Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius domėjimąsi Lietuvos istorija pavertė neeiliniu pomėgiu. Šie kauniečiai netoli Laisvės alėjos nusipirko seną butą ir jį restauruodami, ieškodami tarpukarį menančių baldų, virto tikrais tvarumo ekspertais. Draugai įsitikinę – gaivindami praeities autentiką sutaupė ne vieną tūkstantį, o taip pat išvengė statybinių atliekų ir begalę daiktų išgelbėjo nuo sąvartyno.
Pačioje Kauno širdyje, visai netoli Soboro, Gedimino gatvėje, Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius jau keletą metų puoselėja išskirtinį pomėgį. Vyrai įsigijo seną, tarpukario laikų butą ir jame įkūrė „Art Deco“ muziejų. Šiandien čia viskas taip, kaip 1929-aisiais. Baldai, interjero detalės ar sienų apdaila – originalūs. Vadinasi, kruopščiai atrinkti, ilgai ieškoti ir restauruoti, skaičiuojantys jau 100-tuosius gyvavimo metus.
„Pirmasis kambarys, į kurį ir tarpukariu, ir dabar ateina svečiai – valgomasis. Jame mes turime tokį vertingą bufetą. Nuo kurio iš tiesų viskas ir prasidėjo, mūsų kelionė laiku“, – pasakoja K. Banys.
Šeimininkai neslepia: kai kurie jų įsigyti baldai buvę tokios prastos būklės, kad tiesiausias kelias – į sąvartyną. Tačiau Karolis ir Petras nebijojo nei rizikų, nei iššūkių. Taigi tuomet, kai į visumą susiliejo istorinės žinios, išmonė, atidumas praeičiai, dėmesys tvarumui ir projekcija į ateitį, išėjo puikus rezultatas. Dabar šiame bute kiekvienas eksponatas pasakoja vis kitą istoriją.
„Bufetas stovėjo nedideliame dviejų kambarių bute. Jis karta iš kartos priklausė vienai kauniečių šeimai, bet tiesiog jiems jis užėmė daug vietos, todėl nusprendė su juo atsisveikinti. Mes jį prikėlėme antram gyvenimui tik teoriškai, dėl to, kad mes jį eksponuojame, bet jo nerestauravome. Jo būklė mum atrodo pakankamai gera ir taip gerai atrodančio bufeto restauracija būtų išteklių švaistymas. Kuo rečiau jį restauruosime, tuo ilgiau jis galės gyvuoti“, – pasakoja bendraminčiai.
Vadovavosi tvarumu
Lietuvių pomėgis pirkti, o nusipirkus – remontuoti ar net iš naujo perstatyti nuosavą būstą – plačiai žinomas. Ne paslaptis ir tai, kad po kapitalinių remontų lieka galybė statybinių atliekų. Skaičiuojama, kad statybų sektorius sunaudoja kone 40 proc. pasaulio energijos ir sugeneruoja maždaug trečdalį visų atliekų.
Tačiau statybų darbus išmanantys išskirtinio buto šeimininkai ne kartą įsitikino: remontuodami žmonės ne tik iššvaisto daugybę resursų, bet ir, patys to nežinodami, pakeičia gamtai ir sau draugiškesnes medžiagas kur kas prastesnėmis. Taigi, Karolis ir Petras diegti naujovių neskubėjo.
„Šiuose apartamentuose, nepaisant visų istorinių peripetijų, išliko nė kiek nepakitęs autentiškas buto išplanavimas. Noriu pabrėžti, kad šiame apartamente išliko 15 autentiškų durų. Jos puikiai veikia, išsaugojom net autentiškus durų vyrius, kurių keisti tikrai nereikia, nes jie pagaminti iš kokybiškų medžiagų“, – aiškina K. Banys.
