Madas turi ir gėlės, ir medžiai ar net vejos. Kažkada buvo madingas „žaliasis asfaltas“, tobulas trumputis žolynas, o dabar skatinamas natūralumas, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ pasakoja sodininkė Lina Liubertaitė. Suprantamai apie sodininkystę visiems kalbanti entuziastė sako, kad visai paprasta susikurti ir įspūdingą gėlyną: išsirinkite dominuojančią spalvą ir pridėkite „nemokamų“ spalvų.
„Net jei rytoj pasibaigtų pasaulis, vis tiek verta pasodinti medį“, – sako išminčiai. Dažnas lietuvis yra pajutęs žemės teikiamą malonumą: įkiši rankas į juodumą ir užplūsta laimė. Kad ir koks metų laikas, augalai džiugina visada, o apie juos ir gėlynų madas visada geriausių patarimų turi LRT TELEVIZIJOS laidos „Čia mano sodas“ vedėja, sodininkė entuziastė, apželdinimo kursų organizatorė L. Liubertaitė.
Sena jos sekėja, LRT TELEVIZIJOS laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson tikina – ją L. Liubertaitė visada įkvepia ką nors pasisodinti. Įdomu tai, kad pati pašnekovė šį pašaukimą atrado visai netikėtai, apie tokią veiklą neplanavo.
„Jeigu kas nors prieš 15 metų man būtų pasakęs, kad darysiu tai, ką darau dabar, būčiau sakiusi: juokaujate? Aš, augalai ir ravėjimas? Tai tikrai ne aš. Bet įsikraustėme su šeima į namą, išėjome į lauką, kažkaip reikia susitvarkyti, o ką daryti, nežinojome. Veja, tujų gyvatvorė – to nesinori. Pradėjau ieškoti informacijos.
Supratusi, o kas, jei ne aš, pradėjau kurti sodo turinį, kad galėčiau sujungti specialistus su mėgėjais, kad būtų galima paprastam žmogui lengvai, suprantamai sužinoti dizaino tiesas ir sodo patarimus. Šiuolaikinis žmogus nori gražesnės aplinkos ir sveikos, skanios daržovės“, – įsitikinusi L. Liubertaitė.
Jeigu tikrai nori, sodininkauti išties paprasta, teigia ji. Jeigu įdomu prieiti prie augalo, pažiūrėti, kaip jis laikosi šiandien, kaip – po savaitės ar dviejų, laiku gali pamatyti, jei kas nors negerai, ar jis prašosi paliejamas. Tada sodininkauti ir nesunku, galima pajusti net azartą. „Kas galėjo pagalvoti, kad Lietuvoje galima auginti batatus? Kai sužinai, paragauji ir pats pabandai“, – dalijasi laidos viešnia.
Viskas, kas susiję su sodu, turi madas, tendencijas. Iš kur jos atkeliauja į Lietuvą? L. Liubertaitė teigia, kad pirmiausia – iš kitų sričių.
„Ekologija jau ne mada, o kasdienybė, bet ji kartu su ta mada atėjo ir į apželdinimo sritį: vietoje trąšų, stambių žiedų pradėjome labiau vertinti natūralius, mažesnius žiedelius, subtilesnes spalvas, daugiau žalumos. Daugiausia madų ateina iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Nyderlandų“, – pasakoja ji.
Šiais metais sodininkė visus ragina auginti saulėgrąžas. Jos – ne tik apie Ukrainos vienybę primenantis simbolis, bet gali tapti ir edukacija vaikams: štai sėklelė, kurią gali puoselėti. Saulėgrąžos gebėjimas atsisukti į saulę, į šviesą, į gėrį irgi yra labai simboliškas, pastebi viešnia. Saulėgrąžų galima pasisodinti net vazone, tik paieškokite tinkamos veislės.
Jeigu parenkame augalus pagal auginimo sąlygas, tai jau yra pusė sėkmės.
„Norint turėti harmoningą ir derantį gėlyną ar želdyną, nebūtinai turi būti vien gėlės, svarbiausia išsiaiškinti, kokios sąlygos toje augimo vietoje. Jeigu saulėta ir visą laiką atokaita, reikia parinkti saulę mėgstančius augalus, ten nereikia sodinti pavėsį mėgstančių augalų, nes jie vargs, o mes laistysime ir kankinsimės. Ir atvirkščiai: pavėsyje reikia sodinti augalus, kurie toleruoja pavėsį, ten jie jausis laimingi.
Mes pripratę prie vienmečių augalų, kuriems reikia daug trąšų, derlingos žemės, saulės ir laistymo. Su daugiamečiais augalais nebūtinai yra taip. Jeigu parenkame augalus pagal auginimo sąlygas, tai jau yra pusė sėkmės“, – pataria L. Liubertaitė.
