„Gyvename linksmai, veikliai, nenuleisdami rankų ir pramankštindami kojas“, – LRT.lt sakė tuo metu per Jonines 83-iąjį gimtadienį pasitikęs ansamblio „Armonika“ siela Stasys Liupkevičius ir poetė Irena Gildutytė-Navikienė. Kupiškio ramybėje jie drauge kūrė ne tik dainas, bet ir jaukią kasdienybę.
Šis tekstas pirmą kartą publikuotas 2024 metų birželio 24 dieną.
S. Liupkevičius 2026 metų liepos 31-ąją iškeliavo Anapilin.
Sakoma, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, tad S. Liupkevičius tikino, kad jis – vienas tokių. „Nors ne paslaptis, kelintą gimtadienį Stasiukas mini, paklaustas apie savo amžių, išsisuka atsakydamas, kad skaičiai nesvarbu. O aš vis juokais primenu, kad jam tik 38-eri, vis pasižiūriu iš kitos pusės“, – juokėsi I. Gildutytė-Navikienė.
Taip pat skaitykite
„Bet aš taip ir jaučiuosi! O jei dar ir iš šono kažkas pasako, kad man tik tiek, man tik dar maloniau“, – su šypsena antrino jubiliatas.
Nors abu sutartinai teigė, kad metų skaičiuoti nereikia, gimtadienius, pasak jų, švęsti būtina. „Progų tikrai nepraleidžiame. Aš iškepu kokį nors tortuką, ateina pasveikinti brangūs žmonės. Kaimynai labai Stasiuką myli, tad tikiu, kad užsuks ir šįkart. Galbūt išeisime kur nors pasivaikščioti, galbūt į kokį nors renginį – kadangi Stasys gimęs per Jonines, jų paprastai netrūksta“, – pasakojo Irena.
Netrumpą kelio atkarpą kartu per gyvenimą praėję Irena ir Stasys sakė švenčiantys ne tik gimtadienius – kiekviena diena jiedviem buvo šventė.
„Atsibundame ir džiaugiamės, kad viskas gerai, kad dar esame kartu. Branginame kiekvieną dieną“, – kalbėjo jie ir pridūrė besistengiantys, kad netrūktų džiaugsmingų akimirkų, todėl dažnai einantys pasivaikščioti prie ežero, prie Kupiškio marių, piliakalnio, kasdienybę paįvairinantys išvykomis į netoliese esančią Irenos tėviškę. „Gyvename linksmai, veikliai, nenuleisdami rankų ir pramankštindami kojas“, – šypsojosi jiedu.
Irena atskleidė, jog be to, kad mėgo laiką leisti gamtoje, S. Liupkevičius mielai žiūrėjo sporto varžybas, skaitė, neužmiršdavo ir armonikos – kone kasdien imdavo ją į rankas ir ką nors pagrodavo. „Jam tai tiesiog įaugę į kraują. O ir man smagu, kai namuose kas nors groja. Be to, jis dar ir melodijas kuria“, – sakė moteris.
Stasys ir Irena – puikus kūrybinis duetas. I. Gildutytė-Navikienė rašo eiles, jomis kone kasdien pasidalija savo socialiniame tinkle. Dalį savo kūrybos ji yra suguldžiusi į septynias eilėraščių knygas, o apie 800 jos eilėraščių S. Liupkevičiaus dėka yra tapę dainomis. Šiomis dainomis jis pasidalijo savo jutubo kanale, jų bendras dainas šiandien atlieka ir kiti atlikėjai ir ansambliai.
„Man tai tokia didelė laimė, – sakė S. Liupkevičius. – Mane Irenos eilės taip įtraukia, taip įsijaučiu – vartau, ieškau, galvoju, bandau atrasti tinkamą melodiją. Aš jos eilėse tiesiog paskęstu.“ Kompozitoriui antrino I. Gildutytė-Navikienė, anot jos, vakarais vietoje pasakų ar lopšinių jis paprastai atsiversdavo jos kūrybą ir ilgai skaitydavo.
