Nors keli artimieji klausė, kas skaitys jo rašinius, socialiniuose tinkluose, kur Antanas Šilkūnas dalijosi kasdienybės trupiniais ir kurie tapo smėlio dėže, nepažįstamieji sakė: rašyk. 20 metų radijo eteryje girdimas balsas LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ pamena: darbas radijuje iš pradžių buvo tik giliai užkišta svajonė, bet Elektrėnuose, kur gyveno, tik sumanius įkurti radiją išsyk prisistatė savanoriu.
A. Šilkūnas apie darbą radijuje svajojo nuo vaikystės – 20 metų sėkmingai jį ir dirba. O štai parašyti knygą jį teko įkalbinėti, o darė tai visi, kas netingėjo. Šiandien A. Šilkūnas jau rašo antrąją ir neketina stabdyti. Jį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu gimei Elektrėnuose.
– Ne. Aš gimiau Vilniuje, nors turėjau gimti Trakuose, bet Trakuose nebuvo vietos ir mane atvežė į Vilnių. Buvau vilnietis lygiai dvi ar tris dienas, ar kiek ten laikydavo. Tada jau Elektrėnai, bet nesu elektrinietis jau gal 20 metų. Didelių sentimentų tam miestui nejaučiu.
Miestas išdygęs dėl to, kad tiesiog reikėjo, jog ten atsirastų. Statytas paskubomis, kiek atsimenu savo vaikystę, ten nuolat kažkas gesdavo. Būdavo tranšėja prie tranšėjos, vandens nėra...
– Iš esmės tai – miestas be istorijos.
– Mes didžiuodavomės – kurį laiką tai buvo vienintelis miestas be kapinių, nes buvo jauni žmonės.
– Tai kur yra tavo namai?
– Gudonių kaime, kur dabar gyvenu. Aš ten praleisdavau visas vasaras. Nekęsdavau ten praleisti vasarų su tais visais darbais, bet ten buvo krūva visų kitų gerų dalykų: žvejyba, maudynės, važiavimas dviračiais į kitą parduotuvę priduoti butelių, nusipirkti limonado... Suveždavo kitus vaikus ir kontrolės beveik nebūdavo. Ten mūsų nelabai kontroliuodavo, o kadangi mane auklėjo labai griežtai...
– Kas buvo tas griežtasis auklėtojas?
– Labiau tėtis. Apskritai mane auklėjo taip: jeigu yra tikimybė, kad nepasiseks ar neišeis, tai geriau daryti nereikia.
– Gimei Vilniuje, tai esi miestietis.
– Ne, aš Vilniaus niekaip neprisijaukinau. Gyvenau, kol mokiausi, po to dar šiek tiek, bet man tai – darbo miestas. Man reikia čia atvažiuoti, padaryti darbą ir išvažiuoti.
– Apie tavo brolį Mindaugą buvo sakoma, kad bus mafiozas, o tu būsi kunigas.
– Aš turėjau ir norėjau būti kunigu. Tai – babų įtaka, juk kunigėlis faina. Aš gi poterius mokėjau.

– O dabar dar moki?
– Nelabai, nors paprastas mišias, manau, galėčiau atlaikyti savaitę pasitreniravęs.
– Klausyk, tu laisvai galėtum rašyti pamokslus, tik keiksmažodžius reikėtų išmesti. Nuo kokio amžiaus tu pradėjai keiktis?
– Mano pirma pastaba pirmoje klasėje buvo už keiksmažodžius. O aš buvau pirmūnas iki ketvirtos klasės.
– O kas atsitiko po tos ketvirtos?
– Atsirado kitų dalykų... Bet atėjau į pirmą klasę, pasakė ateiti prie lentos ir aš sakiau: gerai, bl... Sako: ką pasakei? Sakau: gerai, bl... Mano mokytoja labai mane mylėjo, sako: iš kur tu?.. O aš nesupratau, kad tai yra blogai. Su tėvu eidavome į garažą, ten vyrai dirbdavo, kažką remontuodavo, išmokau sakyti „bl...“ ir sisioti už garažo durų.
– O kokią mokyklą baigei?
– Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją – irgi didelių sentimentų nejaučiu. Ketvirtoje klasėje tėvukas nusprendė, kad man reikia eiti į sustiprintą matematiką, o man ji jau tada, matyt, pradėjo sunkiai sektis. Nuėjau į egzaminą ir specialiai jo neišsprendžiau. Gal būčiau ir praslydęs, bet apsimečiau dar kvailesniu. Aš jaučiau, kad ne mano. Per prievartą padarysiu, bet ar tai faina?.. Nefaina.

