„Esu regiono žmogus, ne didmiesčio“, – portalui LRT.lt sako operos solistas ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Duokim garo“ vedėjas Liudas Mikalauskas. Jis neabejoja – jei negyventų, kaip pats sako, kaime, turbūt jau būtų pervargęs ir perdegęs. „Kokia laimė – guli ant pievelės, su žmona skaičiuoji, kiek žvaigždžių nukrito. Tokia idilė greit pakeri žmogų“, – atsidūsta jis.
– Nuo šiol jus galima pristatinėti ir kaip laidos „Duokim garo“ vedėją. Kai kam galbūt buvo netikėta būtent jus išvysti atliekant tokį vaidmenį, o ar pats ilgai svarstėte, imtis šių pareigų ar ne?
– Kai laidos prodiuseris Saulius Basijokas man paskambino ir patarė prisėsti, nes turi netikėtą pasiūlymą, užbėgdamas jam už akių atsakiau, kad jei kvies tapti vedėju, mielai sutiksiu. (Juokiasi.) Kažkada ir pats buvau pagalvojęs, kad jei reikėtų vesti laidą, tai būtų būtent „Duokim garo“.
Iš tiesų, ne kartą esu laidoje buvęs, dainavęs. Ir man tai visada šventė. Pasirodęs ar davęs interviu kitai laidai, nesulaukiu tiek atgalinio ryšio – po jų mano telefonas paprastai tyli. Tačiau jei tik padainuoju „Duokim garo“, mano feisbuką ir telefoną užplūsta žinutės su padėkomis, šiltais žodžiais. Be galo žavus toks žiūrovų atsakas ir galimybė būti arčiau žmogaus.
Kas vienam atrodo paprasta tiesa, kitam yra dar neatrasta naujovė.
Be to, „Duokim garo“, mano akimis, yra savotiškas paveikslas, atspindintis regionų kultūrą, kolektyvų ar kultūros namų veiklą. Man visa tai puikiai pažįstama – kaip bičiuliai juokauja, aš koncerto vietą galiu surasti ir be žemėlapio, užtenka išlipus apsidairyti ir pajaučiu, kur važiuoti.
Esu tiek daug skirtingų šalies kampelių apkeliavęs, tiek daug žmonių sutikęs... Ir dažniausiai stengiuosi po koncerto nebėgti ir nelėkti į automobilį, o bent 5–10 minučių pasikalbėti su vietos žmonėmis. Būta ir pokalbių, ir prie bendro stalo susėsta su kolektyvais, vadovais, tad kai atvažiuoja ansambliai į laidų filmavimus, suprantu, kad daugelį muzikantų jau pažįstu.
– Be abejonės, ir televizijos studija, ir filmavimo kameros jums yra ne naujiena, bet ar ilgai teko jaukintis vedėjo darbą, kaip sekėsi sustyguoti darbus su „Duokim garo“ senbuve Loreta Sungailiene?
– Kas yra buvęs mano koncertuose, žino, kad man vedėjo nereikia – esu pats sau vedėjas. Pastaraisiais metais ir renginių vesti pakviečia. Taigi ir vedėjo darbas man nėra didelis iššūkis, juolab kad tematika man žinoma ir aiški, o Loretą pažįstu jau seniau.
Jei pats gyvenčiau ne savo kaime, neturėčiau tos bendrystės ar bičiulių, turbūt ir pats būčiau pervargęs ir perdegęs.
Nors dar tik įsivažiuoju, man atrodo, kad su ja kartu darbuojamės jau šešis sezonus! (Juokiasi.) Išties jaučiuosi esantis savose rogėse ir atrodo, kad ir prodiuseriai yra patenkinti mano darbu ir savotišku mūsų su Loreta žaidimu eteryje.
– Dėl šio mūsų pokalbio teko jus atitraukti nuo bičių. Turbūt ir su atlikėjais pakalbate ne tik apie muziką, bet ir apie bendras veiklas.
– Visko būna. Pats esu regiono žmogus, tikrai ne didmiesčio. Ilgiausiai dideliame mieste gyvenau studijuodamas, bet labai abejoju, ar Vilniuje, Kaune ar kt. galėčiau ilgai išgyventi.
Su šeima gyvename kaime, arčiau gamtos ir žmogaus – čia vieni kitus geriau pažįstame. To mieste labai pasigesdavau, visada ten jausdavausi svetimesnis. Natūralu – tiek žmonių praeina, negali visų pažinoti. O, gyvendamas užmiestyje, žinai, kad aplinkiniai apie tave net daugiau žino nei tu pats. (Juokiasi.)
Man labai patinka ta draugystė, bendrystė. Manau, kad ir „Duokim garo“ yra to, ne veltui jau gyvuoja 23 sezonus – viskas čia sava, lietuviška, visiems priimtina. Viskas taip, kaip gyvename iš tiesų – nepiešdami ant savęs svetimo veido, nesidairydami į kitas šalis, bet būdami tokie, kokie esame iš prigimties. Norintys bendrauti ir kalbėtis.
