„Anksčiau maniau, kad esu ekstravertiška, bet su laiku supratau, kad bijojau ir bėgau nuo vienatvės, nes ilgą laiką buvau apleidusi save ir nenorėjau stoti su tuo akistaton“, – portalui LRT.lt prisipažįsta atlikėja Rūta Mur. Ji sako jau susitvarkiusi vidinę netvarką, o rudenį išleistą albumą vadina savotišku manifestu, kad nereikia laukti, kol gyvenimas prasidės. „Užtrukau, kol tai suvokiau, ir dabar bandau gyventi visa koja“, – patikina ji.
– Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje „Pabandom iš naujo!“ debiutavote labai ryškiai – pirmoje atrankinėje laidoje vienbalsiai tapote komisijos ir žiūrovų balsavimo favorite. Kokia tai patirtis?
– Patirtis labai įdomi, reikalaujanti susikaupimo ir savitvardos. Neretai į sudėtingesnius patyrimus ant scenos žiūriu kaip į savotišką pasiruošimą kažkam dar didesniam. Šiuo atveju tai ne išimtis. Atranka jau davė man daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Džiaugiuosi, kad su pasirodymo režisieriumi Simu Lindešiu ir komanda paruošėme įsimintiną pasirodymą. Daina „So Low“ atranda savo klausytoją.
– Apie praėjusiais metais išleistą albumą „Prime Time“ sakėte, jog jis apie išgyvenimus – nuo apatijos ar desperacijos iki suvokimo, kad atėjo jūsų laikas. Albumą vadinote sužydėjimu išsilaisvinus. Iš ko jaučiatės išsilaisvinusi?
– Tai labiau procesas nei rezultatas. Aš vis dar iki šiol tebebandau išsilaisvinti nuo vis užklumpančių abejonių ar baimių. Šis albumas man tarsi manifestas, kad nereikia laukti, kol gyvenimas prasidės. Užtrukau, kol tai suvokiau, ir dabar bandau gyventi visa koja. Tam labai padeda mano artimų žmonių ir komandos tikėjimas manimi. O sutikti tinkamus žmones man irgi prireikė laiko. Tad jaučiuosi išsilaisvinusi ir iš darbinės vienatvės. Dabar mane supa geriausi, kūrybingiausi ir stipriausi.
Mane labiau glumina buitinis atvirumas nei gilūs jausmai, kuriuos sudedu į savo dainas.
– Matyt, yra tiesos posakyje, kad viskam yra savas laikas.
– Mano gyvenime tai tikrai galioja. Būna, kad kuo labiau save spaudžiu ir verčiu kažko imtis, ieškoti, tuo labiau viskas stringa. O vos tik susitelkiu į savo dabartį ir sulėtinu mintis, viskas pamažu ima klostytis. Tai dar vienas dalykas, kurio mokausi.
– Sakote, svarbu, kad atsirado žmonės, kurie jumis patikėjo. Kažkada stigo pasitikėjimo savimi?
– Savimi tikėjau visada, drąsiai dalindavausi kūryba. Nekuriu į stalčių – man būtina, kad mano darbai atsišauktų žmonėse, tik taip galiu kurti ir augti. Tiesiog esu lėto žydėjimo gėlė – viskas mano kelyje vyko palengva. Atsigręžusi į praeitį suprantu, kad anksčiau dar buvau pasiruošusi ne viskam, tik tada to nesuvokiau. O tai, žinoma, sukeldavo itin didelį vidinį diskomfortą.
Nebuvo taip, kad mane anksti užgriuvo didžiulis populiarumas, mano dainas grojo didžiausios radijo stotys, o įrašų kompanijos siūlė kontraktus. Tačiau ir tame galiu rasti gero – kai pradėjau kurti, man tebuvo 23-eji, jei iškart būčiau sulaukusi milžiniškos sėkmės, turbūt būčiau priėmusi sprendimų, dėl kurių vėliau būčiau pasigailėjusi. Dabar turiu aiškų stuburą, vertybes, tikslus.
Susitvarkiusi vidinę netvarką, vėliau susikūriau ten šventovę, į kurią galiu grįžti būdama net ir didžiausiame triukšme.
– 3 apdovanojimų M.A.M.A nominacijos turbūt taip pat pridėjo motyvacijos ir pasitikėjimo.
