Liūdna pasaulinė statistika rodo, kad nevaisingumo problema paliečia vis dažnesnę porą. Psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė žvelgia į ateitį ir tikina, kad po dešimtmečio turėsime dar sudėtingesnę situaciją. Nepaisant to, Lietuvoje nekuklus klausimas „kada vaikai?“ nenustojamas uždavinėti be skrupulų, nors Vakarų šalyse jau seniai suprantama, kad jis – per daug intymus, o gali būti ir labai skaudus.
– Pastaruoju metu apie nevaisingumą kalbama vis dažniau. Remiamasi statistika, kad nevaisingų porų daugėja, dažniau jos kreipiasi dėl pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Ar jūs, kaip psichologė, dirbanti su šia problema, tą jaučiate?
– Deja, bet pasaulio ir Lietuvos statistika dėl nevaisingumo tikrai yra gana liūdna. Dabar skaičiuojama, kad pasaulyje maždaug kas šešta pora negali susilaukti savo biologinio vaiko. Manoma, kad po kokių 10 metų šis skaičius bus gerokai didesnis. Savo darbe tikrai matau vis didėjantį psichologinių konsultacijų šia tema poreikį. Vis daugiau porų kreipiasi psichologinės pagalbos. Nevaisingumo gydymas neretai būna ilgas, sekinantis, emociškai skausmingas procesas. Tai iššūkis tiek porai, tiek kiekvienam partneriui atskirai. Eidamos nevaisingumo keliu, poros susiduria su sunkiomis psichologinėmis būsenomis, tai stipriai veikia žmonių savęs ir pasaulio suvokimą, todėl psichologo konsultacija tampa būtinybe.
– Kokias įžvelgtumėte tendencijas, dėl ko žmonės kreipiasi į jus, į psichologus, būtent nevaisingumo kontekste? Vyrai ir moterys atskirai? Ar dažniau poros?
– Kai prieš keletą metų pradėjau dirbti su nevaisingumo tema, į mane individualių konsultacijų daugiau kreipėsi moterys. Kai pradėjau vesti savigalbos grupes žmonėms, negalintiems pastoti, pirmoje grupėje irgi buvo vien moterys. Taip jau yra, kad moterys daugiau kalba apie savo emocijas, susidūrusios su nevaisingumo problema, labiau linkusios ieškoti psichologinės pagalbos, todėl didesnis moterų skaičius konsultacijose ar grupėse manęs nestebina. Tačiau jau keletą metų matau labai teigiamą pokytį – į konsultacijas ir į grupes ateina ir vyrai.
Kalbu apie konsultacijas nevaisingumo tema. Ypač svarbu, kad pora į psichologines konsultacijas nepastojimo tema ateitų kartu. Jie kartu dėl nevaisingumo patiria sutrikimą, psichologinį skausmą, nusivylimą, pyktį, emocinius kalnelius ir dar daug daug įvairių emocijų ir būsenų, todėl labai svarbu, kad pora išmoktų tarpusavyje kalbėti šia tema, išmoktų vienas kitą palaikyti ir išklausyti.
Tai nėra lengvas procesas, ypač kai yra tam tikras skirtumas – kaip moterys ir vyrai mato, vertina ir jaučiasi nepastojimo kelyje. Dažniausiai nevaisingumą patiriantys žmonės kreipiasi dėl prastos emocinės būsenos, dėl nuovargio nuo nesėkmingo gydymo ar baimių dėl artėjančio rimto gydymo ar procedūrų. Labai dažnai poros ar moterys kreipiasi po nesėkmingo (-ų) dirbtinio (-ių) apvaisinimo (-ų), kai yra patiriamas nusivylimo, skausmo, pykčio, depresijos ir netikėjimo pikas. Taip pat vis daugiau porų ateina dėl pašlijusių santykių, nes nepastojimas labai stipriai veikia poros tarpusavio santykius, įsipina nemažai kaltinimo, pykčių, nesusipratimų.
– Dažnai pora negali susilaukti vaikelio dėl vieno iš sutuoktinių sveikatos bėdų. Kaip tai veikia santykius?
– Žinote, gal keistai skambės mano atsakymas, bet mano pastebėjimas yra toks: jei pora tiksliai žino nepastojimo priežastį (pvz., vieno iš partnerių sveikatos problemos), tokios poros šiek tiek lengviau priima savo nevaisingumo kelią negu tos poros, kurios aiškios diagnozės neturi ir atsiduria pilkojoje zonoje. Suprantate, kai diagnozė yra aiški, galima kažkaip gydyti, bent jau bandyti tai daryti. Arba jeigu nevaisingumo diagnozė yra galutinė, t. y. nepagydoma, nekoreguojama, tuomet ir susitaikymas yra lengvesnis, nes viskas yra aišku. Tačiau kai nėra aišku, dėl ko pora nepastoja, arba nuolat šalinami kokie nors nežymūs (ar svarbūs) sveikatos sutrikimai, bet pastojimas taip ir neįvyksta, tą nežinomybę labai sunku priimti.
