Režisierės Giedrės Žickytės tarptautinė karjera prasidėjo, kai ji buvo vieniša mama. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ ji pamena: buvo laikas, kai į viešbutį vykdavo prabangiu limuzinu, tačiau negalėdavo sau leisti nusipirkti puodelio kavos. Nepailstanti kūrėja tiki: pasąmoningai ieškojo tikros meilės ir ją rado Švedijoje, o po pusmečio su diplomatu sumainė žiedus.
„Kiekvienam kūrėjui džiugu, jog jo kūrinys priimamas, bet tuo pačiu – tokie sumišę jausmai, tu esi tokios nesvarumo būklės. Skaudžiausia... Tu galvoji: ir taip reikia, ir tą, o pamiršau pačius artimiausius žmones. Galvoju, būtinai nuo scenos turiu padėkoti vyrui. Grįžtu namo matydama, kaip jis tempia tą gėlių jūrą, sudeda vonioje, o su Eitvydu net nuotraukos nepasidarėme. Einu per nuotraukas – su daug žmonių, draugų pasidarėme nuotraukas per premjerą, o kur mūsų nuotrauka? Tai buvo vienas iš tų graužalų, vėl negaliu užmigti, o Eitvydas mane ramina: viskas gerai“, – kalba pašnekovė.
Visiems gali atrodyti, kaip netikėtai, bet aš nežinau... Taip viskas susidėliojo. Buvo labai natūralu, nesupratau, kada iš „jūs“ perėjome prie „tu“.
Po dokumentinio filmo „Šuolis“ premjeros Vilniuje režisierę G. Žickytę ne kartą apėmė graudulys. Prabėgus kelioms dienoms laidos „Stilius“ komanda su kūrėja susitiko jos namuose Vilniuje. Regis, po tokio įvykio turėtų ateiti ramybės etapas, tačiau G. Žickytės dienotvarkė sudėliota minučių tikslumu. Jau kitą dieną po premjeros, išvykus sutuoktiniui, Lietuvos ambasadoriui Rusijoje Eitvydui Bajarūnui, G. Žickytė sukosi it voverė rate: filmavimai, interviu, fotosesijos, filmo pristatymai skirtinguose Lietuvos kino teatruose vijo vienas kitą. Pasak režisierės, nacionalinė filmo premjera jau kelis kartus buvo nukelta dėl pandemijos, tad po pauzės norėjosi kuo daugiau laiko praleisti su žiūrovais.
„Visiems atrodo, rašo žinutes: Giedre, triumfas, kaip sveikinu, kokia tu dabar laiminga... Bet aš nežinau, ar esu laiminga. Toks stresas, kad... Prieš premjerą negalėjau užmigti, nes buvo labai daug rūpesčių, ir po premjeros grįžus namo irgi negalėjau užmigti. Viskas tiesiog sukosi galvoje: tam pamiršau padėkoti, prie to nepriėjau, tam neparodžiau dėmesio... Pagrindinis filmo herojus Simas negalėjo dalyvauti premjeroje. Kai mačiau salės reakciją, tas emocijas, kokia buvo euforija, grįžau namo – tiesiog iki ašarų: bet būtų buvęs Simas... Galvoju, kokia žmogus keista asmenybė, negali džiaugtis iki galo. Atrodo, viskas taip puikiai pavyko, o tu guli lovoje, negali užmigti, širdis daužosi, jaudiniesi ir galvoji, ko nepadarei“, – mintimis dalijasi ji.
Dar nenurimus emocijoms G. Žickytė džiaugėsi Lietuvos žiūrovų atsiliepimais ir teigiamomis kritikų recenzijomis. Dokumentika, apkeliavusi 40 festivalių, 7 svarbiausius apdovanojimus gavo Amerikoje, Korėjoje, Europos šalyse. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad apdovanojimai man nesvarbūs“, – sako G. Žickytė.
Prieš daugiau nei penkerius metus ji pasirinko unikalią istoriją apie jūreivį Simą Kudirką. Tai buvo pasakojimas apie žmogų, 1970-aisiais išdrįsusį peršokti iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir paprašyti politinio prieglobsčio. Pasak G. Žickytės, filmo kelionė nebuvo lengva, tačiau pagrindinio herojaus charizma ir išskirtinis likimas prisidėjo prie kūrinio sėkmės. Greta ji prisimena, kaip Peterburge, jau filmuojant kitą filmą kapinėse, telefonu išgirdo žinią apie laimėtą pagrindinį prizą Pietų Korėjos kino festivalyje.
