Artimojo mirtis – vienas didžiausių išbandymų žmogaus protui, emocijoms ir neretai sveikatai. Sutikdamas su šiuo teiginiu psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad tai natūralu – viskas susiję pirmiausia su prisirišimu. Artimi žmonės tampa mūsų dalimi, todėl netekę jų jaučiamės tarsi netekę dalies savęs, kyla klausimas, kaip toliau gyventi. Specialistas tikina, kad visos gedulo formos – neigimas, pyktis, liūdesys – yra tinkamos, bet svarbiausia, kad jos neužsitęstų per ilgai.
– Kaip žmogaus smegenys priima artimojo mirtį?
– Šis procesas, viena vertus, yra paprastas, kita vertus, – sudėtingas. Kai žmogus netenka artimojo, įsijungia gedėjimo procesas. Šis procesas turi skirtingas stadijas, jos gali kartotis, grįžti, pasibaigti, vėl prasidėti ir jų eiliškumas gali būti įvairus, ne visada toks pats.
Viena iš stadijų – neigimas, kai žmogus bando pasakyti, kad nieko čia nenutiko, nieko čia nebuvo. Gali būti ir pyktis ant situacijos, ant kitų žmonių, jeigu jie yra kiek nors susiję su situacija. Galiausiai, ir liūdesys. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau ateina susitaikymas.
Kuri fazė bus pirma, kuri paskutinė ir kaip jos keičiasi, priklauso individualiai nuo kiekvieno žmogaus. Išgedėti tai turime, kiekvienam žmogui tai trunka skirtingą laiką.
Vis dėlto, anksčiau ar vėliau reikia su tuo susitaikyti, galima liūdėti ilgai, prisiminti, bet gyvenimas turi tęstis. Tas liūdesys neturi trukdyti mums gyventi.
– Ar jūs sutiktumėt, kad artimo žmogaus netektis yra vienas didžiausių išbandymų žmogaus emocijoms, vidiniam pasauliui?
– Šiuo atveju negalėčiau atsakyti remdamasis kokiais nors tyrimais, tik atsakyti subjektyviai, kad, manau, – taip. Ypač jei kalbėtume apie žmones, netekusius savo mažų vaikų. Tai viena iš sunkiausių netekčių žmogaus gyvenime, su kuria sunkiausia susidoroti.
– Kaip jūs galėtumėte tai paaiškinti? Ar taip yra todėl, kad žmogaus smegenys nesugeba suvokti mirties kaip reiškinio? Ar tai yra baimė?
– Viskas prasideda, kaip minėjau, nuo prisirišimo. Mes esame socialios būtybės, prisirišusios prie savo vaikų, tėvų, antrų pusių, draugų. Mes esame prisirišę, kad galėtume megzti ryšį, būti kartu, iš esmės, kad galėtume gyventi. Tai yra smegenų darbas – būti prisirišusiam. Taip yra lengviau gyventi, mes gauname socialinę paramą, palaikymą, vaikų priežiūrą. Šis prisirišimas labai stipriai veikia.
Kai žmogaus, prie kurio esame prisirišę, netenkame, natūralu, kad patiriame labai didelę traumą. Čia galime įžvelgti dvi puses. Viena tokia lyg nesąmoninga, kai mūsų protas reaguoja, jog mes kažko netenkame, tai yra savotiška kančia, nes mes kažko netekome, o sąmoninga dalis yra labiau savigaila – aš netekau kažko ir be jo esu prastesnis, mažiau laimingas. Netektis, man regis, daugiausia ir būna susijusi su mumis, nes, jei žiūrėtume taip jau labai filosofiškai, mes visi mirsime – ir mūsų artimieji, ir mes.
– Ar mūsų mąstymo ribotumas neleidžia mums to suvokti?
– Arba mąstymo, arba žinių. Žmonės nelinkę mąstyti, kad turės nemalonių pojūčių ir jausmų, jie to vengia. Mes mąstome apie mirtį kaip apie blogą dalyką. Juk kai tik pradedame mąstyti, kad neteksime vieno ar kito artimo žmogaus, kyla nemalonus pojūtis. Niekas nenori apie tai daug galvoti.
Žmonės suvokia, kad mama, artimasis mirs, bet jie neprisileidžia to iki savo jausmų. Logiškai mąsto, bet nežino, kaip reaguos. O yra tokių, kurie yra labai jautrūs, gyvena labiau jausmais, jiems užtenka vien pamąstyti, išgirsti žodį mirtis, jau kyla vaizdiniai, kaip artimieji miršta, kaip jie jų netenka.
