Kai žmonių santykiai artimi, gali kilti klausimas – ar ne per mažai laiko praleidžiama kartu? Lygiai taip pat kartu būti galima ir per dažnai. O ką daryti, jeigu partnerių poreikiai laiko kartu klausimu skiriasi? Vienas nori nuolat būti šalia, o kitas kartais mielai atsiskirtų, susitiktų su savo draugais ar pabūtų vienas?
Su poromis dirbanti psichologė Jovita Žibūdaitė aiškina, kad asmeninės erdvės poreikius pirmiausia reikia nusistatyti pačiam. Tik tai išsiaiškinus – papasakoti partneriui. Terapeutė papasakojo, kaip tai padaryti ir ko griebtis pajutus, kad pora tarsi susiliejo į vieną bei kiekvienas prarado savo asmenybę.
– Kaip nesusipykstant nustatyti asmenines ribas?
– Kai išsiaiškiname asmeninę ribą ir ją iškomunikuojame, atsiranda lūkestis, kad partneris į tai atsižvelgs ir gerbs. Reikia suprasti, kad už savo asmenines ribas esame atsakingi ir turime jas gerbti patys. Tai reiškia, kad patys turime elgtis pagal savo ribas ir nelaukti, kol kitas pritars. Taip išsprendžiame galimą pyktį, kad partneris negerbia mūsų ribų.
Pyktis gali kilti ir dėl to, kad mums išsakius savo ribas partneriui gali kilti nepasitenkinimas, nesaugumo jausmas. Tai normalu, nes kinta pats santykis ir kasdienybė. Daug žmonių dėl to sustoja, nes bijo partnerio nepasitenkinimo. Išdrįsdami būti savimi turime žinoti, kad tai gali sukelti artimo žmogaus nepasitenkinimą. Tuomet yra vienas klausimas – ar esu pasiruošęs mokėti tą kainą, ar bijau konfrontacijos? Tie, kurie išdrįsta būti savimi, pajaučia, kad ši investicija atsiperka. Kai įsitvirtina naujas santykių modelis, ima mažėti konfliktų, todėl tikrai verta išdrįsti.
– Ką daryti, jeigu vienas poroje nori viską veikti kartu, o kitam norisi pabūti ir vienam?
– Visada vienas partneris labiau nori susilieti, o kitas labiau nori atsiskirti. Vienas labiau bijo prarasti kitą, o kitas – prarasti save. Nė vienas iš jų nėra blogas, tiesiog svarbu žinoti savo ir partnerio tipus. Normalu turėti skirtingų poreikių, o sveiki santykiai vystosi tada, kai yra vietos abiejų asmeninėms erdvėms. Dažnai dėl to reikia derintis, kalbėti ir girdėti.
Išsiaiškinti neretai trukdo įsitikinimas, kad laikas atskirai yra grėsmė santykiams. Bet nuolatinis buvimas kartu lygiai taip pat nėra sveikas ir būdingesnis nebrandiems santykiams, įsimylėjimo etapu. Įsimylėję išgyvename susiliejimo fazę, kai jis baigiasi, prasideda atsiskyrimo fazė. Susiliejimo fazėje norime valgyti desertą iš vienos lėkštės, o prasidėjus atsiskyrimo fazei – paaiškėja, kad ne tik iš vienos lėkštės valgyti nebenorime, bet ir mums patinka skirtingi desertai.
Tas pats vyksta su praleidžiamu laiku kartu, kai vėl į mūsų gyvenimą grįžta noras pabūti ir su kitais žmonėmis, ir tik su pačiu savimi, be partnerio. Tai – natūralus ir neišvengiamas perėjimas. Sklandus perėjimas į atsiskyrimo fazę pakloja pagrindą brandiems santykiams. Kai santykiai ilgalaikiai, tarp šių fazių laviruojame nuolat, nes santykiai yra dinamiški.
– Ar asmeninės erdvės nustatymas gali padėti ar pakenkti intymiam gyvenimui?
– Gali padėti. Visi žmonės siekia patenkinti du sunkiai tarpusavyje suderinamus poreikius: saugumo ir aistros. Aistrai reikalinga distancija ir erdvė. Poros, kurios bijo atstumo, iš santykių atima labai svarbų elementą – galimybę savo žmoguje pamatyti jo kitoniškumą, kažką neatpažįstamo, ne bendro, tik jo. Šie dalykai atsiskleidžia, kai partneris labiau susitelkia ne į santykius, o į savo pasaulį ir daro tai, kas jam įdomu, kuo jis mėgaujasi, dėl ko švyti.
– Kaip neįsižeisti, jeigu partneris/-ė pasako, kad nori pabūti atskirai, pavyzdžiui, su savo draugais?
– Komunikacija santykiuose yra labai geras dalykas, bet aš raginu pirmiausia pasikalbėti su savimi. Paklausti savęs – kas mane žeidžia? Kodėl man neramu, kad partneris nori pabūti su draugais? Galbūt tai man reiškia, kad jis nenori būti su manimi?