„Vis tiek rodys per televiziją, o aš tokia susivėlusi filmuoju. Nuėjau, greitai kažkur tamsoje kreivai, šleivai kažką pasitvarkiau, nufilmavome mano tą padėkojimą. Galvoju, būčiau namie paruošusi kalbą, ramiai atsisėdusi, tai ne, kažkokiame viešbučio vestibiulyje... Sakau: bet čia aš atrodau ne kaip laimėjusi „Grand Prix“, o kaip kokia kirpėjų konkurso nugalėtoja. O ji vietoje to, kad paguostų, sako: nu jo, kaip kokia „Aliexpress“ pardavėja. Bet nebuvo ką daryti, išsiuntėme ir viskas gerai išėjo. Buvo labai graži ceremonija, vis tiek korėjiečiai pasistengė, kai atsiuntė įrašą, galvojau: vau“, – pasakoja laidos herojė.
Įvertinimas, pripažinimas ir apdovanojimai tarptautiniuose festivaliuose režisierei suteikia ne tik daugiau pasitikėjimo – leidžia žengti dar tvirtesnį žingsnį į priekį ir ugdo atsakomybės jausmą. G. Žickytė prisimena, dar žurnalistikos bakalauro studijų metu susidomėjo dokumentiniu kinu. Laikui bėgant nėsyk nesusvyravo dėl tokio pasirinkimo.
Dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“ pakeitė jos gyvenimą kardinaliai. Per filmo pristatymą Švedijoje tiesiog scenoje ji susipažino su būsimu vyru, ambasadoriumi E. Bajarūnu. Sako: likimas nepagailėjo siurprizų.
„Kur aš galėjau sutikti savo vyrą, jeigu ne kine? Vis tiek nevaikštau šiaip kažkur, tu esi labai užsiėmęs, keliauji. Aš tikiu likimu – mane su Eitvydu suvedė filmas „Meistras ir Tatjana“. Atrodo, pasąmoningai ieškojau tos tikrosios meilės, nes kinas apie tai. Filmas buvo pakviestas į Geteborgo kino festivalį, tai yra didžiausias kino festivalis Skandinavijos šalyse. Tai buvo pirmas kartas, kada lietuviškas filmas buvo to festivalio rėmuose. Aš buvau tokia pavargusi, jau dirbau prie naujojo filmo, prie „Šuolio“, buvo labai daug įsipareigojimų. Buvau pavargusi nuo visų kelionių, taip nenorėjau važiuoti, tikrai galvojau, kad nevažiuosiu. Bet kažkaip mane ilgai įkalbinėjo, sakė: atvažiuokite nors vienai dienai. Ir tikrai – aš atskridau, tą dieną parodžiau filmą ir kitą dieną išskridau.
Žinojau, jog ateis ambasadorius, tuo metu jis turėjo kitų reikalų universitete Geteborge, o kadangi pirmą kartą lietuviškas kinas tokiame dideliame festivalyje, jis tuo pačiu atėjo pagerbti. Ne pirmas filmas, į kurį ateina vienos ar kitos šalies ambasadoriai, aš pripratusi, tiesiog žinojau, kad bus. Buvo parodytas filmas, aš užlipau ant scenos pasisveikinti su publika ir ten mane Eitvydas pirmą kartą pamatė. Graži vieta susitikti, aš galvoju.
Aišku, tą minutę net negalvojau, kad būsime kartu. Tai buvo ambasadorius, tai buvo „jūs“, vienas į kitą kreipėmės „jūs“, o po pusmečio susituokėme. Visiems gali atrodyti, kaip netikėtai, bet aš nežinau... Taip viskas susidėliojo. Prabuvome tą vakarą, buvo vakarienė, labai daug šnekėjome visą vakarą, buvo labai jaukus, šiltas vakaras. O paskui visiškas atsitiktinumas mus suvedė vėl, tada pradėjome susirašyti žinutėmis. Buvo labai natūralu, nesupratau, kada iš „jūs“ perėjome prie „tu“, – prisiminimais dalijasi režisierė.
