Dešimt metų spaustuvininkas Vytautas Andziulis su žmona Birute Andziuliene saugojo didžiulę paslaptį – net jų vaikai ilgą laiką nežinojo, kas dedasi tėvų šiltnamyje ir kokių nemalonumų šeima būtų užsitraukusi, jei viskas būtų iškilę į dienos šviesą. „Porą sykių ne juokais buvau išsigandusi“, – prisimena B. Andziulienė.
Kauno pakraštyje ant kalno stūksantis Andziulių šeimos namas ilgus metus slėpė tai, apie ką žinojo tik trys žmonės – spaustuvininkas Vytautas su žmona Birute ir jų bičiulis Juozas Bacevičius. Nei Vytauto, nei Juozo jau nebėra, tad rudenį apsilankius pas Andziulius namo kieme lankytojus pasitiko jau užaugę spaustuvininko sūnūs, broliai Vykintas ir Vaidotas Andziuliai, jie ir palydėjo mus į kieme esantį didžiulį šiltnamį.
Užėjęs į vidų nieko įtartino nepastebi, tačiau čia pat vienas iš brolių pakelia apverstą vazonėlį, pasuka iš žemės kyšančią rankeną ir kampe esantis baseinas tiesiog nuvažiuoja į šoną. Atsivėrus angai matyti laiptai, siauru tuneliu vedantys į nedidelę po žeme esančią patalpą, kurioje veikė pogrindžio spaustuvė.
„Šią spaustuvę per porą metų įrengė bendraminčiai V. Andziulis ir J. Bacevičius. Čia nuo 1980-ųjų buvo spausdinama lietuviška patriotinė, politinė ir religinė spauda, kuri tuo metu buvo draudžiama. Maždaug per dešimtmetį čia atspausdinta virš 20 skirtingų leidinių, bendras jų tiražas – 138 tūkst.“, – pasakoja vienas iš brolių Andziulių, kviesdamas pasižvalgyti į dabar jų namuose veikiantį muziejų.
Kaip atrodo pogrindžio spaustuvė, galima pamatyti serialo „Laisvės kaina. Disidentai“ ištraukoje.
Broliai sako, kad vaikystėje jie net nenutuokė, kokią paslaptį saugo tėvai ar kad po namu apskritai yra kažkokia patalpa, į kurią galima patekti per šiltnamyje įrengtą įėjimą. „Tėvas buvo viską gerai apgalvojęs. Kadangi nuo švino spaustuvininko rankos būdavo pajuodusios, jei kas užsukdavo į kiemą, tėvas tiesiog išsitrindavo rankas žemėmis ir pasakydavo, kad dirbo šiltnamyje su augalais“, – tėvo gudrybes prisiminė broliai.
Niekas net nenutuokė, kad prieš tai valstybinėse spaustuvėse dirbęs Vytautas susikonstravo ir spausdinimo mašiną. Pasak jo sūnų, senos mašinos būdavo nurašomos ir paprastai sunaikinamos, tad pogrindyje esanti mašina sukonstruota iš trijų nurašytų mašinų detalių, jas darbuotojai kartais pasiimdavo į namus. „Sakydavo, kad viena ar kita detalė gali praversti ūkyje“, – prisiminė vienas iš sūnų.
Spaustuvę V. Andziulis pradėjo įrengti 1978-aisiais. „Tuo metu sklype vyko įvairūs statybų darbai, buvo kasinėjama žemė, tad kaimynai ir neatkreipė dėmesio, kad po namu buvo iškasta erdvė, į ją buvo nuleista spaustuvininko mašina. Be to, metais anksčiau mirė pirmoji tėčio žmona Onutė Andziulienė, jis liko našlys su dviem vaikais. Kai kurie galvojo, kad iš skausmo jis tiesiog elgiasi kiek keistokai“, – pasakoja vienas iš spaustuvininko sūnų.
Beje, nors įėjimas į spaustuvę – šiltnamyje, pati patalpa plyti po namu. Anot brolių Andziulių, buvo bijoma, kad saugumo tarnybos turėjo įrangą, galinčią atrasti tuščias erdves po žeme, tad virš spaustuvės atsiradęs namo priestatas tapo savotiška priedanga.
Porą metų našliu buvęs Vytautas sutiko dvidešimt metų jaunesnę medicinos seselę Birutę, ji tapo jo žmona ir ištikima sąjungininke. „Imdamas mane į žmonas, jis iškart įspėjo, kad turi pogrindinę spaustuvę, – prisiminė B. Andziulienė. – Žinoma, buvo neramu žinant, kas vyksta čia pat, kieme, tačiau pasiryžau. Nepatiko ir man toji santvarka, kurioje tuo metu gyvenome. Ypač neramu buvo tada, kai namuose atsirado vaikų.“ Pora kartu susilaukė keturių atžalų.
Paprastai V. Andziulis savo spaustuvėje darbuodavosi naktimis, kai vaikai jau būdavo sumigę. Tiesa, kartą nedaug trūko, kad mažieji smalsuoliai tėvų paslaptį išsiaiškintų. „Pamenu, būdamas gal septynerių, vieną žiemos dieną atėjau į šiltnamį ir išvydau atvertą angą. Nuskubėjau pasikviesti metais vyresnio brolio. Jis tuo metu kaip tik sirgo, tad mama mūsų niekur neišleido ir įtikino, kad aš prisigalvoju. Kai brolis pasveiko, kartu nuėjome prie tos vietos, kur buvo įėjimas į spaustuvę, bet nieko ten neberadome“, – prisiminė spaustuvininko sūnus.
