Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus metodu nemenkas iššūkis, sako TV projektų režisierius, fotografas Mindaugas Meškauskas, 19 a technika įamžinęs projekto „Aš esu MUZIKA“ dalyvius, vedėjus ir ekspertus.
„Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus metodu yra iššūkis tiek pozuojančiam, tiek fotografui. Pirma, labai sunku išaiškinti, kad reikės sėdėti nejudant ir ilgai. Paprastai didžiuliu tempu gyvenantis šiuolaikinis žmogus nesuvokia, ką reiškia taip sėdėti“, – sako portretų autorius M. Meškauskas.
Anot jo, 19 a., siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamam asmeniui: „Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Visiems mano fotografuojamiems žmonėms galvos paremiamos, tačiau net atramos nepadeda sutramdyti kai kurių nenuoramų.
Kelios minutės apmąstymų ir laukimo su mintimi, kad bet koks neatsargus judesys sugadins tokį ilgą kelią iki rezultato, dažniausiai atsispindi gautame atvaizde. Ferotipai yra giliau už paviršutiniškos grimasos – šiuose atvaizduose matosi žmogaus siela“, – pasakoja M. Meškauskas.
Kuriam laikui projekto dalyvių portretai papuošė LRT sienas. „Aš esu MUZIKA“ projektui skirtoje parodoje – 15 portretų, kurie yra dalyvių meninės interpretacijos.
„Fotografuodamas dalyvius geriau juos pažinau, o bendros patirtys ateityje galbūt grįš naujais projektais. Po metų ar kitų televizinį projektą žiūrovai pamirš, o sidabru išlieti portretai išliks ilgam, mažiausiai 170 metų.
Būtent tiek metų yra pirmiesiems šlapio kolodijaus metodu sukurtiems portretams. Ferotipai yra grynu sidabru ant juodo metalo plokštelių išlieti atvaizdai. Jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ferotipų pagaminti neįmanoma“, – atskleidžia portretų autorius.
Savo socialiniame tinkle jis dalijasi ne tik unikaliais kadrais, bet ir trumpais pasakojimais apie žmones, stojusius priešais jo kamerą. Juos rasite M. Meškauso socialinio tinklo paskyroje.
O tie, kurie įsiamžino M. Meškausko fotografijose, LRT.lt sakė, kad susitikimas fotostudijoje tapo nepamirštama ir ypatinga patirtimi.
„Dabar viskas taip greitai vyksta, kad pasidaryti nuotrauką galima tiesiog išsitraukus telefoną iš kišenės. Man pasirodė, kad tas fotosesijos ritualas buvo net savotiškai sakralus. Viskas – ir pasiruošimas procesui, ir savotiška repeticija, ir laukimas, kai pilami chemikalai, o tu lauki kol galėsi pamatyti, kas gavosi iš to, kad tu bandei nesujudėti tas keliolika sekundžių... Tai buvo taip stipru! Šiame skubančiame laike tas pusvalandis su Mindaugu mums visiems buvo didelė dovana“, – per atidarymą sakė komunikacijos specialistė ir projekto „Aš esu MUZIKA“ dalyvė Dovilė Filmanavičiūtė.
Savotiška magija fotosesiją vadino ir Maksas Melmanas, stovėdamas priešais savo portretą ne kartą nusistebėjęs jame „dingusiomis“ savo tatuiruotėmis. Mat fotografuojant šia sena technika kai kurios tatuiruotės, ypač žydros ar žalsvos, fotografijose gali būti tiesiog nematomos.
„Ultravioletinėje šviesoje jos tampa šviesesnės nei oda, o oda tampa tamsesne nei ją matome. Taip nuotraukose susilygina tonai ir jos pranyksta“, – paaiškino parodos autorius.
Vis tik M. Melmanui įspūdį paliko ne tik pradingstančios tatuiruotės, bet ir tai, kaip M. Meškauskas gražiai sujungė du projektus – paties režisuojamą muzikos šou ir jam skirtą fotografijų ciklą. „Viename projekte – scenos magija, draugystė, nuoširdžiai gražus mūsų visų ryšys, o parodoje – atskira, Mindaugo kuriama magija. Jis mane lyg užbūrė, nes prieš objektyvą tarsi atsivėriau, atsiskleidžiau, tapau pažeidžiamas“, – prisipažino M. Melmanas.
Įsiamžinusiems šlapio kolodijaus technika neeiliniu patyrimu tapo ir pozavimas su specialiais laikikliais. Sunkiai vietoje nustygstančiai Diletai Meškaitei iš pirmo karto įsiamžinti nepavyko.
„Man atrodo, kad sėdėjau ramiai, tačiau sujudėjau. Kai repetavome jaučiausi susikaupusi, bet kai jau reikia sustingti ir pradedamas skaičiuoti laikas, kūnas tarsi virpėti pradeda, – prisiminė ji. – Bet iš tiesų buvau labai įsijautusi į visą procesą, tą mistišką nuotraukų ryškinimą, chemikalų pylimą, rezultato laukimą. Atrodė, kad dalyvauju dokumentiniame filme ir esu jo dalis.“
Apie tai, kaip neįprasta pozuoti su laikikliais Audrius Petrauskas-Gebrasy taip pat galėtų ilgai pasakoti. Kaip ir kolegos, jis šypsojosi, kad ramiai pasėdėti daug lengviau, kai fotografas dar neskaičiuoja sekundžių, kurias reikia išbūti nejudant.
„Atrodo, kad nevalingai nuo įtampos galva pradeda judėti – juk supranti, kad fotosesijos pabaigoje bus tik vienas egzempliorius, kas yra daug vertingiau nei daugybė asmenukių, kurių per minutę galima pasidaryti dešimtį. Labai vertinga ir tai, kad kažkas su tavimi praleido keliasdešimt minučių kurdamas kadro kompoziciją ir įtraukė į įdomų procesą, leido sugrįžti į nespalvotus laikus ir dar tiek sužinoti apie fotografijos praeitį.“
