Būrio artimųjų, kolegų ir ją iš televizijos ekranų pažinojusiųjų išlydėta į paskutinę kelionę, amžinojo poilsio legendinė muzikologė, LMTA docentė ir LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė atgulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Atsisveikinti su Z. Kelmickaite visi ją pažinojusieji galėjo pirmadienio popietę ir ankstų antradienio rytą. Jos artimiausi bičiuliai sakė, kad Z. Kelmickaitė galbūt ne visada buvo lengvo būdo, tačiau buvo labai sava, labai ryški, energinga, dariusi didžiulį įspūdį ir mokėdavusi prakalbinti kiekvieną sutiktą žmogų.
Režisieriaus Gintaro Varno, žurnalistės Eglės Daugėlaitės, menotyrininko, LRT laidų vedėjo Sauliaus Pilinkaus, dukterėčios Felicijos Kelmickaitės, LRT laidų vedėjo Roberto Petrausko, kino režisieriaus Audriaus Stonio, LRT laidų vedėjos Bernadetos Lukošiūtės atsiminimai apie Zitą Kelmickaitę:
Vieni ją vadino žmonių sielų ir širdžių žinove, kiti esencija, kurią reikia vartoti lašais, tačiau visi kartojo, kad Zitos labai trūks ir be jos bus tyliau. Bendražygiai vieningai teigė, kad Zitos gedi visa Lietuva, nes jos netektis yra milžiniškas praradimas – ji yra daug nuveikusi šalies ir jos kultūros labui.
Nuo pačio ryto Šv. Jonų bažnyčioje rinkosi gedintieji: pagerbti jos atminimo atvyko profesorius Vytautas Landsbergis, kolegos iš „Nacionalinės ekspedicijos“ ir LRT, jos studentai ir ansamblio bičiuliai.
Prieš 11 val. urna iš Vilniaus universiteto kiemelio buvo palydėta į Antakalnio kapines, kuriose Z. Kelmickaitei buvo paruošta amžinojo poilsio vieta. Urna išlydėta ypatingu pagarbos ženklu – susirinkusiesiems dainuojant liaudies dainas.
Urną pasitiko prie kapinių vartų išsirikiavę žmonės, nešini įvairiaspalvėmis gėlėmis, vėliau padengusiomis jos kapą. Tai savotiška duoklė ryškiai jos asmenybei, visą gyvenimą ir pačiai mėgusiais ryškias spalvas.
„Noriu įgarsinti šeimos padėką visiems susirinkusiems ir dar kartą garsiai visų vardu pasakyti „Ačiū“, o visi čia atėję žinome, kad dar tikrai susitiksime“, – po laidotuvių į susirinkusius kreipėsi menotyrininkas, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas Saulius Pilinkus.
„Zitą pažinojau apie 50 metų ir pačiais sunkiausiais mano gyvenimo momentais ji buvo šalia su visa savo energija – tik Zita taip mokėjo padėti, kai reikėjo pagalbos. Ištiktai šoko, sustingusiai kaip stabas ji pasakė, ką reikia daryti ir viską padarė – ji organizavo Vėliaus laidotuves“, – prie Z. Kelmickaitės kapo kalbėjo dailininkė Ramutė Vėliuvienė, prisiminusi savo vyro, lietuvių etnografo ir religijotyrininko Norberto Vėliaus, laidotuves ir kiek prie jų prisidėjo Zita.
Anot R. Vėliuvienės, tuo metu, kai dar niekas nebuvo šarvojamas Šv. Jonų bažnyčioje, Zita susitarė su Vilniaus universitetu, kad zakristijoje būtų pašarvoti N. Vėliaus palaikai, ji sutarė su giedotojais.
