Populiariai frazei, kad santykiai yra darbas, psichoterapeutas Dainius Jakučionis nepritaria, bet teigia, kad santykiais rūpintis reikėtų ne tik tada, kai jie jau kliba, kai atrasti juose ramybę sunku. „Viskas priklauso nuo požiūrio, jei tik žinosiu, kad turiu jais rūpintis, tai kaip darbas, nieko gero nebus. Turime ne prisiminti, kad reikia dirbti, o rasti laiko dėmesiui – ieškoti vietos kalendoriuje, kur įterpti vietą pasimatymui su artimu žmogumi“, – mintimis dalijasi pašnekovas. Anot jo, psichologinė higiena Lietuvoje įpročiu dar netapo, o į specialistus dažniausiai kreipiamasi įsisenėjus bėdoms.
– Jei pradėtume taip paprastai. Santykių pradžioje dauguma išgyvena tokią meilę, kurioje vietos konfliktams nedaug. Jie pradeda ryškėti vėliau. Kas tai, mūsų pokyčiai? Nukritę rožiniai akiniai? Ar tiesiog buitis?
– Vienpusio atsakymo čia gal ir nėra, bet jei žiūrėtume į dažniausiai pasitaikančias konfliktų šaknis – jos slypi vaikystėje. Įsivaizduokime, kad kai žmonės susitinka, susipažįsta, įsimyli, patiria aistrą, sukyla hormonai – viskas vyksta greitai. Taip sutverta gamta, tam, kad mes daugintumėmės, pratęstume giminę, o ilgalaikiai santykiai – jau visai kitas klausimas.
Kai prieiname prie šio klausimo, reikėtų pradėti nuo to, kad žmogus, kurį įsimylėjome, tampa mums labai artimas, kaip antra šeima. Jei sakysime, kad pirmoji šeima yra ta, kurioje užaugome. Mes patys nesuvokdami pradedame su juos elgtis kaip su šeimos nariu, o kaip elgtis? Taip, kaip buvome išmokyti savo šeimoje. Mes net nenorėdami kartojame tą patį santykį. Viskas būtų gerai, jei mes būtume matę tinkamą santykį, kai vienas su kitu elgiasi pagarbiai, moka kalbėtis, dovanoja daug meilės, neslepia, kad kartais pyksta ir moka pyktis, taikytis. Sprendžia konfliktus, o ne nutyli ir vieni kitiems vėliau priekaištauja.
Jei būtume to išmokę šeimose, kurti savo santykius būtų lengviau, tačiau dažnas būna to nematęs arba pavyzdys ne visada būna teigiamas. Taigi mes patenkame į užburtą ratą, mes norime būti su tuo žmogumi, kurį pasirinkome, bet būti su juo labai sunku. Dažnai jis dėl to net nekaltas. Dėl ko kartais sakoma, kad išsiskyrė neva dėl smulkmenos. Tos smulkmenos būna labai svarbios. Galbūt jis pasakė ką nors tokio, ką mums sakydavo vaikystėje, kas mus žeidė, nors tikėtina, kad partneris to net nežinojo, nesuprato, o kartais ir žmogus, kuris jautriai sureagavo, nesupranta, kodėl taip nutiko. Mes nesąmoningai elgiamės kaip pirminėje šeimoje, kol pradedame analizuoti ir įsisąmoninti.
Noriu atkreipti dėmesį, kad mes dažnai reaguojame ne į partnerio pasakytus žodžius, o į atvejus iš praeities. Tai yra emociniai patyrimai, kurie labai stipriai mus išmuša iš vėžių.
– Ar suvokiant savo neigiamas vaikystės patirtis, tėvų santykių ydas ir stengiantis sukurti visiškai kitokį modelį nėra rizikos patekti į maišto pinkles? Turiu minty, stengtis sukurti tiesiog iš principo kitokius, bet ne kokybiškus santykius?
