„Tą akimirką paklaikau. Pirmą kartą ne kažkokiame filme, o realybėje pamačiau, kaip išeina gyvybė, užgęsta žmogaus akys“, – kalbėdamas su LRT.lt prisiminė už nužudymą daugiau nei dešimtmetį kalintis Jurgis. Jis gailisi, kad kažkada, kai buvo nuteistas už vagystę, nebuvo nugabentas į įkalinimo įstaigą – vyras įsitikinęs, kad tai būtų jį sustabdę ir apsaugoję nuo tragedijos. Tiesa, bausmės laikas eina į pabaigą, tad pasikalbėjome apie grįžimo į visuomenę iššūkius ir tai, ko nuteistieji tikisi iš aplinkinių.
Nemaža dalis nuteistųjų, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas. LRT.lt kalbina įstaigų darbuotojus, savanorius ir pačius nuteistuosius, kodėl ne visiems pavyksta susikurti gyvenimą laisvėje ir kas padėtų resocializuotis į visuomenę.
Su Jurgiu (pašnekovo vardas pakeistas, tikroji jo tapatybė redakcijai žinoma – LRT.lt) susitikome įkalinimo įstaigoje. Iš pradžių nervingai žvilgčiojęs pro susitikimo kambarėlio langą, netrukus pradėjo po detalę dėlioti savo istoriją. „Esu čia 12 metų“, – tyliai ištarė jis.
Dabar jo dienas praskaidrina tai, kad bausmės laikas jau eina į pabaigą, o už gerą elgesį jam suteikta galimybė atlikti bausmę be sargybos ar palydos, taip pat trumpalaikės išvykos pas artimuosius. Tokiais būdais nuteistieji turi galimybę įsilieti į visuomenę dar bausmės atlikimo metu. Tiesa, jie privalo laikytis griežtų taisyklių, o jas pažeidę papildomų skatinimo priemonių netenka.
„Nustatytu maršrutu galiu nueiti iki parduotuvės ir atgal. Norėtųsi, kad būtume išleidžiami ilgesniam laikui – tai padėtų mums vėl integruotis į visuomenę. Sutinku, kad taisyklės reikalingos, negali būti jokio svaigalų vartojimo, bet galbūt mes norime ne į parduotuvę, o į parką, nueiti pažiūrėti spektaklį ar filmą... 12 metų kine nebuvau. Reikia pasitikėti nuteistuoju, siūlyti jam grįžti į visuomenę teisingu keliu“, – atsiduso vyras.
Jį bene labiausiai įkvėpė galimybė aplankyti mamą, tėvo kapą, nueiti į bažnyčią, susitikti su seserimi, vaikais ir pamatyti anūkus, vėl prisiminti užmirštų patiekalų skonį... Kalbant apie tai, rodos, net Jurgio balsas pasikeitė. Staiga jis pritilo, palenkė galvą ir ištarė: „Žiūriu į žmones, kurie vaikšto laisvėje, mano akimis, gyvena gražų gyvenimą ir atrodo, kad jo visiškai nevertina. Jiems vis kažko trūksta, kažko negana... Dabar pradedu viską vertinti kitaip.“
Kažkada ir jis gyveno įprastą gyvenimą – studijavo universitete, vėliau sukūrė šeimą, augino vaikus. Tačiau santuoka iširo, o jis vis giliau klimpo priklausomybių liūne. „Kelerius metus svaiginausi, galima sakyti, žalojau save, – prisiminimais į praeitį nusikėlė jis. – Gyvenime buvo alkoholio, narkotikų, vagysčių, įvairių administracinių pažeidimų...
Beje, už vagystę buvau nuteistas dvejiems metams. Lyg ir nebėgau, bet pareigūnai negalėjo manęs surasti ir nugabenti į bausmės atlikimo vietą. Gaila, kad tada kažkas tinkamai neatliko savo darbo – jei tada būčiau buvęs įkalintas, tikrai būčiau sustojęs ir nebūtų nutikusi tragedija.“
Jis sakė, kad būdamas blaivus niekada nebūtų padaręs to, ką padarė – savęs neteisina, tačiau savo nusikaltimą vadina skaudžia savo gyvenimo būdo pasekme. „Nusikaltimą įvykdžiau būdamas aptemusio proto, jau tada nebegalėjau su savimi susitvarkyti. Buvau ilgai nemiegojęs, paveiktas alkoholio, narkotikų...“ – iš lėto žodžius dėliojo vyras.
Prisiminimai parbloškė į lemtingąją naktį, kai Jurgis apsvaigęs miegojo namuose, į kuriuos sugrįžo taip pat apsvaigusi draugė ir pradėjo jį žadinti. „Net pats nesuprantu, kodėl... Rodos, išsigandau. Tamsoje griebiau peilį ir išgirdau tyliai ištartus jos žodžius „nudūrei mane“... Kai susivokiau, jau buvo per vėlu – dūris buvo mirtinas.
