, kas tai yra dėmesys detalėms, dėmesys faktams“, – prisiminė J. Žukienė.
