Ankstyvas pusiaužiemio rytas. Kiekviename miško kampe sujudimas, neįprastas klegėjimas.
– Ar jau girdėjot, girdėjot? Jau pasakė, pasakė? Atsikėlė, atsikėlė? Šiandien, šiandien, kelsis, kelsis, – zylės, susimetusios į pulkelį kartu su bukučiu, lipučiu ir geniu, lekia medžių viršūnėmis ir čiauška nesustodamos.
Voverė juos palydi įdėmiu žvilgsniu, baigia graužti eglės kankorėžį, pasitvarko kailį ir nuskuodžia iš paskos. Baltasis kiškis, snaudęs pakrūmėje, pakelia ausis, pakrutina nosį ir palikęs jaukų guolį nustraksi paskui paukščius.
Jie visi praskuodžia pro iš laukų grįžusią šernų bandą. Besilaukianti šernė išgirsta, sušnarpščia savo pernykščiams vaikams ir draugėms, kad turi bėgti, ir nuseka skubančius. Taip prisijungia ir stirnos, ir elniai, ir lapė, ir kurtinys, ir krankliai, ir jūrinis erelis, ir kryžiasnapiai, ir šermuonėlis.
Visi skuba prie miško upelio šlaite išraustų urvų. Galų gale ir beragis briedis pasirodo, iš sniego kyšteli galvą pelėnas, iš toliau viską stebi vilkas, o medyje atsainiai leteną laižosi lūšis. Visi pritilo ir laukia.
Tuo metu urve. Šonu sugulę sausų lapų migyje parpia barsukai. Netoliese, kitame „kambaryje“ saldžiai per miegus niurna trys barsukiukai. Pirma pabunda žmona.
– Kelkis, girdi, jau laikas, – baksteli juodom kojom vyrui į lašinius. Tas tik suniurna ir dar stipriau užsimerkia.
– Kelkis gi, juk žinai, kad be tavęs jie kaip be rankų.
– Prakeiktos tradicijos, – vieną mažą juodą akutę pramerkia dryžuotasis. Nusižiovauja, parodydamas eilę didžiulių baltų dantų.
– Na kodėl aš? Pernai visuotiniam susirinkime iškėliau kandidatus į pavasario pranašus ir kryžiasnapį, ir jūrinį erelį, ir kranklį, ir net zylė buvo pasišovusi juo tapti.
– Pats žinai, kad zylė apie pavasarį taukšti pradeda per pirmą atlydį, net jei jis ir lapkritį. Kokia nauda iš jos? Kranklys per gudrus, erelis tik gražus. Kryžiasnapiai išvis kiaušinius jau deda. Nebus iš jų pranašų.
– Žinau, žinau, – tarsteli barsukas kasydamasis pakaklę.
– Girdi, visi jau susirinkę, jie neišeis iš čia, kol nesužinos. O vėliau ir žmonės pasirodys. Greičiau viską baigsi, greičiau vėl prie mano šilto šono atsigulsi.
– Gerai, tai ką man šiemet sakyt? Pe – pe – per – nai tai ge – ge – ge – rai atspė – pė – pė – jau, – dabar jau kasydamasis papilvę ir visas kretėdamas suniurzga vyras.
– Sakyk, kad pagal gamtos ženklus, bla bla bla bla, pavasaris bus šaltas, nes atmosferos frontas iš arkties nustums šiltus orus nuo atlanto. Na ar mokyti tave reikia?
– O žmonėms?
– O ką žmonėms? Tiems dundukams išlįsk, pripėduok aplinkui ir vėl įlįsk. Jiems to užteks, negi jiems rimtus dalykus porinsi.
– Atsiprašau, – tamsoje pasigirsta plonas kirstuko balselis, – atsiprašau, gal jau galėtumėt pasirodyti, nes matot, man reikia bėgti ėsti, nes jei dar pusvalandį čia palauksiu – nudvėsiu.
– Einu, einu, – baigdamas kasytis šoną tarsteli jau išsibudinęs barsukas.
– Grįžk greičiau, – saldžiai sučepsi jo žmona.
Urvo angoje pasirodo barsuko nosis. Iš įpratimo gerai pauosto ir tada visas išlenda.
Susirinkusieji aplink urvą nuščiūva. Barsukas pradeda. Visi nekrutėdami klausosi barsuko pasakojimo apie nepastovų klimatą, apie tai, kiek pakilo vidutinė temperatūra, kaip padažnėjo ekstremalūs reiškiniai, kokią įtaką daro Atlantas ir Arktis, kiek kritulių gali iškristi ir koks nepastovus ciklonas iš pietų, kol galų gale prieina prie išvados, kad pavasaris bus vėlyvesnis, šaltesnis, nei įprastai.
Per susirinkusius nuvilnija nepatenkintas murmesys. Barsukas, palinkėjęs geros likusios žiemos, dar pripėduoja aplink ir niurkteli kuo greičiau prisiglausti prie savo šiltutės žmonelės.
Žvėrys tylia išsiskirsto. Zylių, bukučių su geniais ir lipučiais pulkelis nualma viršūnėmis šaukdami, kad pavasaris bus, bet nesakydami kada.
Po kelių valandų pasirodo žmonės.
– O žiūrėk, barsuko pėdsakai! Tai vis tik nemiega lašiniuotis. Pala, tai reiškia, kad jei barsukas šiandien vaikščiojo, yra apniukę, vadinasi, dar miegos ilgai ir pavasaris bus šaltas. Super, taip ir užrašysim, nes mūsų skaitytojams labai svarbu žinoti.
Kažkur tankmėje ant kito šono apsiverčia meška, supukšėjęs nuspaustą šoną pakeičia ežys, urvelyje po žeme sukruta miegapelės ausies galiukas.
Prieš užmigdamas barsukas žiovaudamas tarsteli:
– Ką jie be manęs darytų?
– Ką tu be manęs darytum? – atsako žmona, ir stipriau prisiglaudžia.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