Buvo laikas, kai negalėdavo sau leisti nusipirkti puodelio kavos
Prieš penkerius metus tekėdama už E. Bajarūno G. Žickytė žinojo, jog teks išmokti balansuoti tarp dviejų pasaulių – kino ir diplomatijos. Prieš daugiau nei metus diplomatas E. Bajarūnas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijoje. Moteris prisimena: tuomet jos sūnus paauglys Teodoras nė nenorėjo svarstyti apie išvykimą, o ir jos širdis plyšo paliekant Vilnių. Tačiau greitai visa šeima priprato prie naujo gyvenimo Maskvoje. Tik meniškos sielos režisierei teko perprasti protokolo taisykles, etiketo paslaptis ir išmokti gyventi su nauju ambasadorienės vaidmeniu.
„Man draugės sako: tai dabar būsi ambasadorienė? Sakau: ką? Aš esu Giedrė, ta pati Giedrė, ta pati filmų kūrėja, tiesiog šalia yra naujos pareigos. Tiesiog naujas iššūkis: jeigu Eitvydas važiuoja į renginį, tai yra jo renginys, nebe mano ir jis neturi teisės vėluoti. O aš dar turiu tokią problemą su laiko apskaičiavimu, atrodo, viską noriu padaryti tobulai ir tada tas laikas pasistumia.
Aš neįsivaizduoju, kad likčiau čia gyventi, jis liktų gyventi tenai. Manau, tai būtų sudėtinga santykiams. Kai žinojau, kad reiks važiuoti, man atrodė: kaip paliksiu Vilnių, savo artimuosius, draugus, šeimą, savo kirpėją, savo kavinę, kur man kava skaniausia, mūsų ūkininkus, iš kurių visą laiką perkame daržoves?.. Tu susikuri gyvenimą, bet įvyko įdomus dalykas. Aš supratau: namai yra ten, kur tavo šeima, kur tavo vaikas, šuo, šlepetės, kur tavo daiktai. Dabar kiekvieną kartą išvažiavusi jaučiu, kad pasiilgau Maskvos“, – tikina pašnekovė.
Anot filmų kūrėjos, į naują gyvenimo etapą bei gyvenimą svetur ji žiūrinti kaip į žaidimą. Panašu, kad netipinė ambasadoriaus žmona dažnai į oficialius renginius ar vakarienes atlekia tiesiai iš kino aikštelės.
„Kažkas sako: oi, tarp jūsų amžiaus skirtumas. Aš nejaučiu to amžiaus skirtumo, dažnai jaučiuosi labiau už jį pavargusi ir tenorinti prigulti.
Manau, gyventi su kūrėju nėra paprasta. Ta jo kantrybė... Niekada negirdėjau iš jo jokio priekaišto, nebent dėl vėlavimo. Tai užmirštame ir priimame kaip savaime suprantamą dalyką, bet aš kartais noriu: ne, ne, palauk, ne visada taip būna, tu turi įvertinti, kad taip yra. Mes, menininkai, kartais būname egoistai ir jis man leidžia būti šeimoje tuo žmogumi, kuris kuria, mane labai palaiko“, – pažymi kūrėja.
Supratau, kad taip ir yra gyvenime: jeigu esi nuoširdus sau pačiam, ištikimas tam, ką nori daryti, jeigu daug dirbi, įdedi energijos, aplinkybės susiklostys taip, jog tu galėsi eiti šituo keliu.
G. Žickytė atvirai prisipažįsta: vis dėlto jai tenka pakovoti su menininkės ego. Ne visada tai pavyksta, tačiau yra dėkinga sutuoktiniui, kuris neragino sumažinti apsukų kino pasaulyje ir net nebandė jos įsprausti į griežtus žmonos, privalančios tinkamai atlikti pareigas, rėmus.
„Aš matau, kad eina laikas, pirma, antra, trečia ir ta septinta nenumaldomai artėja, kada bus ta vakarienė, o tą dieną aš turiu atiduoti visų filmo scenarijų paraiškas. Šešios trisdešimt, paspaudžiu tą mygtuką – ir tiesiog viskas, širdis daužosi. Sėdžiu visa susivėlusi, nežinau, kokiu būdu, bet per dešimt minučių kelnes, marškinėlius, gražiai stoviu, šypsausi, o širdis daužosi. Tai kaip, pavyzdžiui, pabaigus rašyti disertaciją – panašus jausmas atidavus kino paraiškas. Aš tiesiog bandau ramiai kvėpuoti – tu turi per sekundę persijungti. Jau esi visai kitame, tavo visas kinas, ką tu padarei, liko ten. Ateina svečiai, turi pasitikti, bendrauti. Aš šią minutę nebesu kino režisierė, nebesu ta išsidraikiusiais plaukais menininkė, esu kartu su savo vyru, mes turime priimti svečius“, – pasakoja ji.
