Prieš metus portalas LRT.lt rašė apie cerebriniu paralyžiumi sergančią ir neįgaliojo vežimėliu judančią Indrę, gyvenančią ketvirtame daugiabučio be lifto aukšte. Tada Indrė turėjo vieną svajonę – apsigyventi jai pritaikytame būste. Po publikacijos su ja susisiekė pagalbą neįgaliesiems teikiantis ukmergiškių klubas. Indrės gyvenime įvyko stebuklas. Dabar ji savarankiškai gali nusiprausti, išeiti į lauką. Ėmė trauktis ir žaizdos, anksčiau neužgydavusios nuo šliaužiojimo keliais.
Indrė iš ketvirto namo aukšto be lifto
Praėjusių metų kovą portale LRT.lt pasirodė nuo vaikystės cerebriniu paralyžiumi sergančios ukmergiškės Indrės Kručkauskaitės istorija. Tada 30-metė moteris kartu su mama ir patėviu gyveno vaikystės bute, nepritaikytame judėti neįgaliojo vežimėliu, maža to – esančiame ketvirtame daugiabučio be lifto aukšte.
„Kad nereikėtų prašyti mamos, beveik visus buitinius veiksmus man tenka atlikti ant kelių – norint įsipilti stiklinę vandens, nueiti į tualetą ir pan. Tačiau net ir ant kelių ne visada pavyksta apsisukti vonioje, virtuvėje. Esu visiškai priklausoma nuo kito žmogaus. Nuo nuolatinio šliaužimo man ant kelių atsirado nuospaudų, keliai tapo žaizdoti. Būna, kad šliauždama ant grindų palieku kraujo pėdsakus“, – prieš metus LRT.lt pasakojo Indrė, kiekvieną išėjimą į lauką prilyginusi karinei operacijai.
Nuo nuolatinio šliaužimo man ant kelių atsirado nuospaudų, keliai tapo žaizdoti. Būna, kad šliauždama ant grindų palieku kraujo pėdsakus.
Tada moteris prasitarė turinti svajonę apsigyventi bute pirmame aukšte ir būstą prisitaikyti taip, kad galėtų po jį laisvai judėti neįgaliojo vežimėliu. Pačios santaupų naujam būstui nepakako, o valstybės institucijos ir bankai, pasak Indrės, padėti nesiveržė.
Pretenduoti į socialinį būstą Indrė negalėjo, nes yra dirbantis ir pajamas gaunantis žmogus. Valstybė siūlė pasinaudoti nuomos kompensacija, tačiau moteris pasakojo, kad Ukmergėje sunku rasti būstą, kurį šeimininkas sutiktų nuomoti neįgaliam žmogui ir leistų jį prisitaikyti pagal neįgaliojo poreikius. Indrė domėjosi ir banko paskolos sąlygomis, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.
„Jis buvo motyvuojamas tuo, kad, nors ir dirbu trijose įmonėse, jos nedidelės, todėl mano pajamos gali būti nestabilios. Oficialiai dėl paskolos dar nesikreipiau, tačiau man sako, kad vis tiek sulaukčiau neigiamo atsakymo, o jis būtų įrašytas į banko istoriją ir užkirstų kelią vėlesnėms galimybėms gauti paskolą. Sakė, kad jei keistųsi pajamos, tada galiu bandyti kreiptis“, – prieš metus sakė Indrė. Visą jos istoriją galite rasti čia.
Po penkerius metus trukusių nesėkmingų būsto paieškų, moteris nutarė kreiptis pagalbos į žmones. Padedama draugų ir šeimos, ji įkūrė paramos fondą „Mažiau laiptų“ – svajojo surinkti 40 tūkst. eurų ir vieną dieną prisistatyti: „Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto. Ir mano gyvenime įvyko stebuklas.“
Stebuklas įvyko
Po metų sulaukiau Indrės žinutės. Ji turėjo gerų naujienų – išsikėlė gyventi į naują, jai pritaikytą butą Ukmergėje. „Pirmame aukšte“, – patvirtino.
„Vieną dieną sulaukiau pagalbą negalią turintiems asmenims teikiančio Ukmergės LIONS klubo narių skambučio. Sakė, kad perskaitė publikaciją portale LRT.lt ir ėmė ieškoti, kaip su manimi susisiekti.
Jie tarpininkavo man bendraujant su savivaldybe ir padėjo gauti socialinį būstą renovuotame name, kurio dalis yra pritaikyta neįgaliesiems. Kadangi pagal pajamas socialinis būstas man nepriklauso, moku už jį visą nuomos kainą“, – portalui LRT.lt pasakoja Indrė.
