Gyvenimą pakeitusi trauma įvyko per eilinę treniruotę, nukritus nuo skersinio darant atsilenkimus ore. 25-erių Aistei Krušinskaitei teko sėsti į vežimėlį ir suvokti, kad nuo šiol daug kas bus kitaip. Taip prasidėjo naujas gyvenimas, kuris jos nepalaužė, o atvirkščiai, padėjo savyje atrasti supergalių. Dabar buvusi krepšininkė vaidina spektaklyje, įkūrė savo verslą, dalyvauja „stand-up“ komedijų pasirodymuose ir veda motyvacinius seminarus.
– Nelaimė įvyko tau darant atsilenkimus ore ant skersinio. Kaip tai įvyko?
– Visą laiką mėgau ekstremalumą, mėgdavau karstytis, lipti, rizikuoti, vairavau motociklą. Man tai buvo gyvenimo prieskonis, kurio buvo labai sunku atsisakyti. Tikriausiai ne visuomet pamatuodavau riziką, todėl tąkart taip ir nutiko. Baimių mažai gyvenime turėjau ir visą laiką savimi per daug pasitikėjau, pervertinau savo jėgas. Atsitiko taip, kad neišlaikiau pusiausvyros ir kritau nugara žemyn ant kito turėklo. Kritimas buvo lemtingas.
– Mane labai žavi tavo gyvenimo pasirinkimas, kad po nelaimės turi surasti kitus būdus, kaip būti laiminga. Tu net nesvarstei, kad dabar tai būsi nelaiminga?
– Nebuvo nė akimirkos savęs pasmerkimo liūdesiui, kančiai. Niekada taip negalvojau, nei iškart po traumos, nei po operacijos ar vėliau. Visą laiką ieškau būdų, kaip tapti laiminga. Visiems gyvenime atsiranda kažkokių kliūčių, barjerų, vieniems jie didesni, kitiems mažesni, bet jeigu esi orientuotas į savo tikslą, norimą gyvenimo būdą, supranti, kad aplinkybės ar pasikeitę parametrai visiškai nėra reikšmingi. Kūnas yra mūsų įpakavimas, mes esame gyvenimas. Svarbiausia yra motyvacija, vidinė jėga.
– Kaip radai tiek vidinės stiprybės?
– Negaliu pasakyti, kad visiškai nebuvo liūdesio akimirkų, noro savęs pagailėti, truputėlį kažko nedaryti, patinginiauti ir leisti sau visiškai pasinerti į nieko neveikimą ir nedarymą per skausmus. Man net sunku pačiai pasakyti, kaip tai įvyko. Visko buvo tiek daug, minčių, išgyvenimų, žmonių aplinkui, viskas keitėsi.
Tu nieko pats negali daryti. Tave prausia, rengia, maitina, naktį verčia ant vienos ar kitos pusės, ir ant kitos. Kai prieš dieną buvai pats sveikiausias, judriausias žmogus pasaulyje ir viską pasidarydavai pats, atrodo, viskas sugriūna. Bet jeigu kažkaip atrandi pokalbį su savimi, supranti, kad nepasikeitei. Kaip tai įvyko, nežinau, gal aš tokia esu, bet džiaugiuosi, kad manyje buvo stiprybės.
– Verslas, motyvacinės kalbos, spektakliai, „stand-up“ komedijos. Ar pati žinojai, kad tai darysi, ar atsirado kažkokių įkvėpimo šaltinių?
– Aš visą laiką turėjau panašių svajonių, nuo vaikystės mėgau vaidinti. Apskritai buvau scenos žmogus, o aktorystė buvo viena iš svajonių profesijų. Pradėjau skleisti energiją, kuri pritrauktų pasąmonėje esančius norus, ir pasiūlymai pradėjo patys plūsti. Visą laiką sakau: viskas ateina tada, kai esame tam pasiruošę.
– Aiste, kaip pasirinkai būti komike, juk iki to irgi reikėjo prieiti, tai lyg savotiškas psichologinis apsinuoginimas?
