Nuošalioje sodyboje gyvenanti daugiavaikė Motiejauskų šeima jau buvo įsitvirtinusi Norvegijoje, tačiau trūko didžiausios prabangos – ramybės. LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ Ieva pasakoja dėl sprendimo apsigyventi kaime nėsyk nepasigailėjusi, o čia prasivėrė ir neišsemiama talentų skrynia. Moteris rašo pasakas, kuria lėles, gamina butinę chemiją, kosmetiką, augina ypatingą daržą...
„Mes gyvename pasakoje, nes tai turime kasdien, šitą grožį. Vasarą, žiemą gali išeiti basas kada nori pasivaikščioti, gali klausytis paukščiukų, į gėles, laukus žiūrėti, vėją jausti. Apie saulėlydžius pasakoti išvis sunku, nes jie šitame kaime – tokie gražūs...“ – kalba pašnekovė.
Mažame Prienų rajono kaimelyje gyvenanti Ieva Motiejauskė vis dar negali atsidžiaugti sprendimu, kardinaliai pakeitusiu visos šeimos kasdienybę. Prieš septynerius metus į Lietuvą kartu su vyru ir trimis vaikais jie grįžo iš emigracijos Norvegijoje, o netrukus čia, Lietuvoje, gimė ir ketvirtoji Motiejauskų atžala – mažasis Jonukas. Pagausėjusi šeima – vienas iš maloniausių pastarųjų metų iššūkių, o pats didžiausias išbandymas ypač Ievai – kaimo gyvenimas, kurio ji, tikra miestietė, beveik nepažinojo.
„Pirmas iššūkis buvo namuko remontas. Buvo labai sena trobelė, buvo labai šalta. Kadangi iškart buvo žiema ir visai šalta, langus iš lauko pusės vyras apkalė plėvele, nes buvo labai šalta, pūtė per visas sienas. Kūrenome nuolat, bet krosnis buvo labai prasta, sena, blogai sumūryta“, – pasakoja ji.
Nors senos trobelės remontai kainavo daug jėgų ir laiko, Motiejauskai nė karto nepasigailėjo, kad namus nusipirko būtent čia. Naujakurius draugiškai priėmė ir kaimynai. Netoliese buvo ir darželis, ir mokykla, o iki Kauno – vos 60 kilometrų. Bet svarbiausia, kad būtent čia Ieva galėjo išpildyti didžiąją svajonę, – gyventi prabangiai, tai reiškia – niekur neskubėti, turėti laiko ir sau, ir vaikams, ir ekologiškam gyvenimo būdui.
Daržo nereikia kasti, jis puikiausiai augina ir nekasamas. Nors visi sako, kad rudenį ar pavasarį reikia sukasti, aš nekasu.
„Tvarumas man asmeniškai labiau yra galvoje, kai mintis susidėlioji taip, kad galvoje būtų švaru, tvarkinga. Tada, galvoju, ir išorėje norisi tvarkos. Labiau vertini savo laiką, nes, man atrodo, laikas yra brangiausias mūsų resursas“, – mintimis dalijasi moteris.
Požiūrį į gyvenimą bei jo vertybes Ieva labai pakeitė tuomet, kai prieš dvylika metų su šeima įsikūrė Norvegijoje. Iš Lietuvos jie išvyko, nes niekaip negalėjo rasti darbų, o Norvegijoje Motiejauskai greitai pritapo, išmoko kalbą, susirado veiklų. Bėgant metams priežasčių grįžti į gimtinę buvo vis mažiau.
„Žinojau, ko daugmaž noriu, nuvažiavusi iš karto gavau darbą, paskui gimė Vincentas. Per motinystės atostogas išmokau kalbą ir paskui tikrai dariau tai, ką norėjau, o ne ką būtinai reikėjo daryti, kad išgyvenčiau. Ta šalis suteikia tokias galimybes“, – teigia pašnekovė.
