Tatuiruotės ant kūno šiais laikais – įprastas reiškinys. Anksčiau toks piešinys galėjo grėsti darbo netekimu ar neigiamu visuomenės požiūriu, o dabar tai labiau pabrėžia individualumą. Tatuiruotės į civilizuotą pasaulį atkeliavo iš seniausių laikų ir vienose visuomenėse rodo kūrybiškumą bei asmenybės bruožus, o kitose – priklausymą tam tikrai bendruomenei.
Tatuiruočių salono „Angis Tattoo“ įkūrėjas meistras Giedrius Bardauskas sako, kad piešinį ant kūno reikėtų rinktis gerai apgalvojus. Ir nors dabar yra galimybių tatuiruotes panaikinti, susitarti su savimi būtina dar prieš darant. Meistras patarė, kaip išsirinkti tinkamą tatuiruotę, ko niekada nedaryti ir kas gali nutikti tatuiruojantis namų sąlygomis.
– Kaip keičiasi lietuvių poreikis tatuiruotėms: klientų daugėja, mažėja?
– Per pastaruosius 25-erius metus poreikis pasikeitė. Atsirado asmeninė laisvė, daugiau pasirinkimų. Kelionės į užsienį, parodos, konferencijos turi įtakos tatuiruočių populiarėjimui. Kiekvienas žmogus turi poreikį puoštis kokiais nors ženklais, simboliais. Kartais jie paaiškėja pamačius kažką panašaus.
– Jūsų klientai dažniau turi po vieną tatuiruotę, ar vis grįžta pasidaryti daugiau?
– Tai labai asmeniškas pasirinkimas. Būna žmonių, kurie svajojo daug metų ir užtruko, kol subrendo tatuiruotei. Ateina ir 50-mečiai, kurie pasidaro svajonių tatuiruotę ir jos pakanka. Bet būna žmonių, kurie pasidaro mažytę, tada sugalvoja ją plėsti, pridėti kitų tatuiruočių ir galiausiai išeina visas paveikslas.
Mano klientai dažnai grįžta, kartais po dešimčių metų. Žmonės, jų gyvenimas keičiasi, kyla naujų idėjų, simbolių, norų tuos simbolius įprasminti. Kai kurie įamžina asmeninius pokyčius, simbolius, gyvenimo laikotarpius. O būna žmonių, kurie per dvejus metus išsitatuiruoja visą kūną. Taip nutinka, kai žmonės savo viduje turi labai daug prisikaupusių dalykų ir nebegali jų ištransliuoti žodžiais, todėl išreiškia išorėje.
Pasidarius tatuiruotę gali palengvėti tam tikri išgyvenimai, nes einama per skausmą, kraują, sustiprėjama. Ne veltui kariai apkasuose ar kareivinėse pradeda vienas kitą tatuiruoti. Tuo metu jie išgyvena sunkų periodą ir tatuiruotė tampa tarsi medaliu už kančią.
– Ar galima teigti, kad praėjo laikai, kai dėl tatuiruotės žmogus galėdavo negauti darbo ir panašiai?
– Vis dar yra tokių institucijų, pavyzdžiui, valstybinis sektorius. Tatuiruotę turintis žmogus tarsi yra nenuspėjamas, kelia klausimų. Toks požiūris likęs nuo tarybinių laikų, kai tatuiravosi sistemai nepritariantys žmonės, pavyzdžiui, sėdėję kalėjime, gaujos nariai.
– Ar Lietuvoje yra grupuočių, klubų, kurių nariai darosi vienodas tatuiruotes?
– Gali būti mažų pogrindinių grupelių, kurioms tai – svarbu. Pagal tuos simbolius jie gali atpažinti vienas kitą ir pas mus tai laikoma visiškoje paslaptyje. O kokiam nors Salvadore viskas daroma atvirai, tiesiogine prasme užrašyta ant kaktos. Kai kuriose šalyse Centrinėje Amerikoje žmogų gali areštuoti už ištatuiruotus tam tikrus simbolius ir tik paskui aiškinasi, kas jis toks.
– Galbūt galėtumėte papasakoti apie tatuiruočių tendencijas – kaip jos kinta, kokios populiarios dabar, kaip keisis ateityje?
– Dabar svarbiausia – kokybė. Visais laikais buvo populiarūs genčių simboliai, kurie neužleidžia savo pozicijų. Dar populiarus individualizmas. Žmonės renkasi pagal savo pasaulėžiūrą. Jeigu žmogus gaudo drugelius, tai jis ir norės drugelio, o jeigu koks inžinierius – jam labiau norėsis mikroschemos.