Buto nuomos kaina Indrės negąsdina – daugiabutis renovuotas, tad kainos už šildymą nedidelės, o ir kitų komunalinių mokesčių sąskaitos, kai gyveni vienas, nėra baisios. „Esu dirbanti, gaunu ir neįgalumo išmoką, tad skųstis negaliu“, – kalba moteris.
Turiu ir erdvų tualetą su dušu. Skirtumas toks, kad dabar atsisėdu ir nusiprausiu – nebereikia laukti, kol kas nors mane įkels į vonią ir iš jos, kaip būdavo seniau.
Tiesa, Indrė neslepia, kad į galimybę apsigyventi socialiniame būste iš pradžių žvelgė skeptiškai – manė, kad kaimynystė būsianti ne visai saugi. „Vis dėlto klubo nariai įkalbėjo, sakė, kad tai būtų greičiausias variantas išsikelti į man pritaikytą būstą. Pasitariau su šeima, ji irgi ragino pabandyti, jei netiks, sakė, ieškosime kitų galimybių. Taigi, sutikau.
Praėjusių metų vasaros pradžioje reikalai pajudėjo, bet kadangi būsto renovacijos darbai dar nebuvo baigti, teko iki spalio palaukti, kol gausiu buto raktus. O tada buvo galima pradėti tvarkytis“, – sako moteris.
Dabar pati gali ir nusiprausti, ir išeiti į lauką
Paskutinį šių metų sausio sekmadienį Indrė įsikėlė į naujus namus. Šypteli – kartu su naujais metais prasidėjo ir naujas gyvenimo etapas. Tiesa, įkurtuvės užsitęsė, mat laikai neramūs: kam kovidas, kam izoliacija, sako Indrė. Ilgokai užtruko virtuvės baldų, pritaikytų Indrės ūgiui ir judėjimui neįgaliojo vežimėliu, gamyba. Pasirūpinti virtuvės baldais moteriai taip pat padėjo Ukmergės LIONS klubas.
Dabar Indrė jau keletą mėnesių gyvena visiškai žmogui neįgaliojo vežimėlyje pritaikytame bute, esančiame pirmame daugiabučio aukšte.
„Namo laiptinė rakinama kodine spyna, durys – plačios, pritaikytos judėti neįgaliojo vežimėliu. Bute taip pat visur galima laisvai važinėti, nebereikia mąstyti, pralįsiu ar ne, arba kaip mažam vaikui po kambarius šliaužioti keliais – yra rankenos, į kurias galiu įsikibti.
Turiu ir erdvų tualetą su dušu. Skirtumas toks, kad dabar atsisėdu ir nusiprausiu – nebereikia laukti, kol kas nors mane įkels į vonią ir iš jos, kaip būdavo seniau“, – apie pasikeitusį gyvenimą pasakoja Indrė.
Sako, iš pradžių priprasti gyventi vienai buvo sunku, galvoje vis sukosi mintis, ar priėmė teisingą sprendimą. „Ir su panašią negalią turinčiais draugais kalbėjome, kad pakeisti aplinką mums yra didelis dalykas. Pirmomis dienomis jaučiausi tarsi sustingusi. Buvo baisu pasisukti, atsikelti, mąsčiau, kaip aš čia pasieksiu, ką reikia.
Vis dėlto po kelių savaičių ir šeima pastebėjo, kad mano judesiai tapo laisvesni, ėmiau atsipalaiduoti. Po kelių mėnesių jau pati pastebėjau, kad užduotys, kurias atlikti prireikdavo valandos, ėmiau pasidaryti per pusvalandį, galiausiai – per 10 minučių“, – sako Indrė.
Kad nesuklydo išdrįsusi apsigyventi atskirai nuo tėvų, Indrė sako labai aiškiai supratusi tada, kai pirmą kartą išėjo į lauką. „Dabar iš laiptinės į lauką galiu patekti vos poros mygtukų paspaudimu – čia yra keltuvas, todėl nebereikia kaskart manęs nešti laiptais ant kupros ar vežimėlyje.
Yra ir dar vienas pliusas – kadangi kol kas viena, be palydos, kažkur išsiruošti nelabai drįstu, turiu erdvų balkoną su plačiomis durimis. Šiltesnę dieną išriedu ir šildausi nosį prieš saulę“, – šypteli Indrė.
Priduria, kad laukia šiltų orų. Kai nereikės vilktis palaidinės, megztinio, ant jo – dar ir striukės, bus paprasčiau, tad ir išvykos į mišką ar miestą, tiki, padažnės. „Dabar mąstau, kad sveikam žmogui pats baisiausias dalykas atrodo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. O mano tikslas buvo į jį atsisėsti, kad man būtų lengviau judėti ir gyventi“, – sako iki tol po savo vaikystės butą keliais šliaužiojusi Indrė.