„Visos sienos yra medinės – iš medinių lentų ir ant jų yra prikaltos, pritvirtintos nendrės, ant kurių drėbtas tinkas. Šios sienos yra nuostabios, tiek izoliuoja garsą, tiek šilumą, ir nereikia bijoti, kad jos trūkinės. Praėjo penkeri metai, o senosios išsaugotos sienos atrodo nuostabiai“, – priduria P. Gaidmavičius.
Muziejaus įkūrėjai neabejoja: tarpukario Lietuva buvo labai pažangi, nes ir buto išplanavimas, ir kiti statybų sprendimai – puikiai apgalvoti. Taigi vyrai nusprendė, kad atkuriant būstą užteks pašalinti daiktuose ar sienose laiko paliktas žymes. Taip laimės visi: ir gamta, ir žmonės.
„Jeigu jums tvarumas nesuprantamas arba jūs jo nemėgstate, tada reikia galvoti apie jūsų finansus. Išsaugoti seną sienų tinklą yra labai naudinga ekologiškai, bet atėjus pirmą kartą į butą ir pamačius daugybę sienų bei koridorių, atrodo, kad tai nelogiškas išplanavimas. Tik pasikvietus ekspertą, jis gali paaiškinti, kad išplanavimas labai pažangus ir pritaikytas pažangiam gyvenimui – ir prieš 100, ir prieš 50 metų, ir dabar“, – tikina Petras ir Karolis.
Netikėti atradimai
Stebinančių atradimų šeimininkai patyrė ir tada, kai ėmė ieškoti tarpukario baldų. Pavyzdžiui, sugalvoję įsigyti senovinę tachtą vaikinai neabejojo – ją reikės atnaujinti iš esmės. Ir rimtai svarstė, ar sudėtingas darbas ir reikalingos medžiagos pateisins rezultatą. Tačiau klydo. Restauracija buvo kur kas lengvesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, o patirtis, kurią sukaupė – neįkainojama.
„Mūsų restauratoriai iškėlė tokį linksmą ultimatumą – jei nerestauruosim čiužinio, nerestauruos šio baldo. Mums vėliau paaiškino visus faktus, kad viduje rado arklio ašutus, kurie turi įspūdingų savybių, jie hipoalerginiai, tai pat gali sugerti 25 proc. savo svorio drėgmės ir išlikti sausi. Baldo restauracija buvo labai tvari. Pašalinus senąjį audinį, buvo perrištos visos senosios spyruoklės. Nereikėjo nei vienos spyruoklės pakeisti, tik jas įtempti. Tada surinko visus arklio ašutus, jūržolės sluoksnį, Juos išplovė ūkiniu muilu, šiltu vandeniu, išdžiovino, suslegė, ir sudėjo atgal ant spyruoklių bei aptraukė audiniu“, – pasakoja Tarpukario istorija besidomintys namo šeimininkai.
Dar vienas senojo „Art Deco“ stiliaus buto atradimas – grindys. Beveik visi, kurie čia apsilanko stebisi jų kokybe, patvarumu ir negali patikėti, kad tai – unikalus, šimtą metų skaičiuojantis parketas.
„Mes pabrėžiame, kad čia yra senasis 1929-ųjų ąžuolinis parketas, klotas eglutės raštu, toks labai tipinis praėjusiam laikotarpiui. Ir mes tų lentučių neperrinkome iš naujo, mes tik švelniai nušveitėme parketą. Grindjuostės čia taip pat yra autentiškos. Panašios prieš 5–6 metus vėl grįžo į madą. Galima matyti, kur tuo metu buvo vinys. Jie buvo nuimti, atrestauruoti ir uždėti atgal“, – tikina pašnekovai.
Labai daug dėmesio kauniečiai skyrė ir virtuvės baldams. Šeimininkai nusprendė, kad jais gali tapti seni, restauracijai jau nebetinkami bufetai, spintelės. O norėdami pademonstruoti, kad senovė gali puikiausiai derėti su dabartimi, tarpukario balduose įmontavo naują buitinę techniką.