– Aišku, visada priklauso nuo asmenybės, nuo individualios situacijos. Vieniems mėginimas pasipriešinti savo tam įskiepytam pavyzdžiui yra sėkmingas, kai kuriems – priešingai. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad kai žmogui gerai, mes retai kada apie tai sužinome. Paprastai mes analizuojame tik blogus variantus – retai kada kalbame apie pavyzdžius, kai žmogus iš problemų kamuojamos šeimos sukūrė puikią šeimą, dažniau – kai šeimoje pavyzdys buvo nekoks ir žmogui nepavyksta sukurti sau tinkamo modelio. Kai žmonėms viskas gerai, jie tiesiog į mus nesikreipia, todėl vesti kokią nors statistiką sunkoka.
– Jūs dirbate su poromis, kurios ateina norėdamos pataisyti, išgelbėti santykius. Turint galvoje, kad pas psichologus, psichoterapeutus žmonės lankosi gana retai ir emocine sveikata tik pradeda rūpintis, veikiausiai, problemos būna įsisenėjusios. Ar tiesa?
– Tiesa, kad žmonės jau ilgokai išgyvena santykius, kuriuose kenčia arba jaučia, kad jau norėtų tuos santykius nutraukti. Žmonės tikisi, kad santykiai kažkaip stebuklingai pasikeis, bet jie nededa pastangų, kad kas nors pasikeistų. 95 proc. porų ateina jau su gerokai įsisenėjusiomis problemomis. Retai ateina ir sako – mes labai norime būti kartu, matome, kad ne visada pavyksta išspręsti konfliktus, norėtume pradėti spręsti, kol nevėlu. Ir tai, dažniausiai tai atvejai, kai vienas iš partnerių lanko psichoterapiją asmeniškai ir būna susipažinęs su psichologija. Taigi – taip, problemos būna įsisenėjusios kelerius ar net dešimtis metų.
– Yra nemažai istorijų apie sėkmingai atkurtus santykius. Vis dėlto kai kas mano, kad atstatyti sugriuvusių pilių neverta. Būna, žmonės skiriasi po kelis sykius ir vėl susieina, ar gali būti sėkmingi tokie santykiai? Kokios jūsų įžvalgos?
– Klausimas, koks buvo pasiektas lygmuo. Pasiekus paniekos ir neapykantos vieno kitam lygmenį, geriau jau nieko nebandyti. Labai retai pasiekus paniekos lygmenį pavyksta išsaugoti santykius, labai retai. Paprastai psichoterapija tada vaidina kitą vaidmenį – kaip su kuo mažesniais skauduliais išsiskirti, kaip bendrauti, nes neretai čia įsipina ir vaikų klausimas. Kaip išlikti bent kiek žmonėmis. Aišku, ir tokiu atveju, jei buvo naudotas smurtas, sugrįžti į sėkmingus santykius labai sunkiai įmanoma. Tiesiog tokiais atvejais labai sunku atkurti pasitikėjimą partneriu, o tai yra esminis dalykas santykiuose.
Jei paniekos lygmuo nepasiektas, išgelbėti santykius įmanoma. Dažnai žmonės būna užsivėrę, užsisklendę ir reikia prisikasti iki jų jausmų. Išsiaiškinus, išsprendus tokius dalykus, galima dirbti ir pasiekti gerų rezultatų.
Taip pat reiktų paminėti, kad žmonės turi ir visokių įsitikinimų, abejonių, tai irgi nulemia jų požiūrį, sprendimus. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad vyrui patraukli turi būti tik jo moteris, jis neturi jausti jokio jaudulio kitai, tada pajutęs susižavėjimą kita iškart galvoja, kad tai viskas, mato tai kaip pretekstą palikti savo partnerę. Kelia moralinius klausimus, kaip tai gali būti, kad man žavi pasidarė ir kita. Labai daug yra visokių aspektų, niuansų, įsitikinimų, kurie kenkia žmonėms, jų santykiams, bet jeigu padedi juos išsiaiškinti, išsispręsti, apsvarstyti, žmonės ima į viską žiūrėti lengviau. Lieka mažiau abejonių dėl pačių santykių.
