„Esate ne bet kokiame, o aukšto europinio lygio dvare“, – tokiais žodžiais, pasipuošusi it tikra dvaro ponia, lankytojus priima gidė, Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė. Svečius prie durų pasitinka ir dar vienas dvariškis – visai čia pat drąsiai vaikštinėjantis gandras. D. Šležienė šypsosi, kad jau porą savaičių greta dvaro apsigyvenusį paukštį, matyt, reikės krikštyti ir galvoti, kokias pareigas jam skirti.
Gelgaudiškio dvaro svečius prie pat durų jau porą savaičių pasitinkantis gandras – visai nebaikštus, noriai leidžiasi fotografuojamas. Tiesa, dvaro aplinką ir gėlynus tvarkančios moterys šypteli – ilgakojis nebent vyrų nelabai mėgsta.
„Turėjome katę, dabar turime gandrą. Katė, kai norės, pareis, – šypsosi D. Šležienė. – Įdomiausia, kad gandras arti prisileidžia žmones. Svarstome, galbūt jis augintas žmonių, mat nebijo nei didelių, nei mažų.“
Gandrą rengiasi krikštyti
Gelgaudiškio kultūros centro direktorė šypsosi, kad lankytojų dėmesį traukiantį paukštį, turbūt, reikės krikštyti. „Štai netrukus dvare vyks amatų diena, vadinama Stasiuko muge, man regis, gandrą reikės krikštyti, galvoti jam vardą ir daryti savo įvaizdžiu“, – sako D. Šležienė.
Gandras pasitinka svečius, saugo duris, kapstosi po gėlynus. „Matyt, jis nori čia ilgiau pasilikti, ieško darbo. Reikėtų pasitarti su kolektyvu, kokias užduotis jam galėtume duoti, pas mus pareigybės ne taip lengvai dalijamos“, – šypsosi D. Šležienė.
Visgi netrukus surimtėjusi Gelgaudiškio kultūros centro direktorė sako, kad kol kas neaišku, ar gandrui viskas gerai, ar paukštis sveikas, nors iš pažiūros neatrodo, kad negaluoja. Pasak jos, lankytojai gandrą bando maitinti, nors to daryti nereikėtų – maitinami laukiniai paukščiai gali prarasti įgūdžius maitintis patys.
„Stebėsime, kaip jis jausis toliau. Jeigu prireiks, kreipsimės į gyvūnų apsaugos specialistus, – kalba D. Šležienė. – Na, o kol kas tegu gandras vaikšto pas mus ir neša visiems gerą žinią. Pakils, nuskris, papasakos apie gražų Gelgaudiškio dvarą kur nors toliau.“
Dvaras stebino penkiomis didžiulėmis naujovėmis
D. Šležienė, pasitikusi dvaro lankytojus, skuba pranešti: „Esate ne bet kokiame, o aukšto europinio lygio dvare, kuriame 20 a. pradžioje atsirado penkios didžiulės naujovės.“
Šiandien jos gal ir kelia šypseną, bet anuomet maisto keltuvas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas kėlė nuostabą. „Ypač vandentiekis buvo naujovė, sunkiai suvokiama paprastiems žmonėms, tarnavusiems dvare. Sakė, kas ten per velnias, kaip toje sienoje įstatyta triūbelė ir iš jos bėga vanduo“, – pasakoja D. Šležienė.
Gelgaudiškis skaičiuoja 520 metų istoriją. Viskas prasidėjo 16 a. pradžioje, kai LDK didysis kunigaikštis Aleksandras savo patikėtiniui kancleriui, diplomatui Jonui Sapiegai padovanojo 18 tūkst. hektarų dydžio gabalą Panemunės. Menkai gyvenamose teritorijose driekėsi gūdžios girios, medžioklės plotai.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo čia įsikūrė Koideliai – iš Prūsijos kilę vokiečiai, Gelgaudiškyje auginę žirgus, gaminę sūrius. Jų prekės, kaip pasakoja D. Šležienė, cirkuliavo po Europą.
