Beveik 15 proc. arba 50 tūkst. Lietuvos moksleivių turi mokymosi sutrikimų – disleksiją, disgrafiją ar diskalkuliją. Nepaisant tokio paplitimo, ši diagnozė vis dar dažnai slepiama, o ją turintiems ir norintiems pritapti visuomenėje, tenka daryti nemažai kompromisų. Išsamiau apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ pasakoja mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas Darius Blažinskas.
Mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas Darius Blažinskas pasakoja, kad ir pats turi šį sutrikimą, tačiau apie jį žinojo gerokai vėliau nei įprastai.
„Pirmiausiai disleksiją nustatė mano sūnui, kai šis buvo antrokas. Tada aš pradėjau domėtis tarptautine praktika, kas tai yra, iš kur tai paveldima. Pasidariau testus ir sužinojau, kad aš irgi turiu disleksiją. Man buvo 45 metai. Visą tą laiką aš gyvenau nežinioje – nežinojau, kas su manimi darosi, nežinojau, kaip reaguoti į aplinką, dariau daug klaidų, ne visada gerai suvokdavau tekstą“, – prisimena pašnekovas.
Šį sutrikimą D. Blažinskas sako galintis apibūdinti iš kelių pusių. Žvelgiant iš neuromokslinės pusės, disleksija, jo teigimu, yra sutrikimas, kuomet žmogaus neuroninės jungtys veikia kitaip, todėl informaciją jis gauną kitokią. Žvelgiant iš švietimo sistemos – tokiems asmenims sunku perskaityti ir suvokti tekstą.
„Iš praktinės pusės galiu pasidalinti, pavyzdžiui, pas mano sūnų raidelės skraido – pasikeičia pirma ir paskutinė raidės, viduryje pasikeičia raidės, peršoka iš eilutės į eilutę žodžiai. Kalbant apie teksto suvokimą, jis buvo 5-oje klasėje išvykęs į stovyklą ir reikėjo perskaityti knygą. Jis ją perskaitė, bet kai paprašiau, kad papasakotų, ką skaitė – papasakojo apie viršelį ir vieną iliustraciją – viskas. Po kurio laiko aš Lietuvos aklųjų bibliotekoje radau tą pačią knygą ir daviau jam ją perskaityti. Sūnus perskaitė ir suprato tą knygą. Jis buvo labai laimingas, kad gali gauti informaciją kitaip ir gyventi visavertį gyvenimą“, – dalinasi D. Blažinskas.
Tokiems vaikams ypatingai yra svarbus mokytojų supratimas. Nors apie disleksiją dabar kalbama vis garsiau, paklaustas, koks buvo požiūris į mokinius, kuriems sunkiai sekėsi mokytis, kai pats pašnekovas dar buvo moksleivis, „Labirinto“ įkūrėjas sako, kad jis tiesiog buvo nurašytas.
„Disleksija yra tik ledkalnio viršūnė, o apačioje – emocijos. Ką tai reiškia? Aš, mano sūnus skaitome tekstą ir jo nesuprantame. Skaitome dar kartą – vis tiek nesiseka. Nėra geros patirties, klasėje būna įvairių patyčių, taip buvo ir anksčiau ir dabar kartais vyksta. Taip kaupiasi didžiulės emocijos, kurios gali sprogti.
Tada vaikas nenori mokytis, nenori skaityti, nenori siekti, bendrauti su bendraamžiais, apskritai nenori gyventi. Mano laikais gal emocinės patirtys buvo didesnės, nes nežinojome kas tai yra. 9-oje klasėje aš tiesiog buvau nurašytas, kad esu netinkamas mokytis, nors esu baigęs aukštąjį mokslą ir karjeroje daug pasiekęs“, – sako jis.
Lygindamas save su sūnumi D. Blažinskas džiaugiasi, kad dabar atsirandančios informacinės technologijos šį sutrikimą turintiems vaikams padeda prisitaikyti ir palengvina gyvenimą.
„Jam labai pasisekė, nes atėjo labai daug technologinių sprendimų – audio knygos, jeigu mokytojas leidžia, galima atsiskaityti ne raštu, o įrašu. Bet vėl gi, labai viskas priklauso nuo mokytojo požiūrio, ar jis nori kisti, ar nenori kisti. Nes kai kurie mokytojai dar išlikę, kai kurie jau pakitę. Dabar vyksta virsmas, bet į gerą pusę. Praeitais metais netgi priimti įstatymai dėl disleksiją turinčių asmenų – prailginti egzaminai, prailginti užduočių laikai, nevertinamos kai kurios klaidos“, – džiaugiasi mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas.
Plačiau – spalio 3 d. laidos „Laba diena, Lietuva“ įraše.