Tyrinėjant poras, toleruojančias laiką atskirai ar su draugais, matyti, kad jie abu vienas kitam yra aiškiai apibrėžę vietas savo širdyse. Tokiu atveju, nepriklausomai nuo to, ar partneris išvykęs į kitą šalį su draugais, ar partnerė su draugėmis atostogauja kitur, nekils nei grėsmės jausmas, nei bus įsižeidžiama. Abu žino apie tas nepakeičiamas vietas vienas kito širdyse. O santykiai su draugais yra naudingi poros tarpusavio santykiams.
– Kiek laiko praleisti kartu poroje yra normalu?
– Nėra tokio apibrėžimo. Manau, kad svarbiau yra ryšio kokybė negu kartu praleisto laiko kiekybė. Bet pojūtis, kad dialogo su kitu yra daugiau nei su pačiu savimi gali būti ženklas, jog jau laikas atsitraukti.
– Kokie ženklai rodo, kad kartu leidžiama per mažai laiko ir po truputį tolstama?
– Labai aiškus ženklas – kai jau nelabai žinai, kuo gyvena tavo partneris. Kalbu ne tik apie išorinius dalykus, bet ir apie vidinius, kurie vyksta partnerio pasaulyje. Mes galime žinoti viską, ką žino ir partnerio draugai, pavyzdžiui, ką veikia, kur sportuoja, ką dirba, tačiau tik artimi santykiai suteikia privilegiją prisiliesti prie žmogaus vidinio pasaulio. Galime žinoti, ko jis nori, dėl ko nerimauja, ko trokšta ir panašius vidinio pasaulio dalykus. Kai nebežinome, reikėtų pagalvoti – kodėl.
– Ar žmonės pavargsta vienas nuo kito, pavyzdžiui, kartu gyvendami?
– Taip, mes galime pavargti nuo partnerio taip pat, kaip pavargstame nuo mylimo darbo, vaikų ar veiklų. Tik šioje vietoje labai svarbu įsigilinti į tą nuovargį. Gali būti, kad jis rodo, jog nepaisomos asmeninės ribos. Tada vėl reikėtų grįžti prie klausimų sau – ką aš darau, kad gerbčiau ir prižiūrėčiau savo asmenines ribas? Jausti, kad pavargai nuo partnerio, yra normalu, bet generalizuoti ir iškart taip sakyti nėra visai teisinga, kol nerandi konkrečios priežasties.
Šiuolaikiniam žmogui netrūksta priežasčių pavargti dėl įtemptos kasdienybės, todėl prieš kalbantis su partneriu reikėtų atsakyti į klausimus sau pačiam. Praktikoje pasitaiko klientų, kurie sako, jog pavargo nuo santykių, bet pasigilinus paaiškėja, kad nuovargio priežastis – visai kita. Gali būti ir atvirkščiai – galvoji, kad pavargai nuo darbo, o iš tiesų šlubuoja santykiai.
– Kaip svarbu „nesulipti“ ir išlaikyti savo pomėgius bei veiklas?
– Jeigu kyla jausmas, kad pamečiau save, susiliejimo jau per daug, svarbu atsakyti sau – kokios mano veiklos, mano žmonės, mano pomėgiai, kurie mane pripildo ir atstato? Ne mūsų, o mano. Mums reikalingi būdai save atstatyti, o vidinis mūsų pasaulis yra tarsi sodas. Tik mes vieni žinome, kokios gėlės jame žydi, kaip jas tręšti ir kuo laistyti. Reikia ne tik pažinti savo vidinį pasaulį, bet ir žinoti, kaip juo rūpintis.
– Ko griebtis pajutus, kad pernelyg susitapatini su partneriu ir imi save prarasti?
– Tam labai svarbi savistaba. Santykius galima palyginti su metų laikais. Mūsų organizmas ir psichika gali mėgautis, tarkime, kraštutiniu karščiu, bet tik trumpą laiką. Kai tai tęsiasi per ilgai, ima varginti. Savistaba padeda atpažinti, kada kyla nuovargio lygis. Pavyzdžiui, mažėja produktyvumas, darbingumas, prastėja nuotaika, norisi daugiau laiko leisti atskirai. Kuo anksčiau tai pastebėsime, tuo gražiau išlaviruosime tarp susiliejimo ir atsiskyrimo fazių. Jeigu tai ignoruojame, mes perdegame, o atsistatyti prireikia daugiau pastangų, nei jų turime.
Mes esame dinamiški, todėl santykiai gyvi, kai kinta. Kartais geriau žinome, kokia dabar mėnulio fazė nei kokia mūsų santykių fazė. Verta pažinti savo santykių fazes, nes tai padeda nepanikuoti, jei per daug nutolstame ar suartėjame.