19 a. viduryje ūkis gerai prasigyveno – čia šeimininkavusi Koidelių giminė pasistatė namus, o amžiaus pabaigoje turtą perpirkę Komarai, Lietuvos ir Lenkijos teritorijose valdę apie 40 dvarų, pakeitė Gelgaudiškio dvaro veidą ir išpuošė jį secesiniu stiliumi, vadinamuoju Europos modernu. „Kas 1900-aisiais Europoje buvo paskutinis mados klyksmas, tas atsirado ir Gelgaudiškyje“, – šypsosi D. Šležienė.
Padalytas į moteriškąją ir vyriškąją puses
Įdomu tai, kad dvaras padalytas į moteriškąją ir vyriškąją puses. Moteriškųjų erdvių lubas puošia išlikę gėlių, lapelių rašto motyvai. Vyrų kambarius – trumpų, storų linijų raštai, medžių su šaknimis motyvai, simbolizuojantys giminės tąsą, stiprybę, jėgą, ištvermę.
Dvare išlikęs ir autentiškas, Versalio rūmų raštu sudėtas 120 metų senumo parketas, kuriuo vaikščiojo Komarai, lakstė vaikai. „Parketas pagamintas iš brangaus grūdinto ąžuolo, kurį metų metus laikydavo užmerktą tam tikros rūgšties pelkėse. Išmirkytas ąžuolas nesiplečia, nesitraukia, nebijo temperatūrų skirtumų ir neprisigeria drėgmės“, – paaiškina D. Šležienė.
Dvaro virtuvė, kaip pridera tam laikmečiui, buvo įrengta atskirame pastate. „Tam, kad gaminamo maisto kvapas neerzintų atvykusių generalgubernatorių nosių“, – šypteli gidė.
Virtuvė su pagrindiniu rūmų pastatu buvo sujungta koridoriumi, vedusiu per cokolinį aukštą. Į jį šeimininkės atnešdavo iškeptą žąsį, įstatydavo ją į maisto keltuvą ir keldavo aukštyn. Viršuje jau lūkuriuodavusios tarnaitės prasidarydavo sienoje įstatytą dvivėrį langelį ir patiekdavo karštą maistą ant stalo.
„Ir laiku patiekta, ir ne gėda prieš kitus atvykusius dvarininkus. Galėjo Komaras puikuotis: matai, sėdžiu pasaulio pakraštyje, Gelgaudiškyje, o turiu štai kokią naujovę. Tas pasipuikavimas buvo ne paskutinėje vietoje“, – šypsosi D. Šležienė.
Dvare – ir vaikų namai, ir karo ligoninė, ir apleista čiuožykla
Po dvarų parceliacijos Komarams pasitraukus gyventi į Lenkiją, Gelgaudiškio dvare įsikūrė vaikų namai. Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė vokiečių karo štabas ir karo ligoninė. Nuo 1946-ųjų sovietai šiose patalpose vėl atkūrė vaikų namus. Galiausiai, kai 1970-aisiais rūmus suniokojo gaisras, pastatas liko likimo valiai.
„30 metų rūmai stovėjo paskendę dilgėlėse ir vandenyse. Kai žiemą užšaldavo pro kiaurą stogą pritekėdavęs vanduo, Gelgaudiškio vaikai ateidavo čia pačiuožinėti – sakė, buvo gera ir lygi čiuožykla“, – pasakoja D. Šležienė.
Gelgaudiškio dvaro atgimimas prasidėjo 2000-aisiais – tais metais buvo uždengtas stogas, o po gero dešimtmečio prasidėjo vidaus restauracija. Šiandien ji beveik baigta – liko sutvarkyti ponios vonią.
Dabar Gelgaudiškio dvaro erdvėse skamba klasikinės, kamerinės muzikos, džiazo koncertai, rengiamos meno parodos, edukacijos, priimami ir laukiami lankytojai.
Šie metai Lietuvos turizmo sektoriui ypatingi – be didžiųjų šalies miestų švenčių, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistus kviečia susipažinti su slapčiausiomis, saldžiausiomis ir istoriškiausiomis Suvalkijos krašto vietomis, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams. Įtakos teksto turiniui tai neturėjo.
