Nors svarstyklės rodė 180 kg, Gabija ilgai jautėsi apatiška ir manė: kai reikės, tada ir susiimsiu. Susiėmė netikėtai – įsigijusi jauną, aktyvų šunį ir pamačiusi vieną savo nuotrauką, kuri, kaip pati sako, privertė atsimerkti. Per kiek daugiau nei metus Gabija atsikratė maždaug 70 kg. Aplinkiniams paklausus, kokios dietos laikosi, ji atsako: jokios. Šypsosi, kad žodį „dieta“ norėtų išbraukti iš žodyno – jis iškreipia požiūrį į sveiką gyvenseną, įsitikinusi pašnekovė.
„Susiimsiu, kai reikės“
Vilnietė Gabija Masionytė prisimena – nuo pat mažumės buvo stambus vaikas, o po mokyklos svoris ėmė augti intensyviau. „Internete juokaujama apie vadinamąjį „Freshman 15“ (anglakalbiai šį terminą vartoja nurodydami svorį, maždaug 15 svarų (t. y. 7 kg), kurį studentas vidutiniškai priauga per pirmuosius studijų metus – LRT.lt). Tik mano atveju svorio prieaugis buvo daugiau kaip 50 kilogramų“, – portalui LRT.lt pradeda pasakoti Gabija.
Maistas buvo tapęs jos komforto forma, nors anksčiau Gabija sau to nepripažino. „Pradėjus studijuoti ir gyvenime šiek tiek mėtantis, maistas man tapo tarsi gynybos mechanizmu. Atrodė, kad pavalgiusi nusiraminu, jaučiuosi saugesnė. Tiesa, daugelį dalykų pamatai tik vėliau, kai iš jų išeini“, – dabar kalba pašnekovė.
Pradėti mesti svorį ji svarstė jau anksčiau. Juokiasi, kad, ko gero, retas jos svorio kategorijos žmogus apie tai nesusimąstytų. „Visgi mane buvo apėmusi apatija viskam, kas susiję su svoriu. Atrodė, kad aš pati viską žinau, niekas man nepasakys nieko naujo, o kai man jau reikės, tada aš ir pradėsiu“, – sako Gabija.
Ji save laiko laimingu žmogumi – nors turėjo antsvorį, jos nekamavo sveikatos bėdos. Tiesa, sutinka, kad tai buvo tik laiko klausimas. „Žinau, kad ir patyčios yra skaudi tema. Vis dėlto aš gyvenime turiu dėkingą aplinką ir galiu tik pasidžiaugti, kad neigiamų patirčių dėl svorio turėjau nedaug“, – atvirauja Gabija.
Pradėjus studijuoti ir gyvenime šiek tiek mėtantis, maistas man tapo tarsi gynybos mechanizmu. Atrodė, kad pavalgiusi nusiraminu, jaučiuosi saugesnė.
Akimirka, kai pajuto, jog metas atsimerkti
Prasidėjo 2021-ieji. Gabija tuo metu svėrė beveik 180 kilogramų. Juokiasi, kad laukdama Naujųjų metų tikslo numesti svorio nesikėlė. Vis dėlto keistis paskatino į gyvenimą dar vasarą atėjusi nauja draugė – vokiečių aviganė Vėtra.
„Ji buvo labai aktyvi. Po pusmečio supratau, kad negaliu visiškai patenkinti šuns poreikių. Reikėjo spręsti: ar keisiuosi pati, ar augintiniui ieškosiu naujų šeimininkų. Esu atsakingas žmogus, tad pastarasis variantas man neatrodė geresnis, – kalba Gabija ir čia pat priduria: norintiesiems numesti svorio šiukštu nerekomenduoja įsigyti šuns. – Psichologinės ir fizinės gyvūno gerovės užtikrinimas yra ilgalaikis įsipareigojimas, jis neturėtų būti grindžiamas svorio metimo argumentu.“
Jau besvarstydama imtis pokyčių, Gabija per žiemos šventes nuvyko pasisvečiuoti pas brolį. Jo šeima neseniai buvo priglaudusi katinėlį. Šis buvo baikštus, tačiau įsidrąsino ir priėjo prie Gabijos. Brolis įamžino akimirką. „Kai pamačiau tą nuotrauką, pagalvojau: „O, Dieve brangus.“ Pajutau, kad esu užsimerkusi ir laikas atsimerkti“, – prisimena pašnekovė.
Atidėliodavau svorio metimą, nes maniau, kad man reikės visko atsisakyti, kad šis procesas pareikalaus daug valios, motyvacijos.