Tą akimirką paklaikau. Pirmą kartą ne kažkokiame filme, o realybėje pamačiau, kaip išeina gyvybė, užgęsta žmogaus akys. Nors ir buvau neadekvatus, nepilno proto, tai mane sukrėtė“, – pasakojo Jurgis.
Pašnekovas svarstė, kad pirmiausia tai buvo mirusios moters šeimos ir jos artimųjų tragedija – tiems žmonėms jo nusikaltimas smogė skaudžiausiai. „Aš tada maniau, kad man jau viskas... Pirmosiomis dienomis kameroje man rodėsi, kad dabar mano visas gyvenimas bus kaip mirtis“, – tarstelėjo bausmę atliekantis vyras. Įkalinimas, jo teigimu, tik žmonių sugalvota nuobauda, sunkiausia gyventi su kaltės jausmu: „Tai man paliko didžiulį randą. Turbūt atgailausiu iki pat pabaigos...“
Nors pirmosiomis dienomis įkalinimo įstaigoje atrodė, kad gyvenimas baigėsi, Jurgis sako atradęs savyje jėgų susiimti ir atsisakė žalingų įpročių. „Taip jau esame sutverti, kad iki paskutinio laikomės įsikibę gyvybės ir gyvenimo. Tai, koks jis buvo iki nusikaltimo, visos buvusios patirtys, lemia, kaip vėl kabinsimės, kaip atsispirsime nuo turėtų išgyvenimų, prisiminimų ir vėl viską statysime iš naujo“, – įsitikinęs pašnekovas.
Apie gyvenimą už grotų jis taip pat kalbėjo slogiai, sakė, kad ten reikia pastovėti už save ir savo įsitikinimus, vyksta savotiška kova: „Bet ir laisvėje ne kiekvienam lengva, ta kova vyksta ir ten. Iš tiesų, ir laisvėje, ir čia galima rasti blogų dalykų, tiesiog laisvėje būna ir daug gerų dalykų, o čia juos surasti būtų labai sunku“, – pridūrė.
Nors prieš įkalinimą niekada nebuvo lankęsis pas psichologą, po trejų kalėjime praleistų metų, kai jau lankė anoniminių alkoholikų klubą, nusprendė pasinaudoti ir ten dirbančių specialistų paslaugomis. „Mane pasitiko jauna mergina, už mane gerokai jaunesnė. Pamaniau, ką aš jai galiu pasakyti? Tačiau tiesiai šviesiai susakiau viską, kas ant širdies gulėjo. Jau neprisimenu, ką ji man atsakė, tačiau man palengvėjo. Galbūt tiesiog reikėjo išsikalbėti, nes kalėjime to padaryti negali – čia tavęs nesupras, pasmerks.
Visi čia patekę turi širdies skausmų, neišpasakotų minčių, taigi ir jiems reikia tiesiog išsipasakoti. Ne visi galbūt supranta, jog susitikimai su psichologu padeda, tačiau jie padeda. Žiūrėk, išsikalbėjo ir jau tą dieną jis mažiau agresyvus, mažiau susierzinęs“, – pastebėjo Jurgis.
Buvimą už grotų labai apsunkina ir atskirtis nuo informacijos, aktualijų. Jo teigimu, tai ypač sudėtinga tiems, kurie kalėjime nori mokytis – mat dažnas čia patekęs nėra baigęs net vidurinės. „Sudėtinga mokytis, kai nėra interneto prieigos. Pats būdamas kalėjime daug metų, kaip sakau, dalyvavau pogrindiniame tokių moksleivių mokyme, padėdavau jiems spręsti uždavinius.
Nežinau, kiek jų žinios atitinka reikalavimus, bet manau, svarbu, kad jie išėję turėtų bent mokyklos baigimą patvirtinantį dokumentą. Nes kai kurie išeina į laisvę neturėdami nieko, nebent daug skolų ir dar daugiau nuoskaudų. Galbūt bent tas popierius bus šiaudu, kurio galima griebtis“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Jo teigimu, kalėjimas atitolina nuo supančios aplinkos, žmonių, izoliuoja nuo pasaulio. Nuteistieji nebespėja koja kojon ir su besikeičiančiomis technologijomis, įvairiomis naujovėmis.
„Už gerą elgesį galiu naudotis telefonu. Aparato su liečiamu ekranu niekada neturėjau – prieš bausmę man rūpėjo svaigalai, įkalinimo įstaigoje anksčiau juo naudotis negalėjau. Taigi kai pirmą kartą paėmiau į rankas, supratau tik tiek, kad jis veikia liečiant ekraną, o kas ten viduje, kaip naudotis operacine sistema... tamsus miškas.