– Santykiai yra darbas. Ar tai tiesa? Koks tai darbas?
– Pirmiausia tikrai noriu pasakyti, kad jei paliksite santykius savieigai ir tikėsitės, kad viskas bus gerai, tai neprives prie gero. Mes turime daug rūpesčių, įsipareigojimų – vaikai, darbas, galų gale laikas sau, o žmogui, kuris yra šalia mūsų, visada taip pat reikia dėmesio, reikia jausti, kad jis yra reikalingas.
Jei atrodo, kad santykiai puikūs, į juos nereikia investuoti, nereikia jais rūpintis, taip yra tik tol, kol suprasime, kad jau praleidome laiką pasirūpinti. Šiuo atveju laimi tos poros, kurios turi kokių nors tradicijų, kaip ir kur kartais praleisti bent valandą ar kelias tik dviese. Jie sugeba išlaikyti nesvyruojančius santykius daug ilgiau.
Į santykius nereikia žiūrėti kaip į darbą – nieko gero tada nebus. Tiesiog reikia norėti skirti laiko tam žmogui, į kalendorių įsirašyti tarp visų kitų darbų, kad to laiko, skirto savam žmogui, jau niekas kitas nerezervuotų, nes tai yra labai svarbu.
Aš labai siūlau tiesiog nenustoti eiti į pasimatymus. Tai yra labai puikus būdas rūpintis santykiais ir į juos investuoti.
– Veikiausiai nesuklysiu sakydama, kad vienas iš esminių santykių priešų yra lūkesčiai? Neišsakyti, išsakyti, neišpildyti.
– Taip, tai yra vienas iš tradicinių klausimų. Paprastai problema būna ta, kad žmonės nenori išsakyti savo lūkesčių, jie viliasi, kad partneris pats susipras – atspės ar nutuoks, tačiau žinia tokia, kad partneris negali skaityti minčių.
Galiausiai, manome, kad jei mes išreikšime savo norą, partneris tai padarys dėl to, kad mes norime, o ne dėl to, kad nori jis. O mes juk norėtume, kad jis norėtų. Čia vėlgi reikėtų kalbėtis. Iš esmės tai dėmesio klausimas – kaip parodyti dėmesį kitam. Aišku, vienam gali įgristi vis priminti, kad atneštų gėlių, nes jam tai malonu, o kitam – vis būti prašomam nešti. Šiuo atveju reikėtų kalbėtis apie dėmesio formas – suvokti, kad kitam žmogui kažkodėl vienas ar kitas dalykas yra svarbus, kad jis būtent taip, o ne kitaip suvokia dėmesį. Galiausiai svarbu mokėti pamatyti ir kito dėmesį, tokį, kokį jis nori parodyti. Tiek vyrams, tiek moterims dėmesys yra svarbus, jie nori žinoti, kad jie yra svarbūs ir reikalingi, mylimi, klausimas tik toks, kokiu būdu šis dalykas bus pranešamas.
– Ar lytinių santykių atšalimas signalizuoja apie tai, kad partneriams reikėtų sunerimti ir ieškoti paslėptų emocinių bėdų?
– Seksualinis gyvenimas tikrai yra svarbus, tačiau 100 proc. tokios taisyklės taikyti nereikėtų. Reikėtų įvertinti, kodėl seksualiniai santykiai atšalo? Kodėl žmogus nenori mylėtis, gal staiga užklupo kokie nors emociniai sunkumai? Aišku, jei partneriai tuo nepasidalija, vienas kitam nepasakoja, atstumas tarp jų tik didėja.
