Nors studijuodama režisūrą susidūrė su požiūriu, kad tai vyriška profesija, Giedrė Žickytė sako it ėjusi lynu – žiūrėjo tik į priekį, ne žemyn. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ režisierė teigia, kad jos gyvenime vyksta kita – asmeninė – kova. „Šeima man labai svarbu, bet šalia yra kūryba, kai turi būti vienas, atšiaurus, dažnai egoistiškas, pastumti viską į šalį“, – pasakoja ji.
– Kai tu buvai maža mergaitė, kas buvo stipresni – berniukai ar mergaitės?
– Kad berniukai būdavo labiau pasiutę, aš gal labiau prisimenu šitą. Būdavo sunkiau su jais susitarti.
– O su kuo tu labiau draugavai pati?
– Nežinau – su visais. Tik atsimenu iš tėvų pasakojimų, kad kieme mėgdavau susirinkti būrį žioplesnių, mažesnių už save, kad jiems galėčiau diriguoti, paaiškinti ir daryti žaidimus. Pati šito nelabai atsimenu, čia labiau tėvai juokiasi prisimindami kažkokius epizodus. Šiaip buvau labai draugiškas vaikas.
– Kai rinkaisi specialybę, tapai režisiere, ar aplinkoje prabėgo toks klausimas, kad tai labai vyriška, tiek daug vyrų dirba režisieriais?..
– Taip, žinoma, bet ta profesija pas mane atėjo labai organiškai ir natūraliai. Iš pradžių aš studijavau žurnalistiką, paskui dėstytojo Skirmanto Valiulio dėka atsidūriau režisūroje ir už tai esu jam be galo dėkinga, už tą palaikymą, kad jis manimi tikėjo, taip nematomai tarsi nukreipė nurodydamas filmus, kuriuos turiu pažiūrėti, paskatindamas domėtis kinu... Tas kelias kartais – nesupranti, kaip tave atveda. Mane atvedė sutapimas, kad mūsų žurnalistikos kurso vadovas buvo Skirmantas Valiulis.
Bet trauka kinui kirbėjo nuo paauglystės, buvo tokia svajonė būti režisiere. Aišku, tada suveikė tas lyties stereotipas, kad dažniausiai tai vyras su kepurėle su snapeliu, tokiu rūsčiu žvilgsniu. Bet ne tik tai – aš tuo metu abejojau, nepasitikėjau savimi. Ir gal net ir gerai, nes manau, kad šitai profesijai vis tiek reikia subręsti. Džiaugiuosi, kad į ją nuėjau truputį vėliau, ne iš karto, jau sukūrusi šeimą, pagimdžiusi sūnų.
Kai pradėjau studijuoti Dailės akademijoje, buvau nusikirpusi trumpai plaukus, vaikščiojau su languotais marškiniais, bandydavau rodyti rimtesnį veidą, bet paskui supratau, kad tai nesu aš, apsimetinėju kažkuo, kuo nesu.
Žinoma, jeigu būčiau galvojusi racionaliai, turbūt būčiau kitaip suplanavusi, nes vis tiek... Dabar jau matome nepaprastai daug moterų režisierių, atrodo, jau vis mažiau kažką stebina, bet prieš 20 metų tai buvo toks: na, mergaite...
Kai studijavome, reikėdavo pasiskirstyti, kas, ką darys, tai: na, Giedre, eik, pavaidinsi kažką, praeisi... Nebuvo rimta, jau ne aš ta, kuri už kadro stovės. Arba kai atvažiavau filmuoti pirmą savo filmą, įėjau tokia pasitikinti savimi ir man sako: kur ta režisierė? Sakau: tai aš čia režisierė. Sako: jūs gi grimuotoja. Maždaug – ką jūs čia kalbate? Bet man nei paliko kokią traumą, nei ką.
Gal tai mano charakteris, kaip, pavyzdžiui, su plaukimu. Man mama pasakojo – eidavau ežeru ir galvodavau, kad plaukiu, nors kojomis siekdavau dugną, bet su rankomis irdavausi. Tada nuėjome į baseiną ir aš lygiai taip pat – tiesiai šokau pilna drąsos ir pasitikėjimo savimi. Mane ištraukė. Gal taip buvo ir su mano kino karjeros pradžia – aš per daug negalvojau, galvojau, kad čia taip pat kaip su baseinu. Toks buvo įsitikinimas, kad moku plaukti, nors nemokėjau, lygiai taip pat įsitikinimas, kad noriu kurti kiną, nors nieko apie tai nesupratau. Gyvenime kam ten sekasi – trečiam broliui Jonui, kuris mažiau galvoja.
O jeigu rimtai, galvoju apie tuos, kurie eina lynu. Jei jie pažiūrės žemyn, galima sakyti, į realybę, gali susvyruoti ir nukristi, bet jeigu tiesiog eini iškėlęs galvą savo tikslo link, nes tau reikia pereiti tą lyną, nežiūrėdamas į tą vadinamąją realybę, tu pereisi. Manau, kad mano atveju šitas ir suveikė, vidinis noras kurti, daryti. Aš ten atradau save ir stengiausi negalvoti, ar aš moteris, ar ne moteris.
