„Labai įdomu skaityti gyvenimo knygą, nors ne visi puslapiai patinka, o kartais yra ir skaudūs“ – neseniai LRT.lt duotame interviu yra sakiusi muzikologė, laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė, šeštadienį iškeliavusi anapilin.
Bičiulių ir kolegų atmintyje ji visuomet išliks energinga, trykštanti optimizmu ir neieškanti žodžio kišenėje. LRT.lt kviečia prisiminti jos kelią bei jos mintis apie gyvenimą, laimę ir atsisveikinimą.
„Kai kas bėga maratoną, o aš bėgu gyvenimo maratoną, džiaugdamasi, kad galiu ką nors parodyti Lietuvai: žmones, kurie gražiai gyvena, džiaugiasi vaikais, dainuoja ar pan. Tai yra mano gyvenimo, žmonių maratonas“
(2022 spalio 19 d. – 71-asis Z. Kelmickaitės gimtadienis.)
Apie vaikystę
„Mano mama yra iš keturiolikos vaikų, o tėvas – iš septynių. Visi buvo gerai parištais liežuviais ir labai dainingi. Nenusileisti, nepasiduoti, visa avantiūra – iš mamos. Sakė, niekada negalima nuliūsti.“
„Tėvas visą laiką siūdavo. Gerai atsimenu kainas, nes gyvendavome iš pasiūtų kelnių ar švarko. Būdavo 7–10 rublių kelnės, paltas žiauriai brangiai kainavo – 25 rublius. Tada žinodavau, kad gyvenimas pagerės“
Apie kelio pasirinkimą
„Atsiradus muzikologijos specialybei S. Šimkaus konservatorijoje, pamaniau: pasakojimas apie muziką – kas gali būti įdomiau. Taip išsirinkau profesiją ir niekada savo pasirinkimo nesigailėjau.
Dar svarsčiau apie psichologiją ir aktorinį meistriškumą. Tačiau pastarąsias studijas greitai atmečiau. Kadangi buvau mažikė riestanosė, pamaniau, kad būsiu tik antro plano aktorė. Taigi iš tokių pasvarstymų liko tik didelė meilė teatrui ir jo žmonėms, kinui.“
Apie smarkų savo būdą
„Pailsėsiu, kai užkas, o kol kas septynių valandų miego man per akis. Be to, manau, kad žmogus savo greičio nepasirenka, jei jis lėtas iš prigimties, dirbti kelių darbų vienu metu ir nesugebės. O man tik paduok – ryte, dar ne visai prabudusi, jau galiu būti apsikrovusi knygomis ir skaityti, čia pat atsiliepti telefonu ir susitarti dėl radijo laidos, o vėliau, virdama kavą ar arbatą, jau planuotis „Ryto suktinį“, susitarti su studente, kad perskaitysiu jos baigiamąjį darbą. Visi tie dalykai eina greta.
Nesakau, kad tai yra lengva, bet man taip patinka. Posakis „Viena rūra – šeši kermošiai“ – apie mane. Jei galėčiau, dirbčiau 24 valandas per parą. Visada sakau, kad Dievulis man davė didžiulę dovaną – mylimą darbą.“
Apie avantiūras
„Avantiūras labai mėgstu – kiekvieną kartą neri į nepažįstamus vandenis. Tačiau vaikystėje esu skendusi, tad nors ir moku plaukti, vis tiek truputį prisibijau vandens. Plaukiu tik ten, kur kojomis galiu pasiekti dugną. Vadinasi, net jei ir neriu, turiu turėti ką nors, į ką galėčiau atsiremti ir kas man suteiktų tam tikrą užtikrintumą. Visiškai kvailai nesielgčiau. Tačiau naujų potyrių man tikrai netrūks.“
Apie pasitempimą
„Prieš važiuodama į kaimą pas pašnekovus ilgiau suku galvą, kuo apsirengti, nei prieš kokį oficialesnį priėmimą. Juk negaliu atrodyti per daug pasipuošusi ar pasipūtusi, negaliu ir kvailai atrodyti. Trumpai tariant, turiu būti apsirengusi paprastai, bet ne prastai.
Kas gi nenori būti pasitempęs? Žmogus turi turėti savo veidą. Labai supykčiau, jei į mano namus būtumėte atėjusi apie tai iš anksto nepranešusi. Tikriausiai jūsų neįsileisčiau. Galbūt aš vaikštau įlindusi į seną golfą ir įsispyrusi į klumpes. Tokia galiu būti tik namuose. O jei reikės išnešti šiukšles, tikrai neisiu į lauką kaip nuskarusi ciocia. Galbūt kažkiek net pasidažysiu. Aišku, dabar jau tie geležinkeliai prie akių, barkodas virš lūpų...“
Apie žmones
„Žmonės, mano manymu, yra didžiausias turtas. Artėjant rinkimams susimąstau: politikai neturėtų išradinėti dviračio – tegul važiuoja per Lietuvą ir pamato žmones, jų akis. Tegul pažįsta savo kraštą ne iš turistinių knygelių ar nuogirdų, tegul susitinka ir sužino, kiek daug Lietuvoje talentingų žmonių. Jie dirba tokius gražius darbus...