Gydai ką nors, ką nors koreguoji, rezultato vis tiek nėra, gydytojai nežino, kaip padėti, kiekvienas naujas specialistas, kuris imasi ieškoti poros nepastojimo priežasties, vis siūlo naujus tyrimus ar nestandartinius gydymo būdus – visa tai labai veikia poros psichinę būseną. Kiek truks nepastojimo priežasties paieškos, dažnai neaišku. Moterys linkusios labai daug metų skirti tam paieškos keliui, su vyrais yra šiek tiek kitaip. Moterims kur kas sunkiau atsisakyti minties apie biologinį vaiką nei vyrams. Bet gal jau čia kita tema.
– Ar būdami tuo, dėl kurio šeima pagausėjimo nesulaukia, vyrai ir moterys reaguoja skirtingai? Pavyzdžiui, moterys jautriau? Ar vyrai taip pat stipriai, bet tyliau?
– Moksliniai tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys vienodai skausmingai reaguoja į savo nevaisingumą. Tik išraiška ir forma būna skirtingos. Tą pastebėjau ir aš savo darbe.
– Kokie iššūkiai tenka santykiams, ką pastebite, kaip poros dorojasi su tuo? Kaip stengiasi įveikti?
– Pagrindinis iššūkis – vienas kito supratimas, tolerancija, skirtumų priėmimas, suvokimas, kad abu partneriai gali skirtingai eiti nevaisingumo keliu. Nevaisingumas yra krizinis, trauminis išgyvenimas, jis neretai tęsiasi gana ilgai, todėl ir iššūkiai porai yra tokie, kaip krizėje.
„Man labiau rūpi nei tau“, „man labiau skauda nei tau“, „tu mažiau nori nei aš“, „tu neįsitrauki kiek aš“ ir pan. Tokios ir panašios frazės, gimstančios iš nevilties, nuovargio, pykčio ir pan., sukuria poroje konkurencijos, vienatvės, atsiskyrimo jausmą. Vyrams ir moterims labai svarbu suprasti lyčių skirtumus, kai kalbama šia tema, svarbu mokytis tolerancijos ir atviro tarpusavio kalbėjimo, tai padeda kurti bendrumo jausmą. Šiame kelyje labai padeda psichologinės konsultacijos, įvairios savigalbos grupės.
– Ar tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje paprastai vaikų susilaukti ryžtamasi vėliau, keičia psichologinę laukimo būseną, reakciją į nevaisingumo indikacijas?
– Kadangi nevaisingumo gydymas neretai gali užtrukti keletą metų, natūralu, kad vyresnės poros labiau skuba gydytis ir pastoti. Skubėjimas sukuria daugiau įtampos, nekantrumo. O kai žmogus skuba, jis mažiau įsiklauso į save, į savo kūną, poreikius ir pan.
– Daugėja ir tokių porų, kurios tiesiog nusprendžia gyventi be vaikų, nes taip nori. Vis tik ir jos, ir tos, kurios nori, bet negali susilaukti vaikų, itin dažnai susilaukia klausimo „kada vaikai?“. Kokią įtaką daro šis klausimas?
– Toks klausimas yra nejautrus ir, sakyčiau, gana nepadorus. Vaikų tema yra intymi, ji liečia tik porą ar žmogų atskirai. Ar nori pora turėti vaikų, bet negali, ar tiesiog nenori ar neskuba ir pan., tai tik jų reikalas. Mūsų visuomenėje žmonės dar ne visai gerai įvaldę asmeninių ribų klausimą, tad ne visada jaučia, ko yra padoru ar nepadoru klausti. Bet mes nelabai čia skiriamės nuo kitų Europos šalių ar JAV gyventojų, nes tiek mokslinėje literatūroje, tiek interneto forumuose yra kalbama apie tai, kad kitų žmonių kišimasis su klausimu „kada vaikai?“ labai pykdo. Pora turi teisę pati spręsti, kam ir kiek pasakoti apie savo sprendimą turėti ar neturėti vaikų, apie tokio sprendimo priežastis ir pan.
– Gal galite pasidalyti keliais patarimais, kaip padedate poroms tokį spaudimą atlaikyti? Juk emocijų, veikiausiai, būna įvairių – nuo pykčio iki atsiribojimo nuo socializacijos?
– Visas poras, kurios ateina pas mane, mokau pagrindinės bendravimo šia tema taisyklės: „jūs patys esate atsakingi už tai, kad neleistumėte žmonėms peržengti jūsų ribų“. Jei nepatinka, kad kas nors komentuoja jūsų bevaikę situaciją, visada galima, parinkus tinkamą formą, tam žmogui apie tai pasakyti. Yra aibė gerų trumpų frazių, kaip „aš nenoriu šia tema kalbėti“, „tavo pastabos / komentarai / juokai mane žeidžia / man yra nemalonūs“ ir pan. Svarbu nebijoti brėžti ribų, juk tai svarbus psichinės gerovės pamatas.