Be muzikos savęs S. Liupkevičius neįsivaizdavo – ši jį lydėjo visą gyvenimą. Užaugęs muzikalioje šeimoje, jis armoniką į rankas paėmė būdamas ketverių, kai dar instrumento gerai neišlaikė. „Buvome trys broliai ir sesuo. Broliai grojo armonika, o sesuo turėjo puikią klausą. Mačiau, kaip vyresnieji muzikuoja, tad ir pats imdavau instrumentą į rankas ir bandydavau atkartoti patikusias melodijas“, – pasakojo jis.
Galutinai muzika jį pavergė besimokantį Juozo Gruodžio konservatorijoje. Studijuodamas dainavo Kauno muzikiniame teatre, tuo pačiu metu grojo ir dainavo dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“ ir Medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblyje. Kai buvo pašauktas tarnauti armijoje, nuo muzikos taip pat nenutolo, ten ir toliau muzikavo – grojo birbyne, saksofonu, klarnetu, dainavo kariniame dainų ir šokių ansamblyje Rygoje.
S. Liupkevičius yra baigęs Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje solinio dainavimo specialybę. Studijų metais pradėjo įrašinėti dainas su Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru. Baigęs akademiją pasirodė Operos ir baleto teatro scenoje Vilniuje – sukūrė Don Chosė vaidmenį Georges`o Bizet operoje „Karmen“, Ferhadą Vytauto Barkausko operoje „Legenda apie meilę“ ir kt.
Vis tik labiausiai S. Liupkevičių išgarsino darbas ansamblyje „Armonika“. Nors 1969-aisiais ansamblį įkūrė Vytautas Juozapaitis, 1979 m. iš jo vadovo vairą perėmęs S. Liupkevičius daugeliui iki šiol yra kolektyvo siela ir širdis.
Su ansambliu jis yra išmaišęs visą Lietuvą, aplankęs daugybę pasaulio kraštų: nuo JAV, įvairių Europos šalių iki Australijos. LRT archyvuose išliko daugybė dainų įrašų, koncertų ir pasirodymų įvairiuose renginiuose.
Prieš porą dešimtmečių eteryje jis pasirodydavo ir su dukromis Audra ir Ugne. Abi jos mokėsi muzikos mokykloje, dainavo legendinėje „Dainų dainelėje“, o vėliau – ir su tėčiu. Tiesa, jis dabar sako, kad muzikos dukrų gyvenime liko mažai. „Jos muziką supranta ir myli, tačiau nebemuzikuoja“, – dalinosi S. Liupkevičius, turintis ir keturis suaugusius anūkus. Vienas jų tam tikra prasme nusekė senelio pėdomis ir tapo garso režisieriumi.
Tuomet S. Liupkevičius prisipažino, kad muzikuodavo daugiausia namuose, bet kartais dar pagrodavo ir kur nors renginyje. Sakė, kad jei sulaukdavo kvietimo, dažniausiai jo neatsisakydavo. „Jei ne pagroti ar padainuoti, tai bent jau padalyvauti“, – šypsojosi jis.
Paklaustas, ar muzika ir yra jo ilgaamžiškumo paslaptis, garsus muzikas susimąstė: „Turbūt!“ Svarbiausia, kad namuose netrūksta juoko, optimizmo ir geros nuotaikos, jos S. Liupkevičius sako daugiausia pasisemiantis iš Irenos eilių.
„O aš esu pasiskiepijusi nuo erkinio encefalito ir blogos nuotaikos, tad visada esu gerai nusiteikusi ir pilna optimizmo. Gal todėl jo netrūksta mums abiem“, – priduria I. Gildutytė-Navikienė. Jos žodžius palydi šiltas S. Liupkevičiaus juokas. „Taip ir gyvename. Puikiai!“ – atsisveikindami patikino Irena ir Stasys.
