Bendraudama su kitais dabar dainininkė Jurga Šeduikytė taiko veidrodžio principą – bet ko, kas erzina kitame, ieško savo viduje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ sako – visada randa. Kūrėja buvo tiek visko prikaupusi, kad viena po kitos radosi dvi knygos. Teigia, jog to reikėjo, kad pati nesprogtų. „Buvau visiškai susipainiojusi santykių klausimais“, – prisipažįsta ji.
J. Šeduikytė – ir žurnalistė, ir dainininkė, ir režisierė bei aktorė, dar rašytoja. Daugybe veiklų užsiimanti ir aktyviai kurianti „Beatos virtuvės“ viešnia yra kilusi iš didelės šeimos – turi du brolius bei vieną seserį. Paklausta, didelė šeima yra iššūkis ar dovana, ji taria: bet kokiu atveju tai yra dovana.
„Dabar bandau paleisti tai, kas buvo. Tai dovana, kokios kitiems žmonėms gal neteko gauti, ir tik nuo požiūrio priklauso, ar ją pamatysi. Su jaunesniuoju broliu draugavome nuo pat pradžių, su sese pykomės, kad susidraugautume. Esu susipykusi su mama ir paskui susidraugavusi... Man atrodo, tai visiškai normalu tarp didelės šeimos narių, nes jei tik draugauji, tai nenuoširdu“, – svarsto ji.
J. Šeduikytė yra kilusi iš Žemaitijos, nuo antros klasės gyveno Palangoje, tačiau studijoms persikėlė į Vilnių. Ar atvykusi iš mažesnio miesto į sostinę pajuto skirtumą tarp vilniečių ir atvykusiųjų iš provincijos?
„Prieš kokius dvejus metus būčiau šnekėjusi visai kitaip. Sakyčiau, yra skirtumas, labai sunku. Dabar suprantu, kad jei viduje turi kažkokį pasaulio matymą ir žinai, kas yra ne tavo, tas „iš provincijos“ yra daugiau gamtos tavyje. Kuo tai blogai? Kitas dalykas, miestas neturi horizonto. Pamenu, vaikščiodavau kaip katinas, nežinodavau, kur dėti žvilgsnį. Man reikia tolio“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Kai man ką nors skauda, iš karto žiūriu, ką ne taip sau padariau, ką sau prisimelavau. Jei atseki, po truputėlį tas skausmas rimsta ir praeina.
Neseniai pasirodė J. Šeduikytės kartu su psichologu Gintaru Šmatavičimi parašyta knyga „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“. Tais pačiais metais gimė ir dar viena knyga „Iššūkis“. Viduje buvo tiek visko prisikaupę, kad tam, jog nesprogtų, turėjo viską išleisti, mano ji.
„Norėjosi išleisti ne ant kitų žmonių, kurie netyčia vaikščioja aplinkui, pasistengiau neaiškius vidinius dalykus transformuoti į kūrybinę energiją. Kuriu dėl to, kad man labai svarbu ryšys, – tiek mano pačios su savimi, tiek su šalia esančiais žmonėmis, tiek su pasauliu. Apie tai ir yra knyga, apie klausimus, kurių nežinojau.
Buvau visiškai susipainiojusi santykių klausimais. Tuos klausimus turėjau omenyje ir uždaviau savo psichologui. Jis į juos atsakė. Dėl to knyga yra apie asmeninius atradimus, kurie grįsti profesionalo pamąstymais ir įžvalgomis.
Labai džiaugiuosi, kad sutikau Gintarą. Norėjau rašyti knygą ir žinojau, kad tai turi būti pokalbis tarp vyro ir moters. Juk moteriai atrodo vienaip, vyrui – visai kitaip. Ieškojau, kas galėtų rašyti iš rašytojų. Neradau, o apimta nevilties per sesiją juokais pasakiau Gintarui: gal jūs norite? Sako: norėčiau. Sakau: gerai, tai rašome“, – pasakoja J. Šeduikytė.
G. Šmatavičius buvo J. Šeduikytės psichoterapeutas, pas kurį ji pati lankėsi. Sako, tuo atžvilgiu ji panaši į savo psichologą, kartu rašyti knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ sutikusį per sekundę. „Aš irgi labai spontaniška. Man patinka žiūrėti, kas bus, nors aš ten niekada nebuvau“, – pažymi ji.
J. Šeduikytės tikslas – gerai jaustis. Ji tikina nenorinti laukti laimės iš ateities, nori jaustis gerai dabar, pastebėti, kodėl dabar yra laiminga. Taip atsirado „Iššūkis“, sukurtas taip pat konsultuojantis su psichologais.
