„Kai kurie žmonės pyksta ant Dievo – kur jis, kai vyksta karas, kai siaučia pandemija, kai badas? Bet kai jis ateina į mūsų gyvenimus – mes jį išvarome“, – sako aktorius Marius Repšys atvirai pripažįstantis, kad išgyventi gyvenimo siunčiamus išbandymus – bipolinį sutrikimą – jam padėjo atrastas tikėjimas.
Aktorių M. Repšį kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Šventadienio mintys“ vedėja Dalia Michelevičiūtė.
– Koks tu buvai vaikas?
– Vaikystėje aš buvau labai silpnas ir ligotas. Dėl ilgų plaukų ir chroniško sinusito mane pravardžiuodavo mergaite ar snargliumi. Kai man buvo 5-eri, tėvas paliko mūsų šeimą. Mama tuomet susipažino su patėviu ir nusprendė, kad turiu pradėti sportuoti, jog galėčiau apsiginti. Paauglystėje aš buvau „chuliganavotas“. Bet mano mama mane ir brolį labai mylėjo, ir dabar dar myli. Tai jos ir mano žmonos Vaidos, tuo metu draugės, dėka aš nenuėjau klystkeliais.
– Turbūt yra labai svarbu, kad šalia tavęs yra artimas žmogus, kuris palaiko.
– Aš atsikeliu ryte ir sakau Vaidai: aš noriu saksofonu groti. Ji man nieko nesako. Ji man viską leidžia. Po to sako, kad gailėsiuosi senatvėje, jog kažko nepadariau. Ji mane palaiko kiekviename žingsnyje.
– Esi sakęs, kad teatras tave subrandino, bet paskui vėl esi kritęs į tam tikras duobes, kodėl?
– Teatras mane labai pakeitė. Aš buvau toks netašytas, rodyti jausmus man buvo nevyriška. Man buvo nenatūralu žinoti nespalvotus filmus, skaityti knygas. Atrodė, kad jas skaito tik moksliukai, kuriuos mes mokykloje spausdavome. O vėliau, didžiąja dalimi dėl Gintaro Varno indėlio, man viskas atsivėrė. Pradėjau domėtis literatūra, mano gyvenime atsirado muzika, kurios nebuvo. Kai buvo 23-ejų, aš pradėjau groti fortepijonu.
– Kaip atradai tikėjimą ir kuo jis tau svarbus?
– Tikėjimas mano gyvenime keliavo paraleliai ir jo buvo įvairaus: budizmas, zen budizmas. O tikėti pradėjau tada, kai buvome gastrolėse Gdanske, aš kažką prisidirbau ir atsidūriau reanimacijos palatoje. Kai pabudau, į palatą atėjo kunigas. Aš jam sakiau, kad labai noriu su juo pabendrauti, pakalbėti, o jis man sako: nėra apie ką su tavimi kalbėti, tu apsėstas velnio. Tada mano tikėjimas sugriuvo kaip iš kortų pastatytas namelis.
Po kelerių metų mane pakvietė į laidą, jos metu lankiausi reabilitacijos centre. Pamatęs tuos žmones – pavydėjau. Aš norėjau būti toks, kaip jie – stengtis, kabintis į gyvenimą. Tada aš pradėjau sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią, paskui kalbėti rožinį, skaityti Šventąjį raštą, o dabar pribrendau pirmai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui.
– Turi puikią šeimą, išsipildžiusią karjerą, turi raišką savo talentams, tačiau kodėl, tavo manymu, atsiranda tos duobės mūsų gyvenime, tarsi viltis išsprūsta?
– Tai yra mūsų gyvenimo išbandymai. Kaip yra sakoma: kiekvienas gauname tiek, kiek sugebame pakelti. Mano išbandymai atrodė labai dideli, kol aš nepamačiau, ką tenka iškęsti kitiems žmonėms. Aš nesakau, kad esu unikalus, o mano kančios – didžiausios pasaulyje. Aš tik pasidalinu savo patirtimis parodydamas, kad yra išeitis. Parašiau ir knygą tam, kad žmonės pamatytų, ką jaučia žmogus, turintis psichikos sutrikimų. Daug kam tokioje situacijoje padeda psichoterapijos, o mano psichoterapeutas – tikėjimas ir Dievas.
Plačiau – balandžio 17 d. laidos „Šventadienio mintys“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