Rodos, kažkam tai kasdienybė, o tau kažkas turi pagelbėti, padėti, atsakyti į kylančius klausimus. Tokių dalykų išėjus į laisvę yra ir daugiau, taigi reikia, kad kažkas tiesiog paaiškintų, padėtų suprasti, pamokytų. Vienas, nesulaukęs pagalbos, galbūt atkakliai stengsis pats, o kitas pasijus atstumtas, susierzinęs, piktas“, – pastebi jis.
Dažniausiai kalintiems vienintelis ryšys su besikeičiančiu pasauliu – per televiziją rodomos žinios ir artimųjų pasakojimai. „Todėl grįžtantiems į laisvę labai svarbu, ar artimieji palaiko, ar neatstumia. Tai padeda kabintis į gyvenimą, o galbūt ir aplinkinius priverčia susimąstyti – jei jau šeima neatstumia, priima, galbūt ir jiems nereikėtų šalintis.
Iš tiesų, man labai svarbu, kad mano artimieji mane priima, laukia ir tiki. Tai didelis dalykas. Žinau, kad bent pora žmonių negailės man savo laiko ir jėgų, kad aš pritapčiau, išmokčiau ir suprasčiau, bet kiek žmonių, turbūt dauguma, kaip minėjau, išeina iš kalėjimo neturėdami nieko, nebent milžiniškas skolas ir aibę skaudulių“, – svarstė jis.
Vis tik jis apgailestavo, kad visuomenės požiūris į atlikusius bausmę asmenis yra ganėtinai neigiamas. Tie žmonės, pasak pašnekovo, aplinkiniams atrodo atgrasūs, bauginantys, todėl yra atstumiami.
„Turiu pažįstamų Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje. Kiek teko su jais bendrauti, pasakoja, kad ten sugrįžusieji iš įkalinimo įstaigų priimami su užuojauta, jiems noriai pagelbėjama. Nekalbu apie finansinę paramą, veikiau apie jau minėtus kasdienius patarimus, paaiškinimus, kurie labai reikalingi norint sugrįžti į normalų gyvenimą. Sakyčiau, tai rodo sveikesnį visuomenės požiūrį – jie supranta, kad sotus ir savimi pasirūpinti galintis žmogus gyvenime priims teisingesnius sprendimus. Tačiau tam reikia žmogų ne atstumti, o jį pritraukti, įkvėpti gyventi kitaip.
Kiek esu kalbėjęs su pažįstamais Lietuvoje, dažniau girdžiu istorijas apie atsuktą nugarą ir abejingumą. Tarsi esame žmonės, su kuriais geriau nesusidėti. Toks požiūris dažnai vėl sugrąžina į įkalinimo įstaigą“, – nusivylimo neslėpė nuteistasis.
Sunku išėjusiems dorotis ir su finansine puse – dauguma jų į kalėjimą pateko turėdami įvairių nuobaudų, kurios per laiką stipriai išaugo. „Nors keletą metų čia valgykloje dirbau be išeiginių, per mėnesį gaudavau tik apie 100 litų, vėliau – apie 100 eurų. Apmaudu, nes dirbau negailėdamas jėgų, vis sukau galvą, kaip pagerinti darbo efektyvumą, iš pieno likučių spausdavau sūrius ir panašiai, bet niekas to nevertino... Net sveikatos priežiūros tinkamos, sakyčiau, negavau.
Vis dėlto, šiaip taip pavyko susitaupyti apie 800 eurų, tačiau mano skolos siekė porą tūkstančių. Man padėjo šeima, tad panašu, jog su antstoliais jau atsiskaičiau. Tačiau kiek yra tokių, kurie išeina su didžiulėmis skolomis, kurios toliau auga. Kaip sakiau, kai kurie čia esantys nėra baigę mokyklos, negali pasirūpinti elementariais dalykais – nemoka parašyti elektroninio laiško, negeba jame sklandžiai ir aiškiai dėstyti minčių. Vėl sugrįžtame prie to, kad kažkas juos turi pamokyti, jiems padėti. Kitaip svyra rankos ir vėl prasideda užburtas ratas – vagystės, svaigalai...“ – susimąstė pašnekovas.
Jis įsitikinęs – padėdami nuteistiesiems sugrįžti į gyvenimą, žmonės padeda visuomenei. Taip atlikusieji bausmę gali būti ne tik ištraukiami iš nusikaltimų rato, bet ir nešti naudą bendruomenei – dirbti, mokėti mokesčius. „Daugiau laimėsite juos pritraukdami, o ne atstumdami“, – kalbėjo Jurgis.