„Šiam baldų komplektui nebuvo panaudotas nei vienas naujas medžio gabalėlis. Visas šis kūrinys yra sukurtas iš senų, niekam netinkamų naudoti baldų. Vienas fragmentas sukurtas iš spintos, rastos šio pastato rūsyje. Nežinome, kuriuo laikotarpiu ji ten buvo nunešta, bet ji buvo užsemta, apačia buvo suirusi. Mūsų restauratoriai sako, nieko tokio, nupjauname apačią, viršus puikiai tinkamas. Dabar turime nuostabius užapvalinimus, nuostabias fanieruotes. Net nepagalvotume, kad iš spintos, kuri buvo visiškai supelijusia apačia, galime turėti tokį nuostabų baldą. Stalviršis – pirmiausia, jis yra labai gražus. O kai sužinojome, iš ko jis pagamintas, buvome šokiruoti. Tokį nuostabų stalviršį pagamino iš senų, nenaudojamų lovų šonų“, – sako Petras ir Karolis.
Tarpukario bute naujam gyvenimui atgimė ne tik seni baldai, bet ir indai. Daugelis jų buvo niekame nebereikalingi, pardavinėjami ar tiesiog atiduodami. Tačiau čia jie – puikiai derantys, pasakojantys negirdėtas anų laikų istorijas, liudijantys madas ir pomėgius.
„Tai yra tarpukarinis tosteris, kurį mes įsigijome antikvariate. Įsigijimo istorija buvo linksma, mes klausėme, ar jis veikiantis, gavome atsakymą: čia ne buitinės technikos parduotuvė, gal dar garantijos paprašysite? Todėl mes įsigijome tris. Galvojome, kad bent vieną turėtume veikiantį. Jungiam, vieną, antrą, trečią ir visi veikia. Tvarumo prasme, tai kažkokia panacėja“, – stebisi vaikinai.
Išsaugojo ne tik autentiką, bet ir sutaupė
Karolis ir Petras įsitikino: apgalvota seno buto rekonstrukcija ne itin brangus sprendimas. Neseniai vaikinai įsirengė ir šiuolaikinį butą, kuriame – viskas nauja. Tuomet be didelių skaičiavimų paaiškėjo, kad tvarūs sprendimai tarpukario bute atsiėjo kur kas pigiau.
„Man atrodo, kad „Art Deco“ muziejaus virtuvė kaštavo 4 000, o naujos statybos buto virtuvė apie 8000 eurų. Yra išlikę labai daug senų pastatų, kuriuos galima prikelti naujam gyvenimui, taip ir restauracija yra tikrai vienas iš būdų, kaip išsaugoti planetą. Bet kalbant apie naują statybą, palyginome, kiek prieš metus kainavo įrengti nedidelę virtuvę naujos statybos bute ir galime drąsiai teigti, kad naujoji kainavo du kartus daugiau nei muziejaus virtuvė. Tai restauracija šiuo atveju arba baldų panaudojimas antram kartui yra dukart pigiau nei pirkti naują“, – įsitikinę jie.
Karolis ir Petras džiaugiasi, kad šis tarpukario butas – ne tik žvilgsnis į praeitį, bet ir pamoka dabarties kartoms. Vieni čia apsilankę prisimena turį panašių baldų ir juos restauruoja, priderina šiuolaikiniuose interjeruose. Kiti supranta, jog nereikia skubėti išmesti senų daiktų, nes jie – žymiai patvaresni. Daugybę įdomybių sako atradę ir patys šeimininkai. Viena svarbiausių pamokų – apie tvarumą, kuris projekto pradžioje nebuvo aktualus ir rūpėjo tik teoriniu lygmeniu. Tačiau finale tapo aišku, kad pavyzdinis tarpukario butas – ne tik gražus rezultatas, bet ir geras darbas.
Plačiau – balandžio 2 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