– Būti pastebėtai ir įvertintai man yra didelė dovana. Tai dar vienas didelis žingsnis į priekį.
– Veikiausiai žaibiškas išpopuliarėjimas dažniau būna laikinas, daug patvaresnis ilgas ir nuoseklus kelias į gerbėjų širdis.
– Sutinku, lėtai einant galima aiškiau užsibrėžti tikslus. Žinoma, viskas priklauso nuo komandos ir aplinkybių. Svarbu suburti profesionalus, kurie padeda tau augti. Mano kelias prasidėjo nuo mažiausių bariukų, esu pasirodžiusi ir bibliotekoje, ir bažnyčioje. Taip pat dar 2018 metais apšildžiau Lykke Li „Compensos“ salėje, bet net ir tai nepagreitino mano populiarumo augimo. Lėtas, bet tikras, – toks buvo mano kelias, kuris atvedė iki dabar.
– Tiesa, daugėjant klausytojų, daugėja visuomenės dėmesio, ne visada teigiamo.
– Suprantu, kad eidamas į viešumą tampi kai kurių mylimas, o kitų nekenčiamas. Tačiau žinojau, kas laukia, ir buvau tam pasiruošusi. Neskaitau komentarų, taigi jei kažkas ir ateina išsilieti, tai tėra tušti šūviai į orą.
– Pakalbėkime apie vietą, kurioje galite atsitraukti nuo viešumos ir kurią vadinate savo ranča. Panašu, kad ši vieta įkvėpė ir jūsų įvaizdžio pasirinkimą – kaubojišką kostiumą ir skrybėlę.
– Ranča juokais pavadinau Žemaitijoje esančią šeimos sodybą, kurią pandemijos metu nusprendėme atgaivinti. Mano įvaizdis siejasi su gamtiškumu, kurį patiriu būdama ten. Joje jaučiuosi kaip klajoklė kaubojė, žvelgianti į prerijų tolį, kur ganosi mustangai. Ten aš sukūriau savo šį personažą ir nutariau perteikti jį savo kūryboje. Be to, toks buvo ir pandeminis laikas: be vietos sau, vienatvėje, bet su muzika. Visai kaip klasikinis vesterno veikėjas.
– Kažkada sakėte, jog buvo laikas, kai bijojote vienatvės, nuo jos bėgote, bet dabar atrodo, kad ja mėgaujatės.
– Anksčiau maniau, kad esu ekstravertiška, bet su laiku supratau, kad bijojau ir bėgau nuo vienatvės, nes ilgą laiką buvau apleidusi save ir nenorėjau stoti akistaton su tuo. Susitvarkiusi vidinę netvarką, vėliau susikūriau ten šventovę, į kurią galiu grįžti būdama net ir didžiausiame triukšme.
Esu lėto žydėjimo gėlė – viskas mano kelyje vyko palengva.
– Vieni ant scenos lipa dėl žinomumo ir šlovės, kiti siekia save išreikšti. Kodėl jūs lipate ant scenos?
– Po kūrybos ateina noras pasidalinti tuo, ką sukūriau, pajausti, kaip tai rezonuoja kituose. Per kūrybą ieškau ir supratimo bei išklausymo. Visa tai vyksta ant scenos. Ten viskas tampa labai aišku, nes nėra kitos išeities, kaip tik būti čia ir dabar kartu su klausytojais.
– Kūryba yra jūsų vaizduotės vaisius ar tam tikras patirčių atspindys, savotiškas dienoraštis?
– Mano kūryba yra mano patirtys, bet, žinoma, su meniniais pagražinimais. Kaip filmo scenarijus. Man patinka, kai menas būna tirštinamas, dramatizuojamas. Tuomet ir jo patyrimas įgauna dar stipresnį poveikį.
– Ar gyvenime esate tokia atvira, kaip ir būdama ant scenos?
– Nepuolu atsiverti nepažįstamiems. Visada turiu tarsi patikrinti žmogų. O jei chemija įvyksta, dažniausiai tokie žmonės lieka mano gyvenime labai ilgam. Scenoje mano atvirumas yra kitoks. Aš kūryboje kalbu apie iš širdies, iš aukščiau ateinančius pojūčius. Mane labiau glumina buitinis atvirumas nei gilūs jausmai, kuriuos sudedu į savo dainas.