Kai pradėjau studijuoti Dailės akademijoje, man reikėjo būti menininke. Buvau nusikirpusi trumpai plaukus, vaikščiojau su tokiais languotais marškiniais, fotografuojant bandydavau rodyti rimtesnį veidą, bet paskui supratau, kad tai nesu aš, apsimetinėju kažkuo, kuo nesu, kažkokiu sukurtu stereotipu, koks turi būti režisierius ar režisierė. Tai irgi buvo vidinis išsilaisvinimas, bet visa tai ateina su branda, su metais, ne iš karto.
– Man atrodo, ir tavo filmuose moterys, kurias matome, yra tokios laisvos ir stiprios, bet tuo pačiu trapios. Kaip tu jas randi, atrakini, kad jos tokios būtų?
– Irgi sakoma, kad yra kažkoks veidrodis, tarsi ieškai to, pasąmoningai darai filmą apie tai, kas tau pačiam svarbu. Tiek vienu, tiek kitu, tiek trečiu atveju patys herojai mane subrandino, aš pati labai daug iš jų išmokstu – tai toks procesas.
Kas apskritai yra kūryba? Tu iš tikrųjų pats bandai suprasti šį pasaulį ir ieškai atsakymų į tam tikrus klausimus. Tau kūryba padeda surasti tuos klausimus, nebūtinai duoti atsakymus. Taip išeina ir vidinė branda.
Yra toks posakis, kad naktis tamsiausia prieš aušrą, – taip iš tikrųjų būna ir su kiekvienu filmu. Tuo metu, kai atrodo, kad jau filmo nebus... Kadangi ne pirmas filmas, tai jau nebebijau šito periodo, bet visą laiką ištinka labai didelė krizė. Kai baiginėji montuoti, matai – nėra filmo, turbūt neišėjo... Dabar jau galiu pasakyti: tas momentas, kai atrodo, kad neišėjo, rodo, kad jau esi labai arti transformacijos, kai staiga tas filmas išeis. Tai pereini su bet kurio kūrinio gimimu.
Dabar montuoju naują filmą ir man montažo režisierius sako: Giedre, tau sunku, va būtum vyras... Nes reikia viskuo pasirūpinti ir taip išsibarstai. Kažkuriuo momentu sau reikia pasakyti: aš dabar nesirūpinu.
Aš iš tų šeimos žmonių. Gal skamba paradoksaliai, bet man sunku ilgai būti vienai, nors menininkui, atrodo, reikia vienatvės. Bet gal tai yra mano vidinis paradoksas. Kaip klausėte apie moterį – aš apie karjerą per daug negalvojau, ėjau ten, kur man buvo įdomu, bet gyvenime yra du poliai – moteriškas, ta šeima, kai visi kartu, manyje labai stiprus, o šalia yra kūryba, kai turi būti vienas, atšiaurus, dažnai egoistiškas, pastumti viską į šalį, atsirinkti, kas yra nesvarbu. Gal manyje labiau vyksta vidinė kova tarp šitų dviejų polių.
Dabar montuoju naują filmą ir man montažo režisierius sako: Giedre, tau sunku, va būtum vyras... Nes reikia viskuo pasirūpinti ir taip išsibarstai. Kažkuriuo momentu sau reikia pasakyti: aš dabar nesirūpinu, dabar – mano filmas. Kūryba reikalauja maksimalaus susikaupimo. Ta vidinė kova vyksta, nes vienu atveju vagiu iš vienos savo pusės, kitu – iš kitos. Bet turiu nepaprastai palaikančią šeimą, esu labai už tai jiems dėkinga, savo vyrui, iš kurio gyvenime neišgirdau nei vieno priekaišto, o gyventi su kūrėja moterimi tikrai įdomu, irgi tam tikras kryželis. Visaip būna – tai ji būna, tai nebūna.
– Ar jums gyvenime svarbus tikėjimas? Ar Dievas yra atrama tokiais momentais?
– Man – taip. Aš savo gyvenimo neįsivaizduoju be tikėjimo aukštesne jėga. Kartais galvoju: kodėl sovietams, kai mus okupavo, buvo taip svarbu sunaikinti katalikų bažnyčią, tikėjimą? Nes, man atrodo, žmogus tampa silpnesnis ir jį yra žymiai lengviau valdyti. Tikėjimas vienareikšmiškai stiprina dvasią.
– Ar ta ramybė ateina su malda?
– Taip, netgi toks veiksmas – persižegnojimas, aš jaučiu tokią apsaugėlę. Tikėjimas ir religija – nepaprastai asmeniškas kiekvieno žmogaus dalykas. Kitas žmogus turi formą pasikalbėti su medžiu ar panašiai.
Aš kažkaip nuo vaikystės tikėjau į Dievą, nors mano tėvai nebuvo religingi. Močiutė mane vesdavosi į bažnyčią ir man kažkaip nuo vaikystės atrodydavo, kad Dievas yra šviesa. Atsimenu, tėtis juokėsi, kad aš kiekvieną vakarą atsiklaupdavau prie lovelės ir kalbėdavau maldeles. Taip nutiko natūraliai, dabar jau yra kitaip, labiau sakai savyje, neatsiklaupi, nors gal reikėtų ir atsiklaupti. Bet gal tai natūrali transformacija, kai viskas nueina labiau į vidų. Nesu praktikuojanti katalikė. Vis tiek didžioji dalis žmonių Dievą prisimena, kai būna sunkiau. Ar ne taip?
Plačiau – gegužės 1 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėja – Viktorija Urbonaitė.
Parengė Indrė Motuzienė.