Lietuviai gal būtų taip ir likę Norvegijoje, tačiau abu vis pasvajodavo, kad labiau už viską norėtų gyventi ramiame kaime, turėti daržų, stebėti gamtos gyvenimo ritmą. Atrodė svarbu ir tai, kad vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje. Taigi vieną dieną buvo nuspręsta: jeigu nepabandys – amžinai gailėsis. Tai jie grįžo į gimtinę.
„Mes abu to norėjome, tai gal buvo kažkokia mūsų jaunystės svajonė – būtent sodyboje, gamtoje auginti vaikus. Tad šito tikrai nesigailėjome. Bet iš turtingiausios pasaulio šalies grįžti į Lietuvą... Kartais viduje sukyla maištas, nepasitenkinimas valdžios sprendimais ar mokesčių sistema, kuri nėra palanki nei smulkiam verslui“, – sako Ieva.
Ji savęs nevadina nei menininke, nei verslininke, nors iš tiesų kūryba – nuolatinis palydovas jos kasdienybėje. Laisvu laiku iš natūralių medžiagų ji siuva išskirtines lėles, o išėjus į lauką akį džiugina išskirtinis mandalos formos daržas, kurį ji sukūrė kartu su vaikais.
„Mandalos man – visur: aš jas piešiu, kuriu, mezgu, rišu... Kai kūrėme daržą, irgi sugalvojau, kad ir čia noriu, kad būtų mandala. Trepsėjome takelius ir betrepsint Jonas sako: o, žiūrėk, mama, išeina raidė. Neplanuotai turime E, O, J raides. O mano vyras juokiasi: pas tave tuoj nebus normalių lysvių“, – šypsosi moteris.
Būtent nuo daržo bei jo gėrybių prasidėjo ekologiški kaimo atradimai. Ieva – tikra vilnietė, taigi žemės ūkis jai ilgą laiką buvo svetima tema. Tik bėgant metams ji su nuostaba pajuto, kad nori, gali ir netgi moka auginti daržoves. Šį norą, žinoma, dar labiau paskatino vaikai, kai moteris suprato: chemiškai neapdorotų daržovių nusipirkti labai sunku.
Ievos auginamos daržovės – tradicinės, lietuviškos, tačiau auginimo būdas – išskirtinis. Šeimininkė stengiasi ravėti tik minimaliai, o žemę ne purenti, ne kasti, bet nuolatos mulčiuoti.
„Daržo nereikia kasti, jis puikiausiai augina ir nekasamas. Nors visi sako, kad rudenį ar pavasarį reikia sukasti, aš nekasu, tik pavasarį padarau vageles. Tarpus būtinai pamulčiuoju, kad taip intensyviai neaugtų piktžolės, kad laikytųsi drėgmė“, – pasakoja daržininkė.
Savo daržą Ieva vadina gyvu daržu. Čia veši ne tik augalai, bet ir veisiasi daugybė sliekų bei kito gėrio, kuris itin svarbus daržo ekosistemai. Be to, tokia žemdirbystė itin tinka tiems, kas taupo brangų laiką. Juk ne veltui gamtinis daržas dar vadinamas tinginio daržu.
„Čia gyvena visokie grybai. Tai – savarankiška ekosistema, į kurią aš kišuosi labai mažai. Stengiuosi kištis mažiau nei įprastai. Aišku, aš jį raviu, mulčiuoju, bet, pavyzdžiui, leidžiu augalams patiems pasisėti, augti ten, kur jie pasirinko, prisitaikau. Jei kažkas ten jau auga, tos kultūros tais metais nesėju. Labiau stebiu ir prisitaikau, negu aktyviai daržininkauju“, – kalba laidos herojė.
Skalbiklį galima pasidaryti iš kaštonų. Darėme su vaikais, smulkinome, aš jį naudoju visą žiemą. Tikrai galime daug ko atsisakyti, bet tai nereiškia, kad aš namuose neturiu skalbiklio.