Delsė nenorėdama atsisakyti visko, ką mėgsta
Gabija ir anksčiau bandė laikytis jai sudarytų mitybos planų, vaikščioti į sporto salę, bet rezultatų taip ir nepasiekusi. „Ne kartą yra buvę taip, kad einu sportuoti, bet baigiasi treniruotės su treneriu, baigiasi ir mano sportas. Laikausi mitybos plano, bet vos tik baigiasi vizitai pas mitybos specialistą, baigiasi ir bandymai laikytis mitybos programos.
Taigi kai vėl nusprendžiau bandyti mesti svorį, pirmiausia pasiryžau pati sau įrodyti, kad tikrai to noriu. Užsibrėžiau tikslą numesti 10–15 kilogramų savo jėgomis, tiesiog atsisakydama greitojo, perteklinio maisto, bandydama valgyti reguliariai tris kartus per dieną“, – pasakoja pašnekovė.
Tuo pat metu ji socialiniuose tinkluose ieškojo, kur galėtų kreiptis pagalbos. Kai numetė pirmąją dešimtį kilogramų, susisiekė su asmeniniu treneriu. Gabija šypteli, kad, ko gero, iki gyvenimo galo Pauliui Ratkevičiui bus dėkinga ne tik už profesionalią pagalbą, bet ir tai, kad treneris padėjo pakeisti įsisenėjusį požiūrį. Dabar pašnekovė jau žino – netiesa, jog metant svorį reikia kankintis, kardinaliai keisti įpročius, iš raciono eliminuoti visus mėgstamus produktus.
„Didelę savo gyvenimo dalį buvau šio požiūrio auka, – prisipažįsta Gabija. – Atidėliodavau svorio metimą, nes maniau, kad man reikės visko atsisakyti, kad šis procesas pareikalaus daug valios, motyvacijos. Vis dėlto ilgainiui suvokiau, kad visa tai duoda kur kas daugiau džiaugsmo nei kančios.“
Svarbu suprasti, kad tai nėra mėnesio ar dviejų klausimas. Kad ir kaip baugiai iš pradžių skambėtų, tai yra gyvenimo būdo klausimas.
Ne mėnesio ir dviejų, o gyvenimo būdo klausimas
Dabar Gabija, paklausta, ką valgo, šypsosi: viską. Ji renkasi įvairų, neperdirbtą maistą. Anksčiau valgydavo vos kartą ar du per dieną, dabar maitinasi reguliariai. „Anksčiau pusryčiai man buvo svetimas dalykas. Aišku, kai vakare prisivalgydavau, pusryčių nė nenorėdavau“, – sako pašnekovė.
Gabija neslepia dažnai sulaukianti klausimo, kokios dietos laikosi. Dieta savo mitybos ji niekaip nepavadintų – valgo sočiai, skaniai, o ir žodis „dieta“, sako, nuo vaikystės jai asocijuojasi su neigiamais dalykais.
„Savo pasirinktame kelyje nesu atsisakiusi jokių maisto produktų. Manau, jei būtų tekę visko atsisakyti, nebūčiau atėjusi iki ten, kur esu dabar. Turėjau įsisenėjusius mitybos įpročius, tad vargu ar kardinaliai visko atsisakiusi būčiau ilgai ištvėrusi.
Svarbu suprasti, kad tai nėra mėnesio ar dviejų klausimas. Kad ir kaip baugiai iš pradžių skambėtų, tai yra gyvenimo būdo klausimas. Taigi reikėtų rinktis tokį kelią, kokiu galėsi žygiuoti ilgalaikėje perspektyvoje“, – mintimis dalijasi Gabija.
Pamenu, seniau rinkdamasi patiekalą maisto pristatymo programėlėje užtrukdavau ilgiau laiko negu dabar gamindamasi sveiką maistą.
Nesveiko maisto ji neatsisakė, tačiau atsirado ribos. Anksčiau nesveikų užkandžių ji griebdavosi ieškodama nusiraminimo ar tiesiog norėdama numalšinti alkį, dabar tokiu maistu išmoko mėgautis: „Manau, nėra nesveiko maisto – yra tik nesveiki jo kiekiai. Skanėstai, tapę kasdieniniu maistu, tiesiog netenka savo vertės.“
O ir su pasiteisinimais, neva sveika gyvensena atima daug laiko, Gabija nesutinka: „Gyvename 21-ame amžiuje – laiko neturime nė vienas. Kita vertus, galbūt jo turime per daug? Juk valgyti vis tiek reikia, taigi tenka gaminti, išsirinkti maistą. Pamenu, seniau rinkdamasi patiekalą maisto pristatymo programėlėje užtrukdavau ilgiau laiko negu dabar gamindamasi sveiką maistą. Laiko mitybai vienaip ar kitaip reikės skirti, tad galima jį bandyti sąmoningai skirti tiesiog kitam tikslui.“
Pokyčiai – ne tik išoriniai, bet ir vidiniai
Per metus ir keturis mėnesius besitęsiančią sveikatingumo kelionę Gabija numetė maždaug 70 kilogramų. Nė sakyti nereikia, kad pasikeitė daug kas – ir gyvenimo ritmas, ir vidinė būsena.