Manau, kad kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui, kaip jam išeina ir pasiseka. Negalima menkinti nė vieno – tas, kuris turėjo daug, galbūt statė tiltus ir muziejus, o kitas galbūt iš paskutinių centų nupirko miltų ir kaimynei iškepė pyragiuką. Tačiau ir jis bent vieną žmogų padarė laimingą.“
Apie televiziją
„Kiti sako, kad televizijos era pasibaigs. Nepasibaigs. Televiziją žiūrės žmonės visada. Sėdėdami kur nors Vabaliukų kaime, mano mylimoj Plungėj ar Kretingoj, ar dar kur nors jie, pavyzdžiui, gali matyti operos spektaklį iš Metropoliteno operos. Jie gali geriausią dokumentiką pamatyt. Ne, televizija nemirs, ne. Televizija – mano tikra meilė, tokia kaip būna, be išdavystės.“
Apie laimę
„Nors visi ieško kokių nors kliaučių, aš nematau, prie ko prikibti. Turiu mylimą darbą, sutinku daug įdomių žmonių, juos galiu pakalbinti... Sako, kad ateina jaunoji karta, kuri mus nušluos, tačiau sudėkime savo darbus ant svarstyklių – kol jos išlaiko pusiausvyrą, tol mes laikomės. O jei jaunimo darbai nusvers svarstykles į savo pusę, aš sugalvosiu, ką padėti ant lėkštelės, kad jos palinktų į mano pusę. Mes tik savo darbais galime kažką pasakyti.
Iš tiesų laimę kiekvienas supranta savaip ir negalime lyginti, kurio laimė atrodo didesnė ar mažesnė. Aš džiaugiuosi ja tokia, kokią turiu. Žinoma, visada galima norėti daugiau. Galbūt taip ir bus, galbūt dar spėsiu už uodegos pagauti savo laimės paukštę.“
Apie Lietuvą
„Tai nėra tik keliukas, į kurį netikėtai užklydai, čia tavo žemė, jos takelius mindžiosi, jos ežeruose žvejosi, jos giriose grybus rinksi. Neteršk ir mylėk savo kraštą, kurk jį. Jei matai, kad kažkas paliko šiukšlių, nepalik abejingai jų gulėti. Jei manai, kad šiukšliadėžės per mažos, nepasivargink ir kreipkis kur nors, kad atsirastų didesnės. Turime galvoti vieni apie kitus ir nelaukti, kol ateis kažkas ir viską sutvarkys. Tas kažkas esu aš, tu ir mes visi.“
Apie amžių
„Be reikalo pas mus žmonės nuvertina ir sako – tas senas. Kai man pasako, kad 40-ies metų žmogus yra senas, man plaukai piestu stojasi. Žmogus gali senti ir būti senas dvasia būdamas 18-os. Jis niekur nenori, jau visko matęs. Ką iš tokio gausi? Nesvarbu, kiek jam metų, jis niekur nenorės eiti, nieko nenorės matyti. Turi būti smalsus, turi norėti viską pamatyti.“
„Liūdna, kai žmonės liūdnai kinkuoja galva – jau 70. Dar prieš 30 metų būčiau sakiusi, ar tiek tikrai sulauksiu, o šiandien džiaugiuosi – man dar tik 70! Taip lengvai manęs nenusikratysite, man viskas įdomu, viskas patinka. Neduok Dieve, sulaukti dienos, kai kas nors nepatiks ar kas nors nedomins.
Tačiau tas 70, kirvukas su, kaip sakė mano kurso draugas Algirdas Martinaitis, nieko nereiškiančiu nuliuku, rodo, kad eini į antrą pusę ir kai kuriuos dalykus turi labai aiškiai sudėlioti, susandėliuoti, pagalvoti, ko dar nespėjai pabaigti.“
Apie laiką
„Kasdien kiekvienam iš mūsų lieka vis mažiau laiko, tad manau, kad nėra dėl ko save saugoti, kaip tik turėtume griebti ir išnaudoti, kas mums liko, – kur nors nueiti, ką nors pamatyti, pažinti, kuo nors nusivilti ar net dėl ko nors paverkti.“
Apie atsisveikinimą
„Stebiuosi, kad vyresni žmonės neišsako savo valios vaikams. O ir artimieji vengia paklausti apie iškeliavimą, mirtį, amžinojo poilsio vietą. Kaip galima nežinoti, kur tavo tėvas, mama ar vieniša teta nori atgulti? Toks gyvenimas ir apie jį reikia kalbėtis.
Apie gyvenimą
„Nereikia būti įnoringam – į gyvenimą reikia žvelgti su šypsniu. Na ir kas, jei šiandien nepasisekė, gal rytoj pasiseks. Sakyčiau, kad vis tik yra tas meilės skiepas, kuris žmogų gali pradžiuginti, pratęsti jo gyvybę. Tad mylėkime vienas kitą ir, žinokite, viskas bus gerai“