Vasarą berniuko dėmesį vėl patraukė atvira anga. Šįkart jis pasikvietė brolį, tik jau mamai apie tai, kad nori pasižvalgyti, kas ten yra, nepasakojo. „Aptikome spaustuvėje dirbantį tėtį. Jis mus įtikino, kad tai laboratorija, kurioje jis atlieka bandymus su augalais. Toks paaiškinimas mums tiko. Vis tik tėvas įspėjo, kad tai paslaptis ir jei kam nors prasitarsime, tėvai gali atsidurti kalėjime. Taigi tylėjome ir mes“, – prisiminė broliai, apie tai, kas iš tiesų buvo pogrindyje, sužinoję gerokai vėliau.
Šį įvykį prisiminusi B. Andziulienė prisipažįsta – tuo metu baimės buvo, vis tik tėvai negalėjo būti tikri, kad maži vaikai neprasitars apie tai mokykloje. „Jie šaunuoliai, šeimos paslaptį išsaugojo“, – šypsojosi ji.
Tačiau įvairius leidinius reikėjo ne tik atspausdinti, bet ir išgabenti iš spaustuvės. Kai iš patalpos buvo išnešama spauda, vaikams tėvai sakydavo, kad šiltnamyje purškiami chemikalai, tad ten eiti negalima.
„Kartais į mūsų veiklą būdavo įtraukiami ir vaikai – atspausdintus lapus dažniausiai sudėdavome į savo žiguliuką, tarp sėdynių. Šias apdengdavome kokiu užtiesalu ar dekiu ir suguldydavome vaikus. Vakarop važiuodavome pas J. Bacevičių ir nugabendavome jam tai, kas atspausdinta.
Sykį bevažiuojant buvome sustabdyti milicijos – kelyje vyko reidas, tad mūsų teiravosi, kur išsiruošėme. Tačiau pamatę miegančius vaikus milicininkai mūsų neužlaikė, automobilio nepatikrino, taip ir išsisukome“, – prisimena B. Andziulienė.
Savotišką sistemą Birutė ir Vytautas buvo įsirengę ir namuose. Žmonos pareiga buvo stebėti aplinką ir, jei kas ne taip, įspėti vyrą. Pogrindžio spaustuvėje veikė skambutis. Vienas skambtelėjimas reiškė, kad Vytautas turi ateiti į namus, du – kad turi skubiai ateiti, o trys informavo apie pavojų. Tiesa, šeimai savo paslaptį saugoti sekėsi gerai – jų namai tarnyboms įtarimų nesukėlė, kratų nebuvo.
„Sykį į namų kiemą atvažiavo milicija. Paaiškėjo, kad jie persekiojo motociklininką, tad apsisukę iškart išvyko, net į namus užėję nebuvo. Tačiau tąkart gerokai išsigandau“, – prisiminė spaustuvininko žmona.
Tik atgavus nepriklausomybę, Andziulių šeima atsiduso lengviau ir papasakojo apie tai, kas iš tiesų vyko jų namuose. Apie spaustuvę tėvai prisipažino ir savo vaikams. Tada šeima sumanė atidaryti legalią spaustuvę, ji veikė dar ketverius metus. „Atsidarius sienoms paaiškėjo, kad iškiliosios spaudos technologija, kokia buvo naudojama mūsų spaustuvėje, užsienyje nebenaudojama jau kone pusę amžiaus. Taigi čia 1997-aisiais buvo įkurtas muziejus“, – pasakoja vienas iš spaustuvininko sūnų.
Šiandien muziejuje darbuojasi ir pati B. Andziulienė, padeda keturi vaikai. Dar prieš keletą metų įėjimas į muziejų kainavo kelis litus, tačiau dabar lankytojai čia priimami nemokamai.
„Kai muziejus tapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialu, bilietai buvo mokami, buvo vedama buhalterija. Tačiau mūsų tėvas išsikovojo, kad lankymas čia būtų nemokamas. Jis patriotinę spaudą šioje spaustuvėje spausdino nemokamai, tad ir muziejus, pasak jo, turėtų būti atviras visuomenei už dyką“, – pasakoja vienas iš spaustuvininko sūnų.
Šiame muziejuje dabar galima apžiūrėti ne tik pogrindyje esančią spaustuvę, bet ir iškiliosios spaustuvės mašinas, pogrindyje spausdintas knygeles, spaustuvininko darbo kambarį, daugiau sužinoti, kaip dirbo spaustuvės. Beje, pogrindyje esančia mašina dar ir dabar būtų galima spausdinti – paskutinį kartą mašiną buvo įjungęs Vykintas, jis ja atspausdino kvietimus į savo vestuves.
Pogrindinę spaustuvę čia gali apžiūrėti kiekvienas norintis, tačiau dėl vizito reikia susitarti iš anksto su vienu iš šeimos narių. Užaugę spaustuvininko vaikai didžiuojasi tėvo darbu ir džiaugiasi, galėdami apie jo veiklą papasakoti kitiems.
„Pas mus atvyksta ir moksleivių, ir spaustuve susidomėjusių šeimų, ir turistų iš užsienio. Nustebino tai, kad užsienyje apie mūsų muziejų taip pat jau pasklido garsas. Daugelis užsienio svečių sako, kad tai unikalus muziejus, kito tokio niekur Europos Sąjungoje, o gal ir pasaulyje, nematę“, – džiaugiasi spaustuvininko sūnus.
Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo patirti Šaltojo karo istorijos alsavimą – Kaune įkurta pogrindžio spaustuvė-muziejus yra viena iš tų vietų, kuriose galima daugiau sužinoti apie šį laikotarpį. Rudenį, prieš įvedant karantiną, agentūra surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