Greta G. Žickytės ambasadoriaus žmonos, kino režisierės, prodiuserės pareigų – ir mamos dalia. Kino kūrėja anksti susilaukė sūnaus Teodoro, po kelerių bendro gyvenimo metų išsiskyrė su sutuoktiniu. Nors asmeninis gyvenimas buvo audringas, sunkiu ir skaudžiu periodu ją išgelbėjo darbas ir tikėjimas. Pasak G. Žickytės, metams bėgant suprato, kad kuo mažiau bijai, svarstai, kaip bus, o tiesiog darai, tuo viskas klostosi sklandžiau.
„Susiklostė tokia situacija, kad išsiskyriau su savo pirmu vyru. Teodorui tada buvo šešeri, o aš tuo metu montavau pirmąjį savo filmą. Realiai savo tarptautinę karjerą pradėjau būdama vieniša mama. Kai dabar pagalvoji, tikrai labai sudėtinga. Bet man gyvenime iš tiesų labai pasisekė dėl žmonių, kurie mane supa. Gyvenime sulaukiau labai daug gerumo, pagalbos.
Tas laikas buvo beprotiškai sunkus, kai buvau viena, nebuvo jokių finansų, buvo absoliutus nestabilumas, o aš vis tiek norėjau kurti kiną. Aš sakau: jeigu tada būčiau daugiau galvojusi, būčiau ieškojusi stabilaus darbo, matyt, tą svajonę apie kiną būčiau nustūmusi į šoną, bet aš vis tiek galvojau, vienu ar kitu būdu viskas susidėlios, kažkaip susitvarkys“, – sako laidos herojė.
Dažnai į komandiruotes, festivalius kartu su G. Žickyte vykdavo ir sūnus. Taip moteris bandydavo praleisti daugiau laiko su vaiku, be to, per keliones sūnus galėjo pažinti pasaulį ir kino industriją. Filmų kūrėja prisimena: vykdavo prabangiu limuzinu į viešbutį, tačiau negalėdavo sau leisti nusipirkti puodelio kavos. Sudėtingu gyvenimo etapu ji teigia išmokusi esminę pamoką: atsidūrus kryžkelėje ar smegduobėje išeities ar sprendimo ieškoti ne šiandien, o rytoj.
„Tai buvo pirma kelionė į Ameriką, turėjau susirinkti visą medžiagą tyrimui ir sugalvoti, kaip daryti šitą filmą. Tai buvo labai maži pinigai, bet aš turėjau nuskristi, ten turėjau praleisti maždaug mėnesį. Galvojau, kaip aš mėnesį be vaiko? Aš pasiimčiau, bet už ką jam nupirkti bilietą? Neturiu tokių pinigų, už ką nupirkti bilietą. Bet, galvoju, pasiskolinsiu, kažkur surasiu, o ten jis gyvens su manimi, su manimi valgys, apie tai nereikia galvoti, tai tik lėktuvo bilietas. Tokiu būdu Teodoras kartu išmaišė visą Ameriką, daug pasaulio.
Atsimenu, einu gatve, galvoju: šakės, yra gal du eurai ir viskas, nežinau, kada vėl ateis koks pinigas. Ir gaunu žinutę: Prancūzijoje buvo parodytas pirmas tavo filmas ir jie paskaičiavo tavo autorinį. Ir tokia suma. Aš net sustojau, galvoju: vėl išsisprendė. Tai buvo didelė suma, nes tai Prancūzija, prancūzai myli autorius, jie dosnūs menininkams. Aš nesitikėjau, negalvojau, kad jie tuos autorinius skaičiuoja. Supratau, kad taip ir yra gyvenime: jeigu esi nuoširdus sau pačiam, ištikimas tam, ką nori daryti, jeigu daug dirbi, įdedi energijos, aplinkybės susiklostys taip, jog tu galėsi eiti šituo keliu“, – pasakoja ji.
Plačiau – spalio 9 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