Dar viena sritis, kurioje grįžus į Lietuvą atsiskleidė Ievos kūrybiškumas, – specialių lėlių gamyba. Nors atrodo, kad tai – visiškai skirtingi pasauliai, moteris tvirtina, kad siūti ją įkvepia būtent gamta, o jos lėlės ir gėlės turi panašumų. Originalios lėlės kimštos natūralia vilna, tad vaikams saugios žaisti.
Panašias lėles lengvai susikurti gali kiekvienas. Joms puikiausiai tinka net išaugti vaikų rūbeliai, sako Ieva, kuriai atsakingas vartojimas neatsiejamas nuo paauglystės. Tuomet daugelį drabužių ji pasisiūdavo ar persisiūdavo pati, o vėliau atrado vadinamuosius secondhand`us. Apsipirkinėjimo terapija grįžusios emigrantės niekada nežavėjo, o bręsdama moteris suprato, kad tvarumas – tai ne tik taupumas, bet ir labai atsakingas daiktų pasirinkimas.
„Bet ką pirkdama visą laiką ilgai galvoju ir vertinu, ar tikrai reikia, ar aš tikrai naudosiu. Jeigu tikrai reikia, pradedu žiūrėti, koks biudžetas, kokios prekės yra rinkoje, koks gamintojas, ar gamina tvariai, ar daiktas tikrai bus ilgalaikis. Esu prisirišanti prie daiktų. Gali būti labai labai senas plakiklis, bet jeigu jis veikia, aš jo nekeisiu nė už ką. Man taip yra ir su telefonais. Dažnas telefonų keitimas, nes jie tiesiog nebeveikia, man yra didelis iššūkis, nes aš neprisitaikau. Esu lėto prisitaikymo žmogus“, – atvirauja pašnekovė.
Jeigu mąstytų kitaip, jeigu norų sąrašas būtų begalinis, Ieva turėtų išsižadėti malonumo matyti kasdien besikeičiančią gamtą, būti kartu su augančiais vaikais ir kaip daugelis kasdien eitų į darbą. Tačiau pasirinkusi turėti mažiau ji atrado daugybę savo talentų: apie gyvą gamtinį daržą parašė knygą, jau dvejus metus apie tai nuolatos publikuoja straipsnius, o šį rudenį išleista naujausia Ievos Motiejauskės knyga dzūkų tarme „Dabarcinės pasakos“.
Įvairiausias širdžiai malonias veiklas išbandanti moteris sako, kad kūryba ją įkvepia ir skatina judėti pirmyn. Tad ji eksperimentuoja, mokosi vis kažko naujo. Vienas iš nuostabesnių atradimų, kurį tikrai gali išmėginti kiekvienas, – natūralių ekologiškų muilų gamyba. „Riebalai, šarmas, kvapikliai, dedu žolelių: raudonėlių, medetkų... Muilų neperkame jau labai daug metų“, – tikina ji.
Naminis muilas be jokios chemijos ir kitų priedų Ievos namuose atsirado tada, kai ji nustojo pirkti kosmetiką. Tiesiog suprato, kad hidrolatą – vaistažolių bei gėlių ekstraktų praturtintą vandenį – ji gali pasidaryti pati. Paskui iš vonios dingo nemaža dalis agresyvios buitinės chemijos.
„Skalbiklį galima pasidaryti iš kaštonų. Darėme su vaikais, smulkinome, aš jį naudoju visą žiemą. Tikrai galime daug ko atsisakyti, bet tai nereiškia, kad aš namuose neturiu skalbiklio“, – pažymi ji.
Iš Norvegijos į Lietuvą parkeliavę Motiejauskai išmoko neskubėti: maisto produktų pirmiausia ieškoti pas ūkininkus, miltų – pas tuos, kurie grūdus mala patys, ir vis dažniau įsiklausyti, ko nori ne tik jie patys, bet ir gamta.
Vienas iš jų projektų – aplink namus intensyviai sodinami medžiai, kurių šiose valdose beveik nebuvo. Tie, kas čia apsilanko, ekologiją puoselėjančią šeima apiberia komplimentais, o pati šeimininkė juokiasi, kad geram žmogui – visur gerai.
Plačiau – sausio 15 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