Svarbiausia – buvimas tarp žmonių, tarp kurių norisi būti.
– Sakote, gyvenate kaime. Veikiausiai tai – puiki atsvara miesto tempui, skubėjimui ir lėkimui. Galbūt ir galvą lengviau pravėdinti, kai laukia bitės, nepjauta žolė ar koks kampas nesutvarkytas?
– Mano gyvenimo tempas gana greitas – pavyzdžiui, rugpjūtį dirbau 25 renginiuose ir 6 „Duokim garo“ filmavimuose, tačiau vasarai baigiantis turėjau vieną laisvadienį ir puikiai pailsėjau – visą dieną su vaikais maudėmės šalimais esančiame tvenkinyje, ėjome aplankyti netoliese gyvenančių uošvių, išsikepėme kepsniuką, o vakare tiesiog drybsojome ant žolės ir stebėjome krentančias žvaigždes.
Kaime juk ir tamsa kitokia, neblaškoma dirbtinių žibintų šviesų. O žvaigždės tokios ryškios... Tik pagalvokite, kokia laimė – laisvadienis baigiasi, o tu guli ant pievelės, su žmona skaičiuoji, kiekgi tų žvaigždžių nukrito. Tokia idilė greit pakeri žmogų.
– Net baltą pavydą kelia – daugelis miestiečių tik ir ieško progos pabėgti į gamtą, ramybę, kojomis pajusti žolę ir stebėti žvaigždes.
– Matyt, ne veltui pasaulyje populiarėja lėtas judėjimas, o žmonės ieško, kaip atitrūkti nuo beprotiško lėkimo. Toks gyvenimas labai vargina. Man atrodo, kad žmonės jau yra pasiilgę paprastų dalykų. Vasarą surengėme koncertą iš šiaudų ritinių pastatytoje arenoje lauke. Turbūt šis koncertas buvo toks populiarus todėl, kad žmonės kartais nori iškeisti prabangias filharmonijos sienas ir tiesiog pabūti, pasėdėti ant šiaudų ir pasiklausyti gero koncerto.
Jei pats gyvenčiau ne savo kaime, neturėčiau tos bendrystės ar bičiulių, turbūt ir pats būčiau pervargęs ir perdegęs. Taigi, galima sakyti, gyvenimą susikūriau su savo minėtu „Duokim garo“ paveikslu, ramybe, lėtumu, ramybe... Tai gyvenimui duoda labai daug.
– Nors jūsų dukra Gintarė ir sūnus Jonas dar ne paaugliai, tačiau vaikai šiais laikais labai anksti atranda išmaniąsias technologijas, ekranus. Jūsiškiai moka pasidžiaugti tuo paprastu gyvenimu už miesto?
– Mano vaikai, kaip ir aš, labai komunikabilūs ir lengvai veliasi į naujas draugystes. Jie pratę būti tarp žmonių. Kompiuteris ar telefonas vilioja, bet lengva nesusivilioti ir rečiau griebti telefoną, kai yra kitų pagundų – kiemai be tvorų, būrys vaikų, daugybė užsiėmimų.
Kažkada ir pats buvau pagalvojęs, kad jei reikėtų vesti laidą, tai būtų būtent „Duokim garo“.
– Veikiausiai viskas priklauso nuo žmogaus būdo. Vieni mėgaujasi ramybe ir lėtumu, kiti svarsto – mieste yra tiek veiklos, o ką veikti už miesto, tačiau jūsų paklausius atrodo, kad būtent miesteliuose ir kaimeliuose gyvenimas verda.
– Čia bendruomenės gyvos. Kiek pastebiu, mieste nėra tokio bendruomeninio gyvenimo. Miesteliuose žmonės buriasi, jie nenori būti užsidarę tik savo namuose – nori bendrauti, kurti, matyti, kas aplink dedasi, jie kepa kugelius, rengia šventes, mini Užgavėnes, pasikinkę arklį į brikelę važiuoja pas kaimynus su vaišėmis. Įvairiausių atrakcijų prisigalvoja. Kartais stebina, kai išgirsti, kad gyvenvietėje – apie 300 žmonių, o kolektyvų – keli. Turbūt svarbi ta bendrystė ir visiems jos norisi.
– LRT naują sezoną pasitiko šūkiu „Kas svarbiausia jums“. Kas jums svarbiausia?
– Ta minėtoji bendrystė, naujos pažintys, naujos patirtys su žmonėmis, o taip pat laikas sau ir savo šeimai. Svarbiausia – buvimas tarp žmonių, tarp kurių norisi būti. Patarčiau ir kitiems neužsidaryti – ieškokite malonios kompanijos. Kas vienam atrodo paprasta tiesa, kitam yra dar neatrasta naujovė.