Vėliau aš norėjau dirbti radijuje, kai buvo radijo aukso amžius. Manau, man buvo 15–16-a. Bet tai buvo toks: oi, kaip būtų gerai, jeigu kažkaip neįtikėtinai išeitų. Tokia labai atsargi, kažkur nustumta mintis.
O paskui dvyliktoje klasėje mūsų fizikos mokytojas sugalvojo įkurti Elektrėnų radiją. Aš iš karto savo noru ten nuvykau su klasioku, net fiziką pradėjau mokytis. Kai pradėjau dirbti radijuje ir dar badžiau mokytis, man tėvukas pasakė: iš radijo tu duonos nevalgysi, tau reikia profesijos.
– Tai tave kritikavo ir kritikavo... <...> Grįžkime prie tavo rašymo. Tu mokykloje gavai apdovanojimą. Koks ten buvo konkursas?
– Jis buvo krikščioniškas. Gavau iš popiežiaus rožinį ir raštą. Pasiskaičiau, kad į pedagoginį visus laureatus priima be konkurso, – tada dvyliktoje klasėje išvis mečiau mokytis. Mano pažymių knygelė nuo spalio buvo tokia, kad tik būdavo.
– Neturėjai atsarginės?
– Turėjau, bet tai buvo žymiai anksčiau, aštuntoje devintoje klasėje turėjau dvi, slėptuvę kėdės dugne buvau pasidaręs. Aš galvojau, kad įstosiu ir viskas. Man kaldavo: tu niekur neįstosi... O aš – aš jau beveik įstojęs.

Atvažiuoju ir man sako: ne, tik respublikinis, kažkoks tarptautinis negalioja, tik balų pridėsime. Bet kažkas atsiėmė dokumentus ir aš patekau, tik į mokančiųjų sąrašą. Įstojau naiviai tikėdamasis, kad mokysiuosi lietuvių literatūrą, bet dar buvo visokia rašyba, gramatika ir visa kita. Aš supratau, kad nemoku rašyti. Nemačiau, kur kablelis, man iki šiol trauma – nežinau, kur dėti kablelius...
– O kas nors kada nors prašė diplomo?
– Įdomiausia tai, kad prieš kokius 3 metus sugalvojau eiti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Ten reikia pristatyti išsilavinimo dokumentą, o aš jo neturiu. O kodėl aš jo neturiu? Nes atidavęs pedagoginiam dar 2000-aisiais. Važiavau į archyvą, moterys ieškojo, turėjau rašyti pasiaiškinimą, kam jis man reikalingas... Sakė, tai pirmas kartas, kai kažkas ateina pasiimti dvyliktos klasės atestato.
– Radijuje jau dirbi 18 metų?
– Jeigu skaičiuotume tą pirmą baisią radijo stotį, kurioje pradirbau pusantrų, tai jau apie 20-imt. Iš esmės tai yra vienintelis mano normalus darbas. Esu dvi vasaras, kai dar mokiausi mokykloje ir pirmame kurse, dirbęs Kietaviškių šiltnamiuose. Ten buvo grynai fizinis darbas, užsiauginau raumenų, gražiai įdegiau. Dar kokius du mėnesius dirbau padavėju ir viskas.

– Tavo profesija – tokia neapčiuopiama. Tėvui nepataikei...
– Ne, nes aš ne žurnalistas, nedirbu Nacionaliniame transliuotojuje... Taigi tokį daug kas gali. Aš dėl to šiek tiek išgyvendavau, galvodavau: ką daryčiau, jeigu?.. Kaip ir nieko nemoku... Tik praėjusiais metais atsirado net ne atsarginis, o pagrindinis planas – supratau, kad aš, matyt, esu rašytojas.
– Vis dėlto kažkaip ėmei ir apsisprendei išleisti knygą „Laimės trupiniai“. Kaip tai įvyko? Tu juos rašei, rašei, bet keli į socialinius tinklus ir kartais gali pagalvoti: kam daugiau reikia? Nebuvo tokio jausmo?
– Buvo tas neužtikrintumas... Keli artimi žmonės man sakė: ką tu rašysi, kiek tau metų, ką tu papasakosi, kas skaitys? Pradedi galvoti: bet tikrai... Knygų yra daug, per mėnesį išleidžiama dešimtys. Šiuo atveju socialiniai tinklai man buvo smėlio dėžė. Aš mačiau reakcijas.
– Tau kas antras sakė: Antanai, rašyk.
– Tai va. Kai apie tai pradeda kalbėti žmonės, kurių aš gyvenime nematęs, jie manęs nepažįsta, imi galvoti: gal jie nemeluoja? Juk nelabai yra tikslo meluoti. Tada atėjo karantinas ir aš jį neįtikėtinai gerai išgyvenau. Per porą mėnesių, kai buvome uždaryti, viskas ir susidėliojo.
Visas pokalbis – gegužės 3 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.