Kalbant apie medžių madas, kurios taip pat egzistuoja, populiarėja daugiakamieniai. Įsivaizduokime įprastą beržą – vienas kamienas ir jo laja, o daugiakamienis atrodo kaip krūmas ir šakojasi nuo apačios. Jis sukuria laisvesnį, „gamtiškesnį“ vaizdą. „Šiuolaikiškame dizaine su daug mūro ir stiklų norisi gaivalingos gamtos jausmo, štai ten daugiakamieniai medžiai labai pasiteisina“, – tikina ji.
Bet ne visi turi daržą ar sodą, o nori auginti ką nors vazonuose, terasoje, balkone. Vadinamosios miesto džiunglės iškeliavo ir į balkonus bei terasas – jose galima auginti viską, net krūmus ir medžius.
„Balkonams tinka daug augalų. Vienos iš universaliausių yra viksvos. Lapeliai būna ir dryžuoti, ir gelsvi, ir pasišiaušę, ir siauri, ir platesni. Viksva yra geras augalas, kai norisi šiuolaikiškumo. Net prie pelargonijų galima kaip naujovę pasodinti vieną kitą viksvą. Be to, viksvos yra daugiametės ir labai nereiklios. Net pavėsyje jos jaučiasi gerai, galima jas palikti per žiemą“, – pasakoja žinovė.
Net vejos turi savas madas. Kažkada visi norėjo žalio kilimo, o dabar kalbama, kad žalias kilimas, dar vadinamas „žaliuoju asfaltu“, – lyg gamtos dykuma.
„Sakoma, kad tai nėra ekologiškas sprendimas. Nors tai augalas, bet nėra žiedų, vaisių, tad ir vabaliukui nėra kus pasislėpti, nėra šešėlio. Nei lizdelio, nei bitutei nektariuko – nieko nėra. Be to, veja po žeme yra lygiai taip pat labai sekli. Tai reiškia, kad į giluminius sluoksnius niekas nenueina, gyvenimas ten neverda, maistinių medžiagų ir vandens gyviai gali pasisemti tik iš paviršiaus. Turime leisti atsirasti ir dobiliukui, ir saulutei, nežiūrėti preciziškai į veją, leisti jai būti natūralesnei“, – mano laidos „Čia mano sodas“ vedėja.
Atskirai kiekviena gėlė graži, bet kai žiūrime į bendrą vaizdą, kažkas ne taip. Pirmas žingsnis turint savo gėlyną – pagalvoti, kurios spalvos galėtų dominuoti. Kuo mažiau dominuojančių spalvų, tuo harmoningesnis vaizdas.
Senoviniai lietuviški darželiai margi, o žvilgtelėjus į modernius, sodo dizainerių sukurtus želdynus – dera ir spalvos, ir tiesiog neįmanoma nuo jų atitraukti akių. Panorėję galime susikurti ir kaimiško stiliaus margumyną, ir dizainerio derinį, kuris nė vienas nėra blogas, sako L. Liubertaitė. Laidoje ji parodė ir papasakojo, kaip derinti gėlių spalvas.
„Galima naudoti „spalvų ratą“, tiesiog „Google“ įrašome „spalvų ratas“, bet yra ir labai paprastų dėsnių. Šiltas ir šaltas spalvas daug kas jau atpažįsta. Šilta spalva turi geltonos, o visos gėlės, kurios turi mėlyno atspalvio, yra šaltos spalvos. Yra viena paprasta taisyklė, kurią turime taikyti: mažiau yra daugiau. Jeigu susikauptume ir pavyktų atsisakyti visų kitų, pasirinkti vieną dominuojančią spalvą, iš esmės turėtume harmoningą derinį.
Galima parinkti įvairius vienos spalvos atspalvius: šviesesnį, tamsesnį, jai artimą. Pavyzdžiui, turime violetinę, šalia jos – alyvinė. Kas, jei gėlynas kieme būtų violetinių, alyvinių tonų? O kas būtų, jeigu pridėtume raudoną, dar oranžinę?.. Turime šabakštynėlį, sunku suprasti, kas šioje kompozicijoje dominuoja. Atskirai kiekviena gėlė graži, bet kai žiūrime į bendrą vaizdą, kažkas ne taip. Pirmas žingsnis turint savo gėlyną – pagalvoti, kurios spalvos galėtų dominuoti. Kuo mažiau dominuojančių spalvų, tuo harmoningesnis vaizdas“, – aiškina entuziastė.
Jos nuomone, sudėtingiausia dalis – ne pasirinkti spalvą, o atmesti visa kita. Jeigu šalia žydi bijūnas, juk taip gaila jo atsisakyti. Dar gerai tai, kad turime „nemokamų“ spalvų, tai, pavyzdžiui, balta.
„Prie tos pačios violetinės galime pridėti baltų gėlių ir niekada nieko nesugadinsime. Balta tinka visur. Štai ir dizainerio derinys“, – sako L. Liubertaitė.
Plačiau – balandžio 22 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
