Danielius Narauskas, vaikystėje kentęs patyčias dėl apkūnumo, atsisakė valgyti, susirgo anoreksija ir net galvojo apie savižudybę. Dabar jis jau 15 metų gyvena su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, kai nevalingai atlieka pasikartojančius veiksmus. Jei aplinkiniai klausia, kodėl jis tai daro, atsako: „Su galva negerai.“
Humoro jausmas ir realistiškas požiūris į save bei pasaulį padeda Danieliui ne tik su tuo susigyventi, bet ir priimti kitus gyvenimo iššūkius, kurių jis išmoko nebijoti.
Apie obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS) Danielius, kaip pats pasakoja, sužinojo patirtimi apie kamuojančius nevalingus veiksmus pasidalinęs su draugu. Apie tai jis nepasakojo niekam – nei tėvams, nei savo merginai.
„Tai nebuvo kažkoks balsas galvoje, bet būdavo, kad man reikia tai padaryti, jog viskas būtų gerai. Vienas žmogus, kuris konsultavosi su psichoterapeute, pasakė, jog tai yra nevalinga streso išraiška ir tarsi nerimo valdymas. Jeigu dar giliau kapstant, galimai tai yra savo gyvenimo kontroliavimas. Aš noriu, kad būtų gerai, ir darysiu viską, kas įmanoma, kad būtų gerai“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pasakoja D. Narauskas.
Paklaustas, ar seka bei turi sąrašą, kokie nevalingi veiksmai kamuoja vaikiną bandant kontroliuoti gyvenimą, D. Narauskas atvirauja – tai susiję su skaičiais.
„Aš ne tik atkartoju, bet su pirštais skaičius ženklinu. Jeigu kiltų koks nors stresas, aš, pavyzdžiui, tris kartus po tris kartus barbenčiau pirštais“, – pasakoja jis.
Danielius atviras, nuo žmonių neslepia turimo sutrikimo. Atvirkščiai, iš to mėgsta smagiai pasijuokti.
„Stengiuosi būti atviras su savo pliusais, minusais. Kai žmonės klausia, kodėl tu tai darai, sakau, nekreipk dėmesio, man su galva negerai. Tada jie nusijuokia ir galvoja: „Jis juokauja“, – sako pašnekovas.
Šį sutrikimą pašnekovas lygina su priklausomybe nuo nesveiko maisto. „Kuo daugiau valgai, tuo daugiau nori, tai čia panašiai – kuo daugiau trypčioju, liečiu, sukiojuosi, tuo labiau norisi tai daryti“, – sako Danielius. Jis pastebi, kad būnant artimų žmonių rate tai kartojasi dažniau, nes tada jis savęs nevaržo. Tačiau pamažu tai gali peraugti į daug didesnį nerimą, todėl būtina imtis priemonių.
„Asmeniškai man gyvenime labai daug padėjo psichologijos mokymasis. Jos mokausi per knygas, per paskaitas ir savarankiškai analizuodamas, kalbindamas žmones. Man labai padėjo nusiraminimas, o nusiraminti kiekvienas atranda skirtingų būdų. Asmeniškai man tai yra meditacija, joga arba muzika“, – pasakoja D. Narauskas.
Ir nors dabar Danielius gyvena pozityviai, tačiau buvo etapų, kai jo gyvenimą užtemdė mintys apie savižudybę. Šiandien jis sako: „Viskas yra tik gyvenimo etapai.“
„Dabar galvoju: gerai, man sekasi, viskas nuostabu, bet važiuojame toliau. Aš nenoriu prie to prisirišti. Būna bloga – irgi galvoju: gerai, dabar yra blogai. Mano vidinio pasaulio, kaip aš jaučiuosi, tai neturėtų keisti ir nekeičia. Važiuojame toliau ir išgyvensime.
