„Pakeičiau mitybą – pakito ir gyvenimas“, – prisipažįsta mitybos specialistas Vytautas Vaičaitis, maistu įveikęs įsisenėjusias ligas. Floridoje studijavęs vyras patyrė, jog kelias į sveikatą – nelengvas. Dabar didžiąją metų dalį Vytautas gyvena saulėtoje Ibizoje ir teigia supratęs, kaip chaose rasti pusiausvyrą.
Varginanti liga – atopinis dermatitas – užklupo Vytautą kūdikystėje ir nepaleido ilgai. Tėvai medikai vežiojo vaiką po klinikas, išbandė virtinę gydymo būdų, bet trokštamų rezultatų nebuvo – liga nesitraukė.
„Ji atsirado, kai buvau septynių mėnesių. Turėjau labai didelę traumą su kūnu ir oda – išbertas, kraujuojantis. Vaikystėje jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas. Ilgą laiką galvojau, kodėl. Aišku, daug sanatorijų, gydytojų, vaistų, visa šeima – medikai, farmacininkai. Buvo toks: „Na, tai gyvensi, nieko tokio, genai čia.“ Bet galvojau: ateis aštuoniolika metų ir galėsiu priimti savo sprendimus. Nuo tada pradėjau domėtis mityba“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atvirauja vyras.
Pasak pašnekovo, mitybos kelias sudėtingas ir vingiuotas, nemažai tenka paklaidžioti, kol supranti, kas tau tinka, o kas – ne. Šiandien Vytautas mitybos klausimais konsultuoja kitus ir mielai dalijasi, kokius sunkumus teko praeiti pačiam.
„Pirmas dalykas, ką aš buvau surišęs su alergija – gyvulinės kilmės produktai: mėsa, žuvis. Dar tada neįrašiau nei kiaušinių, nei pieno, nei cukraus. Nuo to pradėjau – tiesiog išėmiau tuos du produktus ir valgiau viską, kas likę.
Aišku, daug buvo kritikos. Atsimenu, atėjau į vieną restoraną, kurį turėjo buvusi medikė. Aš jos paprašiau vegetarinio maisto ir ji sako: „Žinok, prisižaisi, nes aš bandžiau, mačiau, kiek žmonių susigadino sveikatą“. Kažkaip nebijojau eksperimentuoti, rizikuoti“, – tikina mitybos specialistas.
Saldumynų neatsisakė
Ne vienus metus Vytautas eksperimentavo, ieškodamas veiksmingų būdų, kurie padėtų suvaldyti ligą, kol galiausiai atrado Floridos Hipokrato institutą. Iškart nėrė giliai, o išgirstas žinias apie sveiką mitybą taikė savo gyvenime. Lengva nebuvo, bet rezultatai džiugino vis labiau.
„Pradėjau matyti pokyčius ant savo kūnoL kada jau nebėra radikalių išbėrimų, alergija traukiasi, galiu su ja susidraugauti, kai jau žinau, nuo ko gali atsirasti. Atsirado vidinė ramybė. Tada pradėjau domėtis, kaip suderinti visą maistą, ypač augalinį, nes mane labai traukia gamta. Pats augau visą vaikystę gamtoje ir galvoju, kad joje ten visko yra. Taigi, pradėjau mokytis po truputėlį“, – pasakoja V. Vaičaitis.
Anot jo, keičiant mitybą sunkiausia buvo atsisakyti saldumynų. Potraukis saldėsiams ir šiandien niekur nedingo, tik intuityvios mitybos praktikas jau žino, kuo ką keisti ir kaip numalšinti sunkiai valdomą aistrą.
„Manau, kad aš iki dabar esu toks saldžiukas. Žinau, kad ryte cukraus kiekis kraujyje apskritai būna pakilęs, tiesiog labai mėgstu kažką saldaus suvalgyti. Su tuo irgi dirbu“, – pripažįsta pašnekovas.
Ypač sunku nenuklysti nuo kelio įsisukus į spartų gyvenimo tempą ir būnant tarp tų, kuriems sveika mityba rūpi mažiausiai. Nelengva buvo ir Vytautui dėl darbo specifikos. Neslepia – prireikė geležinės valios, ištvermės ir disciplinos.
„Darbas ir nuovargis dirbant garso inžinieriumi koncertų rinkoje, su dideliais festivaliais, grupėmis, paskui – įrašinėjant garsą televizijos ir kino projektams, ilgos valandos, tempas, stresas, didžiulė atsakomybė... Tame triukšme sudėtinga buvo išgirsti, nors aš jau buvau tame kelyje.
Ypatingai kai visi valgo kitą maistą, o tu ateini su savo dėžute ir visi žiūri, ką čia turi. Sakau, iš daržo prisiskyniau kelias salotas, nes aš negaliu žiūrėt į tą salotą iš pakelio. Bet kol supratau, kad man su salota iš pakelio ne pakeliui, užtruko penkiolika metų“, – pamena mitybos specialistas.
Atrado emocijų ryšį su maistu
Augalinės mitybos alchemiku save vadinantis Vytautas šiandien žino įvairiausių gudrybių virtuvėje. Patarimų negaili ir kitiems.
„Aš manau, kad saldumynai, alkoholis, pieno produktai – vieni iš tokių stiprių agresorių, ypatingai kas susiję su alergijomis. Iš tiesų užaugau su karve, mano močiutė ją turėjo, ir visą vaikystę pieno produktai buvo iš ten, nepasterizuoti. Bet tėvai nežinojo, kad tai su alergija buvo ne pakeliui.