Mano persikraustymas neįvyko per dieną, tam nusiteikti ir pasiruošti turėjau daugiau kaip pusmetį. Vis dėlto kad ir kiek ruošiesi psichologiškai, tenka pratintis prie visai naujo gyvenimo – tiek man, tiek šeimai.
Negalia niekur nedingo – vis dar reikia pagalbos
Nors Indrės kasdienybė dabar kur kas patogesnė, jai iki šiol reikalinga pagalba. „Juk negalia kokia buvo, tokia ir išliko. Mano aplinka dabar pritaikyta judėjimui neįgaliojo vežimėliu, bet pagalbos dar prireikia. Padeda šeima, porą kartų per savaitę pas mane ateina asmeninė asistentė.
Ji man padeda nuo 2020-ųjų, kai ėmiau naudotis Ukmergės savivaldybės atstovų pasiūlytomis „Socialinio taksi“ paslaugomis. Asistentė padeda pasidaryti kasdienius darbus, išeiti į lauką. Taigi dabar aš pratinuosi gyventi ne tiek savarankiškai, kiek truputį savarankiškiau“, – pasakoja Indrė.
Prisitaikyti prie naujo gyvenimo teko ne tik Indrei, bet ir jos šeimai. Ko gero, daugiausia rūpesčių teko mamai, šypteli moteris. „Žinote, mama visą laiką bus mama. „O tai kaip tu, jei kažkur nugriūsi, jei kažkas bus negerai“, – nerimavo. Pamenu, pačią pirmą naktį, kai tik atsikrausčiau, skambina sesė, klausia, gal ateiti pernakvoti, gal man reikia palaikymo“, – pasakoja Indrė.
Dabar ji gyvena kitame rajone negu jos šeima, bet Ukmergė nėra didelė – jei ko prireiktų, Indrė žino, kad visada gali skambinti šeimos nariams. Su jais moteris nuolat bendrauja, susirašo, susiskambina, susitinka išgerti kavos.
„Mano persikraustymas neįvyko per dieną, tam nusiteikti ir pasiruošti turėjau daugiau kaip pusmetį. Vis dėlto kad ir kiek ruošiesi psichologiškai, tenka pratintis prie visai naujo gyvenimo – tiek man, tiek šeimai“, – sako Indrė.
Pokyčių tikėjosi, tik gal ne taip greitai
Per pastaruosius metus Indrės gyvenime įvyko ir daugiau pokyčių. Keliose įmonėse nuotoliu buhaltere dirbusi moteris įsteigė savo buhalterinės apskaitos mažąją bendriją.
„Nutiko taip, kad darbdaviai dabar tapo mano klientais, – šypsosi Indrė. – Džiaugiuosi, kad jie mane palaikė, ragino eiti į priekį, ramino, kad viskas bus gerai. Smagu, kad net ir tokiais neramiais laikais yra darbo, kad esu reikalinga ir galiu užsiimti veikla, kuri man patinka.“
Per pastaruosius metus pasistūmėjo ir Indrės įkurto paramos fondo veikla. Per šį laiką moteriai žmonės suaukojo daugiau kaip 8 tūkst. eurų. Kol kas Indrė pinigus taupo – sako, vėliau jų prireiks buto remontams, įsigyti neįgaliesiems pritaikytai technikai, kuri nėra pigi.
Dabar mąstau, kad sveikam žmogui pats baisiausias dalykas atrodo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. O mano tikslas buvo į jį atsisėsti, kad man būtų lengviau judėti ir gyventi.
Paklausta, ar prieš metus, kai kalbėjome, Indrė tikėjosi, kad jos gyvenimas šitaip pasikeis, ji šypteli: ir taip, ir ne.
„Iš tiesų, jeigu nebūčiau tikėjusi, nebūčiau pradėjusi fondo veiklos, nebūčiau viešinusi savo istorijos. Po jos sulaukiau labai daug palaikančių žinučių, vieni linkėjo kuo greičiau pasiekti tikslą, kiti rašė, kad jų situacija panaši į manąją.
Vis dėlto nesitikėjau, kad viskas įvyks taip greitai. Buvau nusiteikusi pasikeitimų laukti kur kas ilgiau. Taigi, viskas įvyko ir tikėtai, ir netikėtai. Gali būti, kad išlindimas iš savo kiauto, dalijimasis savo istorija, dėl ko labai ilgai svarsčiau, pasiteisino“, – dabar šypsosi Indrė.