Kas blogiausio gali nutikti? Neteksiu pinigų? Tai jau esu patyręs. Neteksiu gyvenamosios vietos? Esu ir tai patyręs. Nesu patyręs arba bent jau neprisimenu savo kūno fizinės mirties, todėl nežinau, ar tai baisu“, – svarsto pašnekovas.
Nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo, minčių apie savižudybę, iki valgymo sutrikimo ir anoreksijos. Ir tik vos prieš porą metų D. Narauskas sako supratęs, kad viena iš ligų priežasčių buvo tėvų skyrybos.
„Būdamas paauglys galvojau: „Ačiū Dievui jūs skiriatės, jūs taip netinkate vienas kitam. Jūs kankinate vienas kitą ir kankinate mus, savo vaikus, todėl geriau būkite atskirai. Mes būsime laimingesni.“ Bet greičiausiai tėvo ir mamos rolės yra reikalingos. Kad ir koks tu galvoji esantis nepriklausomas, protingas paauglys, jeigu esi jautrus žmogus, kaip ir aš, tave tai veikia“, – dalijasi pašnekovas.
Nors stereotipiškai manoma, kad anoreksija dažniausiai serga tik merginos, D. Narauskas šį faktą neigia. Atsisakęs maisto jis ėmė mesti svorį. O tai paskatino ne tik tėvų išsiskyrimas, bet ir nauja aplinka bei patyčios.
„Mes gyvenome Garliavoje, o kai tėvai išsiskyrė, mama nusipirko butą už Kauno miestelyje Ežerėlyje. Ten gyvena apie 200 žmonių, visi visus pažįsta. Patekau į visiškai kitokią aplinką. Nežinau kodėl, bet išskyriau iš kitų vaikų.
Mokykla buvo nedidelė, visi visus pažinojo, ką padarydavau, nuaidėdavo labai stipriai. Nemanau, kad buvau storas, pavadinkime, apkūnus. Kadangi buvau labai reaguojantis į žodžius, iš manęs pradėjo tyčiotis. Pasąmonėje buvo suvokimas, kad jeigu noriu, jog mane priimtų visuomenė, reikia nebūti storu“, – prisimena vyras.
„Galvojau, kad vienintelis mano gyvenimo tikslas – būti kuo liesesniu“, – sako D. Narauskas ir prisimena, kad tikėjo visus apgausiantis, manė, kad niekas nepastebės, kaip jis kovoja su anoreksija. Tiesa, ir pats ne iš karto suprato, kad didžioji problema slypi ne kūne, o galvoje.
„Kai aplinka pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Kadangi tėvai pamatė, kad nesusitvarko su manimi, gydytojai man taip pat nelabai galėjo padėti, jie tikriausiai suprato, kad problema yra patyčiose, ir priėmė sprendimą perkelti mane į kitą mokyklą. Iš mažos to miestelio mokyklos mane perkėlė į Kauno Laisvės alėjos širdyje esančią „Aušros“ gimnaziją. Tai buvo kaip kita planeta, į mane kreipėsi vardu“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
„Galiu drąsiai sakyti – aplinkos pakeitimas man išgelbėjo gyvybę“, – sako D. Narauskas bei atskleidžia, kas jam padėjo išlipti iš gyvenimo sunkumų bei pasinerti į savęs pažinimo, pozityvumo ir šviesos pilną gyvenimą.
„Kitų kultūrų pažinimas per muziką, fiziškai nukeliauti į kitas šalis – tai praplėtė mano mąstymą. Taip pat psichologijos, filosofijos nagrinėjimas, mokymasis. Man labai svarbu buvo pamilti aplinką, kad ir kokia ji yra.
Adekvačiai ir realistiškai, logiškai suvokti aplinką, kad nebūtinai visi žmonės, kuriuos tu sutiksi, bus tau geri. Ir nebūtinai viskas, ką tu darysi, pasiseks. Ir, be to, eiti į viską su meile“, – dalinasi pašnekovas.
Visas pokalbis – spalio 14 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