Ypatingai jeigu yra kažkoks uždegiminis procesas, svarbu stebėti, kas alergizuoja, ir kažkuriam laikui paleisti. O kuo sunkiau paleisti, tuo didesnė priklausomybė. Taigi reikia pastebėti tas priklausomybes, be ko negali kiekvieną dieną. Ir nemušti savęs, nes aš iš pradžių pykau, daug visokių emocijų buvo“, – tikina V. Vaičaitis.
Vytautas pastebi, kad emocijų pasaulis – atskira bekraštė tema, labai glaudžiai susijusi su maistu. Keičiant mitybą ir jam pačiam buvo keista stebėti, kaip mainėsi ir šokinėjo emocijos. Tada Vytautas pradėjo dar labiau analizuoti maisto ir emocijų ryšius. Suprato – visos emocijos mums reikalingos, tik turime žinoti, kaip su jomis elgtis. Žingsnis po žingsnio atrado, kad labiausiai ramina kvėpavimo technikos bei tinkamai parinktas maistas.
„Man, pavyzdžiui, kiekvieną rytą padeda kvėpavimas. Tai kasdienė praktika – kaip dantis valytis. Yra daug augalų, kurie gali mums padėti, ypač kuriuos vakare galima naudoti, kad padėtų raminti emocijas: ar levanda, ar ramunėlė, ar melisa. Tas pats bananas gali vakare nuraminti, nors sako vaisiaus nevalgyti prieš miegą, nes pavirs cukrumi.
Dalis mokslininkų taip ištyrė, bet aš mokymuose turėjau pavyzdį, kur moteris tiesiog tris dienas negalėjo užmigti. Sakau: yra bananas, suvalgysi su cinamonu, migdolų pienu ir išsimiegosi. Ji kitą dieną ateina ir sako: „Vytai, aš pirmą kartą per tris dienas išsimiegojau“, – vieną iš pavyzdžių pateikia specialistas.
Atsakymai slypi gamtoje
Intuityvios mitybos praktikas pastebi, jog mityboje svarbiausia – individualumas. Ir visiems pataria kuo daugiau stebėti gamtą. Joje – visi atsakymai.
„Stengiuosi būti čia ir dabar, daug eksperimentuoti, eiti į gamtą, ieškoti, mokytis iš jos, stebėti. Pavyzdžiui, giliukai – jų, nedaigintų, nevalgo net antys. Mes šalia turime ąžuolą. Jis pradžioje meta sugedusius giliukus, su kirmėlytėmis, niekas jų neima, guli jie ir pūna. Tada ateina ruduo, pradeda mesti giliukus, tada jau gali juos rinkti ir kažką daryti, pavyzdžiui, mes turime pasidarę kavą, ji labai skani.
Kai nukrenta ant pievos, po poros savaičių giliukai pradeda dygti. Tada suskrenda antys ir maitinasi. Ir aš taip išmokau, kodėl daiginti reikia visus riešutus, sėklas. Nes tai skatina gyvybinę energiją, o mes esame gyvi ir mums reikia gyvos energijos“, – sako pašnekovas.
Visgi ne vien mityba lemia stiprią sveikatą, skvarbų protą bei širdies ramybę. Yra daugybė būdų, padedančių kasdienybėje jaustis gerai.
„Tai visos praktikos, kurias aš praktikuoju: ar tai kvėpavimas, ar vanduo, ar kažkoks judesys. Aš, kaip sakau, ruošiuosi gyventi daugiau nei šimtą metų, ir sveikai, nes daug kas bijo ilgaamžiškumo. Sako, praeina tam tikras amžius ir jau atsiranda ligos. Tai sakau, kad įvairiomis praktikomis galime turėti sveiką kūną, sveiką sielą, geras emocijas ir ilgai gyventi – ir daugiau nei šimtą metų. Tai buvo įmanoma visais laikais, tik tos žinios buvo kažkur dingusios“, – įsitikinęs V. Vaičaitis.
Jau ne vienus metus Vytautas gyvena tarp Lietuvos ir Ispanijos. Teigia atradęs, kad toks gyvenimo būdas jam tinka labiausiai. Beveik dešimtmetį šaltąjį sezoną šiltoje Ibizoje leidžiantis vyras sako jau įpratęs prie tokio gyvenimo ritmo.
„Sala mane užaugino, joje daug atradau. Nauju žvilgsniu pradėjau žiūrėti į maistą“, – sako Vytautas, pripažindamas, kad Ibizoje tikrai yra į ką akis paganyti. Pasak pašnekovo, Ibizos gyventojams valgymas – šventė, malonumas ir ritualas.
Tad šiandien ir pats visiems pataria – jei nėra laiko pavalgyti, nedėkite į burną bet ko ir paskubomis. Verčiau išlaukti ir prie stalo sėsti be įtampos ir skubos.
„Gyvenime turėjau daug situacijų, kai mašinoje valgai, po scena valgai. Supratau, kad mitybos procesas, valgymo procesas tikrai turi vykti tokioje aplinkoje, kuri maloni. Man išsitreniravimas, kad valgau vieną kartą per dieną, leidžia balansuoti. Nejaučiu jokio streso, kad dabar labai staigiai noriu valgyt. Tiesa, užtruko iki to, kad neateitų tas stresas.
Bet visada, jei jau valgysiu – su šeima susėdame, pasiruošiame, pasipuošiame, pasidekoruojame stalą, padarome palaiminimą, padėkojame mamai gamtai, nes esame kaip svečiai šioje žemėje ir naudojame jos resursus. Bent jau galime padėkoti už juos, kad turime tokią galimybę. Ir tas labai pasikeičia – tada ateina dėkingumo, šilumos, jaukumo momentas. Šis procesas yra netgi gydantis“, – aiškina mitybos specialistas V. Vaičaitis.
Plačiau – rugsėjo 21 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