Kadangi žmonės sąmoningėja, atsigręžia į meditaciją, jogą, budizmą – populiarūs ir tai reiškiantys simboliai. Lietuviai atsigręžia į baltus, labai populiarūs baltų raštai. Mane labai žavi ši tendencija ir kilmės svarba. Žmonės nori tatuiruočių, turinčių reikšmes būtent jiems. O populiarios tatuiruotės, kaip ir viskas gyvenime, sukasi ratais ir grįžta, kas buvo populiaru anksčiau.
– Kaip dažnai žmonės ateina pasikeisti turimų tatuiruočių, pavyzdžiui, buvusių mylimųjų vardų?
– Anksčiau tokių pasitaikydavo daugiau. Dabar žmonės retai tatuiruojasi vardus, nebent vaikų, tėvų, kurie nekinta. Dabar toks metas, kai žmonės santykių nebelaiko amžinais. Daugelis supranta, kad santykiai – laikini, o tatuiruotė – amžina. Žmonės sąmoningėja ir supranta, kad tatuiruotė nėra tarsi švarkas, kurį galima lengvai pakeisti.
– Kaip išsirinkti tokią tatuiruotę, kuri džiugintų visą likusį gyvenimą ir nereikėtų jos taisyti?
– Jeigu žmogus kažko nori, nebūtinai reiškia, kad jam to reikia. Pavyzdžiui, jeigu ieško patvirtinimo, pritarimo iš aplinkos, klausia kitų nuomonės ir darosi pagal tą – tai pirma klaida. Pirmiausia reikėtų susitarti su savimi, yra net toks posakis „think before you ink“ (angl. pagalvok prieš tatuiruodamasis).
– Ar sudėtinga panaikinti tatuiruotę?
– Taip, sudėtinga. Tai atliekama lazeriu. Jis suardo ląsteles, kuriose yra „uždarytas“ tušas. Tada jis pasklinda po limfą ir pasilieka limfmazgiuose, o išorėje lieka randas. Tušas pagamintas anglies pagrindu, tad organizmui nekenkia. Tai labai ilgai užtrunka. Tarkime, jeigu norima panaikinti delno dydžio tatuiruotę ir išgydyti randą, užtruks kokius trejus metus.
– Tatuiruotės darymas gali būti skausmingas, ar pasitaiko neištveriančių klientų, nualpstančių ar rėkiančių iš skausmo?
– Dažniausiai alpsta iš pradžių, pradėjus daryti tatuiruotę. Taip gali nutikti, jei žmogus įsitempęs, nepavalgęs, neišsimiegojęs, iš vakaro dalyvavęs vakarėlyje ir panašiai. Mes tą pastebime pagal žmogaus kvėpavimą, odos spalvą, bendrą savijautą.
Būna ir kad neiškenčia procedūros, tačiau skausmas nėra toks, lyg luptų odą. Tai – paviršutinė vibracija su badymu. Civilizuotas žmogus dabar toks jautrus, kad kai kurie nepakelia net menkiausio nepatogumo, kurio net nevadinčiau skausmu. Darant tatuiruotę organizmas išskiria endorfiną, kuris padaro kūną nejautrų skausmui. Todėl jaučiamas badymas pirmas 10–15 minučių. Tuomet žmogus gali kalbėti, juoktis, nors iš pradžių susiraukęs kentėjo. Jeigu žmogus neištveria skausmo, sustabdome procedūrą ir pabaigiame ją vėliau.
– Kokioje kūno vietoje daryti tatuiruotę skauda mažiausiai, kokioje – labiausiai?
– Vietą reikėtų rinktis ne pagal skausmą. Reikėtų apsispręsti, ko žmogus nori: kad tatuiruotę matytų aplinkiniai ar, pavyzdžiui, tik partneris. Skausmas nėra toks, kad pagal jį reikėtų rinktis vietą. Patarčiau nusirengti nuogai, atsistoti prieš veidrodį, apsisukti ratu ir pabandyti įsivaizduoti savo norimą piešinį ant kūno.
– Kuo rizikuoja žmonės, nusprendę pasidaryti tatuiruotę namų sąlygomis, ar dar tokių pasitaiko?
– Pirma ir svarbiausia – higiena ir sterilumas. Antra – žinių trūkumas, tam tikrų subtilumų nežinojimas. Trečia – kokybė. Jei tatuiruotė padaryta namų sąlygomis, dažniausiai po kurio laiko žmogus vis tiek ateina į saloną ir prašo ją sutvarkyti.
Dažnai tokiais atvejais nesusimąstoma apie dezinfekciją, priežiūrą, tatuiruotės užgydymą. Jeigu to žmogus nežinos, dažai, greičiausiai, pasišalins ar bus nukrapštyti su šašais, atsiras infekcija, supūliuos ir reikės nupjauti ranką. Esu girdėjęs net tokių atvejų.