Jeigu yra jausmai ir nėra sekso, reikėtų ieškoti atsakymo, kodėl. Juolab jei yra seksas, bet nėra jausmų, juk irgi nepasakysime, kad su santykiais viskas yra gerai. Jei mes darome prielaidą, kad emocinis ryšys yra, tačiau nėra seksualinio gyvenimo, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti, kas nutiko, kur priežastis. Vis dėlto dauguma atvejų yra tokie, kur seksualinis atšalimas iš tiesų susijęs su emociniu atšalimu. Dažniausiai priežastis ne ta, kad partneriui kas nors nutiko, o tai, kad pora atitolo. Galbūt partneriai jaučiasi nemylimi, neišgirsti, neįvertinti ir pan. Jeigu mes jaučiamės taip, natūralu, kad noro mylėtis būna mažiau – juk mes jaučiamės vieniši. Tada ir atsiranda pornografijos žiūrėjimas ar kitų partnerių, nes žmogus pasijuto vienišas. Aišku, mano minėti būdai problemos neišsprendžia, bet žmogus bent tam kartui pasijunta geriau. Ilgalaikės tokios tendencijos pasekmės vis dėlto nėra pačios geriausios.
– Ką jūs tada patariate poroms? Nuo ko pradėti spręsti? Nuo pokalbio ar nuo aistros kurstymo?
– Nuo pokalbio. Tik nuo pokalbio, aš noriu pasakyti, kad niekas neišsisprendžia savaime. Aišku, ir pokalbio turinys yra svarbus. Jei mes pradėsime pokalbį nuo kaltinimų – kas čia su tavim negerai, kodėl tu nenori su manim mylėtis, – žmogus, aišku, stojasi į gynybos poziciją. Tikėtina, kad jis nutols dar labiau. Reikėtų pradėti kalbėtis nuo savęs – kaip aš jaučiuosi. Ne kaltinti, o kalbėti apie save ar paklausti, kaip jaučiasi tas žmogus. Gal aš ko nors nežinau? Gal aš galiu tau kuo nors padėti? Priminti, kad mes matome ne tik savo poreikius ir norus, mums rūpi ir tas kitas žmogus. „Žinai, man svarbu palaikyti seksualinį ryšį, nes man tai patinka“ ar pan., bet ne „Kodėl tu su manim nebesimyli, koks čia dabar tas gyvenimas?“. Kalbėjimas visada turi būti grįstas empatija.
– Ne paslaptis, kad išgyvendami santykių sunkumus partneriai būna ilgą laiką nesikalbėję atvirai. Kaip atrasti tą pokalbį? Kaip išmokti ar iš naujo mėginti kalbėtis? Juk negali atėjęs pasakyti – kalbėkimės. Veikiausiai taip nepavyks.
– Galėtume čia grįžti prie santykių pradžios – kai laiko pasikalbėti nereikėjo ieškoti, visada tai buvo prioritetas ir rasdavome jo į valias. Kol reikėjo pasiekti tikslą – sužavėti partnerį, laiko buvo į valias. Klausinėjome, dalijomės įspūdžiais, pasakojome – norėjome patikti. Kai atsirado rezultatas, lyg viskas jau – nebereikia stengtis. Aišku, tai netiesa. Aš grįšiu prie to, kad norėdami pagerinti santykius turėtume grįžti prie to, ką darydavome pradžioje, – eiti į pasimatymus.
Galbūt pasikalbėti iš pirmo karto ir nepavyks. Galima tam pasitelkti santykių, pokalbių korteles, jų dabar yra apstu, galiausiai galima pradėti nuo tokių labai paprastų dalykų – pasikalbėti apie tai, kas santykiuose patinka, kas juose yra gero, svarbu nepulti į kaltinimus ir blogų dalykų paieškas. Ir vėlgi – ieškoti, ką galėtume padaryti geriau, ko trūksta, o ne ką kas daro blogai. Juk poros tikslas yra pagerinti santykius. Jei abu žmonės nori pagerinti santykius, ieško sprendimų, paprastai jiems pavyksta. Kai kurie tai daro ir padaro patys, kai kurie eina pas specialistus, mat šie, matydami iš šono, gali įžvelgti dar porai nematomų dalykų. Vis dėlto sunkiausias atvejis yra tada, kai vienas nori saugoti santykius, o kitas jau ne – jau nusiteikęs nutraukti santykius, tik dar nori užsidėti pliusiuką, kad bandė.
