LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svečiuose Nomeda“ apsilankiusi atlikėja Rūta Mur papasakojo apie sudėtingą kelią svajonių karjeros link, aplinkinių suformuotus kompleksus, tėvų palaikymą ir meilę.
„Aš muzikai jaučiausi artima nuo labai mažų dienų, bet visą laiką nuo to bėgau. Pamenu, tėvai yra paprašę manęs nedainuoti mašinoje“, – su šypsena pasakoja Rūta.
Nors dabar atlikėja atrodo tikra dėl savo pasirinkto kelio, taip buvo ne visada. Pasirinkus studijas, jas pabaigti Rūtai prireikė nemažai pastangų. „Buvo įdomus ir sudėtingas etapas. Nesu akademinis žmogus ir tai suvokiau tik rašydama bakalauro darbą ketvirtame kurse – gana vėlokai. Vis dėlto pavyko pabaigti. Tai mane išmokė prašyti pagalbos ir nebemąstyti, kad būtinai viską turiu daryti pati“, – pasakoja ji.
Paauglystėje Rūtai vienus metus teko praleisti neišeinant iš namų – vienintelė jos pasivaikščiojimų trajektorija buvo namai ir mokykla. Taip atsitiko dėl patirto persekiojimo.
„Buvau savo paauglystės kieme užpulta. Pirmą kartą manęs tai nepaveikė. Bet antrą kartą užpuolikai grįžo su didesne jėga. Tada mane išgelbėjo stotelėje buvęs vaikinas, jis juos išbaidė. Aš nesu bėgikė, visada noriu likti ir kovoti“, – skaudžią patirtį mena atlikėja.
Apie įvykį sužinojo ir Rūtos tėvai, nors vaikinų ieškoti bandė, su situacija tuo metu dar 15-metei merginai jie leido tvarkytis patys.
„Tėvai leido patirti man gyvenimą, niekada nebandė manęs varžyti. Ir šiuo atveju aš galėjau ir emociškai, ir realiai susitvarkyti pati. Niekada nejaučiau, kad jie per daug kištųsi“, – pasakoja ji.
Muzika Rūtos gyvenime atsirado ne iš karto. Tam prireikė nemažai savirefleksijos, drąsos ir sunkaus darbo. „Muzika buvo šalia – mokiausi groti gitara, dainavau chore. Nors viešai dainuoti bijojau, amžinai apie tai fantazuodavau. Kai mokytoja liepė užrašyti, kuo noriu būti ateityje, aš pasakiau, kad dieną noriu būti chirurge, o naktį „rockstaru“. Visą laiką blaškiausi“, – kalba dainininkė.
Pasak jos, sunkiausias bruožas, kurio ilgai nepavyko išgyvendinti, buvo drovumas. Tai Rūta suprato dar muzikos mokykloje. „Dainuodavau pusbalsiu. Dėl to esu susilaukusi nemažai komentarų. Būdavo, per dainavimo pamokas vieną pakviečia dainuoti prieš visus. Aš nedainuodavau, aš mekendavau – bandydavau mokytojui įrodyti, kad nemoku dainuoti, kad tik paliktų mane ramybėje. Norėjau būti vaikas be klausos, kad tik prie manęs nelįstų“, – prisipažįsta ji.
Atlikėjos gyvenimas pasikeitė išvykus į užsienį ir paleidus senus kompleksus bei nusistatymus. Rūta sako, kad išvyka į Ispaniją buvo lemtinga.
„Lemiamas momentas buvo po filologijos studijų, kai pagal studentų mainų programą „Erasmus“ išvažiavau į Ispaniją. Buvau anglų kalbos mokytojos asistente, mūsų buvo 10. Viena iš praktikančių įsigijo gitarą, bet niekas, išskyrus mane, nemokėjo ja groti. Kartą vakarojome, tuo metu jau buvau prisilietusi prie muzikos kūrimo ir vysčiau tai kaip pomėgį. Taigi pasiėmiau gitarą, pradėjau brazdinti ir tarsi išgirdau vidinį balsą: „Rūta, tu tikriausiai niekad daugiau nepamatysi šių žmonių.“ Ir aš pradėjau dainuoti.
Visi nuščiuvo, buvo tyla. Tada visi pradėjo girti mano balsą. Tą akimirką supratau, kad aš turiu kažką unikalaus, galiu pagaliau kažkuo pasigirti pati sau“, – Rūta dalijasi prisiminimu.
Savo kompleksus nugalėjusi, save iš naujo atradusi Rūta šį etapą mena kaip iššūkį ir pamoką, išmokiusią to, kad neprivalai būti tobulas, kad būtum geras. Tačiau, pasak jos, ne visi kompleksai tik jos galvoje, su kai kuriais dar reikia susitaikyti ir aplinkiniams, ypač kalbant apie atlikėjos homoseksualumą.
„Tai yra išbandymas. Kalbėdama apie tai atvirai, nesijaučiau darydama ką nors kito nei žmogus, atėjęs į vakarėlį su savo antrąja puse, vyru ar moterimi – nesvarbu. Nesijaučiau, kad tai yra mano manifestas – žiūrėkite, kas aš esu. Aš jaučiuosi kaip ir bet kuris kitas žmogus, kuris myli“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Nors Rūta sako, kad dėmesio ji nori savo kūrybinei veiklai, o ne asmeniniam gyvenimui, savo sprendimo viešai pasirodyti su drauge ji visiškai nesigaili: „Nesijaučiu padariusi kažką kitokio. <...> Kai pasakiau tėvams pirmą kartą, man buvo 17 metų, išgyvenau pirmus santykius. Jausdama, kad tėvai man leidžia būti tokia, kokia aš noriu būti, tikėjausi, kad ir pokalbis apie tai bus eilinis pokalbis.
Reakcija tokia nebuvo, buvau šokiruota – tėvai manęs neišsižadėjo, neiškeikė, bet jiems buvo skaudu. Galiausiai išgyvenau atstūmimą. Tiesa, tai nebuvo kas nors radikalaus, nebuvau išmesta iš namų. Dabar mūsų santykiai yra geri, jie mane yra priėmę. Yra akimirka, kai tu jauti – jei nori išsaugoti santykį, reikalingas tam tikras besąlygiškumas“, – svarsto Rūta.
Apie potraukį 9-ojo dešimtmečio muzikai ir to laikmečio estetikai Rūta sako, kad ne viską paaiškinti gali ir ji pati, tačiau šis laikmetis – jos kūrybinis arkliukas ir vargu, ar tai įmanoma išgyvendinti.
„Tos muzikos klausydamasi, aš jaučiuosi gyviausia, tikriausia ir susiliejanti su savo esybe. Iš kur tai kyla – aš neįsivaizduoju, bet mane tai įkvepia. Tas laikotarpis Vakarų kontekste: mada, automobiliai, interjeras, muzika, literatūra, man viskas priimtina. Gal tai kokia reinkarnacija.
Buvo viena naktis festivalyje, kur visą naktį grojo 9-ojo dešimtmečio muziką. Aš pirmą kartą gyvenime šokau ir negalėjau nustoti. Pajutau, kad tai yra kažkas ypatingo. Net kurdama aš nedarau to sąmoningai, aš nevagiu, nekopijuoju, viskas kyla iš jausmo“, – šypsodamasi pasakoja ji.
Parengė Emilija Balcerytė.