– Iš tiesų tame pasirodyme turėjau dalyvauti dar prieš traumą, nes apskritai mano gyvenimas visą laiką siejosi su humoru. Aš tokia asmenybė. Tačiau tą kartą negalėjau sudalyvauti, išvykau į krepšinio turnyrą Baltarusijoje, o po pusės metų, vasarą, įvyko trauma.
Praėjus dar pusmečiui po traumos, atvažiuojantiems draugams ir giminėms reabilitacijos centre pripasakodavau visokių istorijų, jos būdavo iki absurdo juokingos. Atrodo, norėjosi visiems tai papasakoti plačiau. Kai apsisprendžiau, buvo sunku, nelabai žinojau, kaip mane vežimėlyje priims visuomenė, o dabar staiga prieš tūkstantinę publiką apsinuoginus reikės juokauti.
– Dar vienas netikėtas posūkis – įkurta modelių agentūra. Kaip kilo tokia mintis ir kokie žmonės yra jūsų agentūroje?
– Modelių agentūra yra mano paskutinis pasiekimas ir veikla. Ši mintis kilo mano kolegei ir ji tiesiog mane pakvietė prisijungti. Susėdome, gryninomės, ko norime, ir galiausiai mums pavyko išsiaiškinti, jog norime agentūros, kurioje modeliai būtų ir pranešėjai, turintys fizinę negalią.
– Tu pati buvai modelis, ar ne?
– Dizainerė, kuri kūrė kostiumus, paprašė, kad tapčiau modeliu. Būtent tas kostiumas, kurį aš dėvėjau, buvo įkvėptas Freddie Mercury`io. Jis buvo išraiškingas, blizgantis ir labai tolimas mano kasdieniam stiliui. Bet kai supranti, kad tai yra darbas, kad tu esi modelis, tarsi personažas, žiūri į viską kitaip. Buvo labai įdomu.
– Bet jūs ir ieškote modelių, kviečiate juos prisijungti?
– Taip, yra anketa, kurią galima užpildyti ir aplikuoti tiek į pranešėjus, tiek modelius, paskui yra vykdoma atranka. Dažnai žiūrime, kad žmogus turėtų kažkokios patirties, galbūt kalbėjime, tačiau bandyti galima visiems. Puslapyje www.herotalents.agency galima rasti visą informaciją.
– Dar pakalbėkime apie tavo kūrybą. Kuri odinius papuošalus, dirbinius.
– Daugiausia tai odinės apyrankės, nuo ko pradėjau ir kas man tiesiog prilipo. Bet taip pat kuriu ir delnines, rankines, diržus. Kaip man kūryba leidžia, taip ir darau. O kadangi tai nėra vienintelė mano veikla, leidžiu sau tai palikti daugiau hobiu, kad nebūčiau pririšta prie tam tikro stiliaus. Leidžiu ekspresijai valdyti šitą sritį.
– Dar viena iš veiklų – vaidinimai spektakliuose. Aiste, kaip atrodo tas spektaklis? Ką jūs ten vaidinate?
– Spektaklyje pagrindinės herojės yra trys: Irma Jokštytė, kuri yra neregė, todėl jos supergalia yra greitas telefono skaitymas, rašymas, mes ją vadiname „ryšių specialiste“. Taip pat Ernesta Žemaitytė – ji serga cerebriniu paralyžiumi, o jos supergalia – išklausyti, nes jai yra sudėtinga šnekėti. O mano supergalia yra greitis, manevringumas, nes aš sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje.
Šitą spektaklį pavadinome „Supergaliomis“, nes norėjome, kad pasižiūrėtumėme į tai iš kito kampo. Mes pasakojame, juokiamės iš įvairių situacijų, pašiepiame tiek save, tiek, galbūt, žmones, su kuriais mes susiduriame, kaip jie į mus reaguoja.
Plačiau – liepos 9 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