Taigi, čia yra apmąstymo dalykas, viduriukas būtų toks – man skauda ir liūdna, kad galiu netekti savo tėvų, artimų žmonių, bet aš suprantu, kad tai įvyks. Tai nereiškia, kad, kai žmogus išeis, aš būsiu kaip akmuo, nieko nejausiu. Aš nežinau, kaip reaguosiu, kokius jausmus jausiu. Aš liūdesiu, bet dabar nepiešiu ateities ir nekankinu savęs. Toks gyvenimas yra truputį lengvesnis, reikia priimti mirtį kaip natūralų faktą, kad taip bus, tik nežinome, kaip jausimės, aišku, kad nemaloniai, gal net labai blogai, bet mintys apie tai neturi kartinti dabartinio gyvenimo. Dauguma žmonių liūdi tik pamąstę apie mirtį, nors tai dar nėra įvykę.
– Ar mūsų reakcija į mirtį yra mūsų egoizmo apraiška?
– Nesakyčiau, kad egoizmo, šitą žodį žmonės dažniausiai supranta neigiamai. Tada žmogus manys, kad jis yra blogas, jei gedi. Bet tai tikrai susiję su savigaila. Ši kančia yra mūsų viduje, ji yra apie mus, nes tas žmogus, kurio mes netekome, mums labai daug reiškė. Antra vertus, jei savigaila užsitęsė labai ilgai, tai jau yra nenormalu. Aš nenoriu pasakyti, kad mirtis nereikšminga. Ne, tikrai ne.
Bet, pavyzdžiui, jei vaisingo amžiaus tėvai netenka vieno iš dviejų vaikų, aišku, negalima jau tą pačią dieną sakyti, kad yra dar antras vaikas. Tačiau po metų, matant, kad tai nesibaigė, ir tai, kad tas likęs vaikas negauna dėmesio ir meilės, nes visa meilė skiriama tam, kurio jau nėra, pasakyti tai galima. Turime mėginti gyventi, džiaugtis, aišku, paliūdėdami kartais, prisimindami, bet vis tiek gyventi.
Šiuo atveju noriu atkreipti dėmesį, kad kartais žmonės sutelkia dėmesį į tai, ko jie netenka, ir nustoja kreipti dėmesį į tai, ką turi. Bet tai yra laikotarpiai. Normalu yra gedėti vienam kelis mėnesius, kitam daugiau, bet reikia atkreipti dėmesį, ar žmogus gyvena gyvenimą.
Aš nenoriu būti kategoriškas, aišku, kiekvienas išgyvena tai individualiai, bet tiesa, kad mes kenčiame dėl to, ką patys jaučiame, dėl savo minčių ir jausmų.
– Kaip jūs manote, ar turi įtakos jausmams, gėlai, skausmui mirties forma? Turiu omenyje tai, kad žmogus mirė nuo ligos, ilgai kankinosi arba mirė eismo įvykio metu, negrįžo iš darbo?
– Kai žmogus jau yra ligos patale, arti išėjimo, artimieji turi laiko iš dalies su tuo susitaikyti. Ypač jei jie nėra neigimo fazėje. Kai kuriems žmonėms, taip, tai lengviau – jie susitaiko, kad taip nutiks, kad jau nebegali niekuo padėti. Tai kai kuriems padeda lengviau priimti išėjimą. Vis dėlto kai kam tai sukelia dar daugiau agonijos, kai tenka stebėti, kaip artimas žmogus kenčia ir niekaip negalima padėti.
Aišku, šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį, kad žmogus turi laiko atsisveikinti, o staigios mirties atveju patiria tiesiog šoką. Tiesa, tų scenarijų yra ir dar daugiau. Jei, pavyzdžiui, artimasis buvo auka, liūdesys persimaišo su keršto, neapykantos jausmais. Norisi kažkaip neva įprasminti nekaltą mirtį, nubausti, atkeršyti.
– Kaip jūs manote, ar tikėjimas, religija padeda lengviau priimti mirtį?
– Manau, kad tikėjimas padeda, nes tada žmogus tiki, kad ne viskas priklauso nuo jo, nuo žmonių, lyg dalinamasi ta atsakomybe. Aišku, kartais dėl žmonių nuomone neteisingos, pavyzdžiui, vaiko mirties, gali ir susvyruoti tikėjimas. Žmogus tada klausia – už ką? Bet daugeliu atvejų, manau, tikėjimas padeda priimti mirtį lengviau.
– Koks laikotarpis yra tarsi indikacija, kad žmogus per ilgai gedi, kada reikia susimąstyti?
– Paprastai kalbame apie laikotarpį nuo metų, tačiau šiuo atveju kalbame apie labai gilų gedulą, kuris riboja žmogaus elgesį ir gyvenimą.
Mes turime suprasti, kad prisiminti ir paverkti yra normalu, tačiau reikia įvertinti, ar žmogus nenustoja gyventi gyvenimo. Tai neturi apriboti žmogaus funkcionavimo ar net džiaugsmo gyvenimu. Reikia susimąstyti, kai tai jau tampa nesąmoningu savęs kankinimu.