„Jeigu nori pastebėti, kad gyvenimas jau yra gražus, turi būti sąmoningas. Ką reiškia „čia ir dabar“? Turi būti dėmesingas tam, kas yra čia ir dabar. Dėmesys yra tarsi raumuo, kuris nelavinamas pavargsta. Jam reikia užduočių. Sau ir duodi užduotis, pavyzdžiui, visą laiką stebėti, ar esi įsitempęs, ar atsipalaidavęs. <...> Tai dalykai, kuriuos pastebime arba pajaučiame. Turime iš to pasidaryti kažkokias išvadas, sujungti mintis su jausmu, atpažinti tai“, – pasakoja pašnekovė.
21-os dienos „Iššūkis“ – gana greitas būdas tapti sąmoningesniam ir dėmesingesniam, mano menininkė. 21 dieną atliekamos skirtingos užduotys, o pačios geriausios J. Šeduikytei tos, po kurių ateina supratimas: aš pasikeičiau.
„Buvo diena, kai viskam sakiau „taip“. Tos dienos dienotvarkė buvo tokia: atsikeliame su Adu, sėdame į mašiną, važiuojame į Kauną, į vieną susitikimą, tada į kitą, pakeliui aplankome draugus ir grįžtame namo. Nuo pat kelionės pradžios man pradėjo skaudėti galvą. Ties antro susitikimo viduriu supratau, kad kažkas labai negerai. Buvau nusiteikusi viskam sakyti „taip“, klausiu savo vaiko: Adai, gal važiuojame namo? „Taip, mama.“ Apsisukome ir galvos skausmo kaip nebūta.
Tada supratau, kas apskritai yra psichosomatika, tai tiesiogiai susiję dalykai: kai man ką nors skauda, iš karto žiūriu, ką ne taip sau padariau, ką sau prisimelavau. Jei atseki, po truputėlį tas skausmas rimsta ir praeina. Taip išsigydžiau nugaros skausmą, kuris kamavo dešimt metų kiekvieną dieną. Visi sakydavo, kad išvarža visam gyvenimui, bet kūnas skauda ne šiaip sau. Jis skauda, kai turime atkreipti dėmesį ir ką nors daryti“, – tikina „Beatos virtuvės“ viešnia.
Jeigu kas nors negerai ir vienam žmogui atrodo, kad viskas gerai, tai yra nesusipratimas.
J. Šeduikytės knygos pasirodė po skyrybų su aktoriumi, dainininku Vidu Bareikiu. Net ir po tokio gyvenimo įvykio buvę sutuoktiniai vienas apie kitą gražiai kalba, puikiai sutaria.
„Noriu draugauti, o ne pyktis. Tai yra atvirumas ir nuoširdumas. Jeigu kas nors negerai ir vienam žmogui atrodo, kad viskas gerai, tai yra nesusipratimas. Jei sėdi prie vieno stalo ir tariesi, kaip padaryti, kad tau būtų geriau, kartais sprendimas toks, kad labiau draugauti gali gyvendamas atskirai nei kartu. Aš į tą dalyką žiūriu paprasčiau.
Aišku, tai yra viena didžiausių gyvenimo traumų. Galvojame, kad kitas žmogus turėjo su mumis kažkaip kitaip elgtis, jis nedarė to, ano... Bet dabar taikau veidroduko principą – kaip jis gerai veikia... Bet ko, kas erzina kitame žmoguje, ieškok paties viduje. Ir visada rasi. Pavyzdžiui, mane vienoje situacijoje erzino, kad žmogus suklydo. Galvoju, kodėl mane sunervino tas dalykas? O dėl to, kad esu perfekcionistė ir neleidžiu sau padaryti klaidos, labai išgyvenu, jeigu ją padarau. Taigi priimdama klaidą kitame žmoguje, leisdama jam ją padaryti, aš pati mokausi priimti klaidą, save klystančią“, – mintimis dalijasi J. Šeduikytė.
Jiedu su V. Bareikiu augina sūnų Adą. Sako, sūnus gavo tai, kas geriausio esti abiejuose tėvuose.
„Man atrodo, kad tėvams yra duota didžiausia dovana matyti, kaip tobulėja žmonės. Ko man trūko vaikystėje, žinojau, ko reikia, kad jam būtų laisviau, lengviau, smagiau gyventi. Mes kalbamės apie emocijas, gal net per atvirai, norisi, kad žmogus ir sau pasiliktų, nebūtina visko sakyti. Įsivaizduoji? Mes labai draugaujame. Niekada negalvojau, kad draugas bus mano sūnus“, – šypsosi atlikėja.
Plačiau – gegužės 13 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