„Negaliu sakyti, kad anksčiau nejudėdavau. Jei kas pasiūlydavo eiti į 10-ies kilometrų žygį, eidavau, bet didelio malonumo nejausdavau, greitai pavargdavau. Dabar aš esu tas žmogus, kuris kviečia į žygius, – šypsosi Gabija. – Tiesa, socialinis gyvenimas, ko gero, iš pirmo žvilgsnio, dabar jis kenčia labiau. Mat anksčiau viskam rasdavau laiko – susitikti su draugais, eiti į svečius.
Dabar vakarais einu į sporto salę, vaikštau su šunimi. Savo aplinkoje radau ir nuostabių naujų žmonių, su kuriais tiek rytai, tiek vakarai sporto salėje tapo mano bene mėgstamiausia socialinio gyvenimo forma. Beje, niekada nebeaukoju miego valandų, poilsio laikas man šventas.“
Nors sėslesni susitikimai su draugais persikėlė į savaitgalius, o eilinės dienos, kaip sako pati Gabija, iš šalies gali atrodyti nuobodokos, vidinė jos būsena – tokia, kurios nenorėtų į nieką keisti.
„Dabar einu miegoti ir ryte nubundu su ramybės jausmu. Ko gero, jis ateina iš užtikrintumo tuo, ką darau. Jaučiuosi atradusi mėgstamą dienos ritmą, mitybos režimą. Pamenu, anksčiau vis dar kamavo baimė, kada baigsis mano užsispyrimas, kada aš viską mesiu. Dabar esu rami, nes atsikeliu žinodama, ką darysiu. Manau, motyvacija yra itin laikina, bet sąmoningumas ir savidisciplina tampa tos ramybės varikliu.
Esu labai sau dėkinga ir galiu pasidžiaugti, kad toji Gabija, kuri svėrė apie 180 kilogramų, turėjo daug stiprybės priimti sprendimą ir, jį priėmusi, imtis veiksmų“, – šypteli Gabija.
Ko gero, pagrindinis sunkumas yra ugdyti meilės sau įprotį. Suprasti, kad į tai sueina viskas: mityba, poilsis, tavo prioritetai, galų gale net žmonės, kurie tave supa.
Ir dabar sustoti ji neketina, tik apie skaičius jau mąsto mažiau negu pradžioje. „Dabar mano tikslas ne tiek pasiekti tam tikrą skaičių, kiek pasiekti ir išlaikyti tą būseną, kurioje jaučiuosi gerai“, – sako Gabija.
Savo kelione ji dalijasi ir instagramo paskyroje. Iš pradžių ją kūrė tarsi sau skirtą dienoraštį, o vėliau paskyrą padarė viešą.
„Kad ir kaip to norėtum, svorio nenumesi per naktį. Pamenu, iš pradžių man buvo sunku matyti progresą, atrodė, kad niekas nesikeičia. Taigi ėmiau kurti profilį, jame kas savaitę kėliau nuotraukas, kiek sveriu, taip pat maisto fotografijas, kad nepamirščiau, jog valgau skaniai ir šiame procese nieko neprarandu“, – šypsosi Gabija.
Sudėtingiausia – ugdyti meilę sau
Patarimų kitiems, svarstantiesiems, kaip numesti svorio, Gabija dalyti nenori – sako, pati ilgai ieškojusi motyvacijos, laukusi, kol kas nors įkvėps, pakeis požiūrį ir paskatins keistis.
„Pagrindinis dalykas, kurį išsinešu iš šios kelionės – niekas negali tavęs įkvėpti ir motyvuoti tiek, kiek gali tu pats. Nes niekas šito kelio nenueis – tu jį eisi pats. Mano akimis, svarbiausia yra nebijoti priimti sprendimo, o jį priėmus imtis veiksmų. To pakanka“, – sako Gabija.
Ji įsitikinusi – nors reikia pasiruošti tam, kad kelionė bus ilga ir nelengva, viskas yra kur kas paprasčiau, negu atrodo. „Ko gero, pagrindinis sunkumas yra ugdyti meilės sau įprotį. Suprasti, kad į tai sueina viskas: mityba, poilsis, tavo prioritetai, galų gale net žmonės, kurie tave supa. Kai pradedi leistis į šią kelionę, imi matyti dalykus, nuo kurių nori nusisukti. Tai ir yra sunkiausia, nes tam, kad tuos dalykus įveiktum, turi į juos pasižiūrėti“, – sako Gabija.