„Prie karsto ji prisiminė, kad kažkada jiedu su Norbertu kalbėjosi, kad kai pirmą kartą į Vilnių buvo atvykę kalnų giedotojai iš Žemaitijos, Norbertas paprašė giedotojus atvežti į jo laidotuves. Ji taip ir padarė – jie Šv. Jonų bažnyčioje giedojo visą naktį“, – prisiminė R. Vėliuvienė, negailėjusi pagyrimų jos veiklumui ir tai, kad jai, rodos, nieko nebuvo neįmanomo.
„Zita buvo ir ugnikalnis, ir vulkanas, kuris viską nušluoja ir viską pajudina. Ji taip pat buvo ir labai jautrus žmogus, nepažįstu kito tokio, su kuriuo buvau praleidusi tiek daug metų. Mane labiausiai stulbino jos charakterio spalvingumas – vieną akimirką ji gali piktokai, kategoriškai, visažiniškai išaiškinti, kas yra kas Lietuvoje, o jau po sekundės į kameras lakštingalos balseliu čiulbėti apie aukštas materijas.
Tie žmonės, kurie jos nepažinodavo, įsižeisdavo. Esu mačiusi vieną ponią, kuri sakė, kad daugiau į jos laidą neis, nes Zita prieš tai sunervina, o po to kalbina. Bet iš tiesų tai buvo natūralus žmogaus įvairiapusiškumas – ji buvo visokia ir kitos tokios nebus. Man tai labai didelis smūgis. Taip netikėta – atrodė, kad ji – amžina, net ir dabar atrodo, kad ji netrukus atsiras ir paklaus, ko čia visi stovi nosis nuleidę. Ilsėkis, Zita, nors nežinau, ar ir ten mokėsi ilsėtis“, – prie kapo kalbėjo R. Vėliuvienė.
„Tariu žodį nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kurioje, sudėjus studijų ir darbo metus, Zita buvo daugiau nei pusę amžiaus. Sunku patikėti, kad tiek daug, nes Zitos amžiaus niekas negalėjo nuspėti, tai buvo viena jaunatviškiausių dėstytojų visais laikais.
Ir jei brolis lygino Zitą su audra, mes ko gero ją galėtume palyginti su saulės spinduliu, prasiveržiančiu dažnai apniukusiame Lietuvos danguje, galėjusiame perskrosti viską, nunešti viską. Mes suvokiame, kad akademijos koridoriai be Zitos šiandien, rytoj ir ateinantį laiką bus labai tušti, – sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorė Judita Žukienė.
Ji sakė, kad Zita galėjo pastumti minią ir ne kartą yra pasakiusi žodį, kuris stumtelėjo. „To išmokti neįmanoma, bet Zita mums visiems buvo pavyzdys, kad visi neįmanoma yra įmanoma, jei dar labiau pasistengsime. Iš tiesų prisimename Zitą kaip ypač ryškią asmenybę, kurio mažas atspindys – šioje proskynoje atsiradusi ryški gėlių pieva“, – sakė J. Žukienė.
LRT.lt primena, kad kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, ji pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Tai buvo paskutinis Z. Kelmickaitės susitikimas su klausytojais – gegužės 27-osios rytą Z. Kelmickaitės gyvybė užgeso.
Z. Kelmickaitė 1975 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1983 metais – Teatro, muzikos ir kinematografijos instituto Leningrade aspirantūrą. Nuo 1978 metų ji dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1976–1978 metais buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriaus redaktorė. Nuo 1974 metų LRT RADIJO muzikos laidų, 1995–2000 metais katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidos „Muzikos menas“ rengėja.
2003–2004 metais ji buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė. Nuo 1980 metų kūrė televizijos muzikines laidas, scenarijus televizijos filmams. 1977–2007 metais buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, su juo parengė koncertinių programų. LRT archyvuose išliko daugybė Z. Kelmickaitės parengtų laidų.
Z. Kelmickaitė 1995 metais gavo Jono Basanavičiaus premiją, 1999 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją, 2000 metais jai įteiktas Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2018 metais ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžius.
