Pastarieji metai dainininkei Evelinai Sašenko buvo kupini pirmų kartų – visas jos pasaulis dabar sukasi apie vasarą pirmąjį gimtadienį švęsiantį sūnų Teodorą. Tiesa, portalui LRT.lt ji sako, kad motinystė namuose neįkalino – ji koncertuoja ir džiaugiasi, kad dabar savo darbą vertina tik dar labiau, nors turi ir atsarginį planą – pradėjo studijuoti landšafto dizainą, nes viena didžiausių atgaivų jos sielai – bent pora valandų puoselėjant savo gėlyną. E. Sašenko – apie džiaugsmus, rūpesčius, motinystę ir „Euroviziją“.
– Į namus atkeliavo Velykos, veikiausiai daugelis šiandien susėda prie bendro stalo, ridena margučius, tikrina lukšto tvirtumą ir pan. Kokios Velykos paprastai būna jūsų namuose?
– Mūsų šeima visas šventes mini labai tradiciškai, artimiausių žmonių ratelyje. Per Velykas dažome margučius, einame į bažnyčią, pašventiname maistą, sėdame prie stalo... Kadangi mūsų šeima yra labai artima, net negaliu įsivaizduoti, kaip būtų, jei per Velykas ar Kūčias nesusirinktume. Mano sesės gyvena Lenkijoje, tačiau šventes ir gimtadienius vis tiek pasitinkame kartu.
Ir nors neretai atlikėjai dirba per šventes, aš per Kūčias ar Velykas nekoncertuoju. Pastarąjį kartą ir per Kalėdas nusprendžiau nedirbti. Tai buvo pirmosios mano sūnaus Teodoro šventės, taigi nusprendžiau, jog jas noriu praleisti su šeima.
Turbūt ir savo darbą pradėjau vertinti kitaip – dabar kas kartą koncertuodama dėkoju Dievui, kad galiu tai daryti.
– Liepai ritantis į pabaigą, sūnus minės pirmąjį gimtadienį. Turbūt mažų kasdienybės švenčių ir pirmų kartų namuose pastaraisiais mėnesiais buvo labai daug...
– Iš tiesų, šie metai buvo kupini pirmų kartų – tai dantukas išaugo, tai guzas išdygo... (Nusijuokia.) Dabar gyvenu sūnaus auginimo rūpesčiais ir niekam daugiau laiko beveik ir nelieka. Viskas namuose sukasi apie jį. Tiesa, ilgai nelaukdama sugrįžau ant scenos, tad kartais ištrūkstu, padainuoju ir vėl neriu į kasdienius reikaliukus.
– Kai kurios mažylius auginančios mamos neslepia, jog vaiko priežiūra yra ne tik pirmi kartai ir malonūs rūpesčiai, bet ir iššūkių kupinas laikas...
– Nors mano berniukas, sakyčiau, ganėtinai ramus ir geras vaikas, būna visko. Taigi būti mama yra darbas, kad ir malonus, tačiau reikalaujantis energijos ir susikaupimo. Pavyzdžiui, dabar jau sūnaus nepasodinsi, kad jis bent truputį ramiai pabūtų, jei tik mato už kur užsikabinti, bando atsistoti, kartais ir parkrenta... Nors nesu perdėtai atsargi ir suprantu, jog nė vienas neužaugome nenugriuvę, vis tiek tenka nuolat jį stebėti. Turėjau išmokti būti kantri ir rami.
– Atrodo, kad ne jūsų būdui būti ramiai ar kantriai, kad esate tikras energijos užtaisas, pilna planų ir idėjų.
– Taip ir yra! Tačiau ir mano sūnus toks pats, pilnas entuziazmo ir užsidegimo, vadinasi, kažkam tenka kiek sumažinti liepsną. (Juokiasi.)
– Gal ne tik liepsną sumažinti, bet ir visą gyvenimo ritmą teko keisti kardinaliai?
– Pasiilgau šilto maisto, nes kol prisėdu pavalgyti, jis jau būna atvėsęs. (Juokiasi.) Tačiau sakyčiau, kad mano gyvenimas per daug nepasikeitė. Tiesiog namuose atsirado dar vienas gyventojas, kuriam reikia dėmesio.
Nepasakyčiau, kad prasidėjus motinystės atostogoms užsidariau namuose ir nieko aplink nematau. Kaip ir minėjau, ištrūkstu pakoncertuoti, tiesa, kol kas dažniausiai kartu važiuoja sūnus ir prižiūrintis šeimos narys – vyras, vienas iš tėvų ar sesuo. Be jų pagalbos nežinau, kaip išsiversčiau...
Tačiau kasdienybė mažai pasikeitė. Anksčiau labai mėgau pasivaikščioti, tad ir dabar tai darau, tik jau turiu draugelį, kuris eina kartu. Žinoma, laiko sau lieka mažiau, tad tenka viską daryti turbo greičiu, nes turiu suspėti ir tai, ką suspėdavau anksčiau, ir dar turiu pasirūpinti Teodoru. Atrodo, kad misija neįmanoma, tačiau kažkaip pavyksta.
– Gyvename visuomenėje, kur mėgstama pabaksnoti pirštu ar paskubinti, o kur dar tetos ar dėdės, kurie giminės susitikimuose vis paklausia, kada jau vaikai, ypač jei tau jau per 30. Ar ir jums teko atremti smalsuolių klausimus ir raginimus?
– Manęs niekas nespaudė ir neskubino. Gal nebent tėtis, kuris labai jau svajojo apie pirmąjį anūką. Vis paklausdavo, tačiau atsargiai, nespausdamas. Žinoma, pirmaisiais mėnesiais po vestuvių galbūt klausimų buvo daugiau, galbūt kažkam atrodė, jog vestuves iškėlėme ne šiaip sau. (Nusijuokia.) Tačiau visi greit pastebėjo, kad turime visokiausių planų ir idėjų, tad apie vaikus nesiteiravo. Tiesa, dabar klausinėja, kada antras... Raginu luktelti – juk Teodoras dar labai mažas. Galiausiai, pirmiausia man reikėtų gerai išsimiegoti.
Iš tiesų, gyvenime nemažai planuoju ir stengiuosi būti pasiruošusi. Teodoras gimė tada, kai buvome jam pasiruošę.
Aš save nuolat kišdavau į kažkokius rėmus, keldavau tikslus ir žūtbūt privalėdavau juos įgyvendinti, įtikėjau, kad taip turi būti, užsisukdavau savo pačios sumanymuose. O juk iš tiesų niekas nieko neprivalo.
– Ne paslaptis, kad tėtis jus paruošė legendinei „Dainų dainelei“, kurioje dalyvavote bent penkis kartus. Galbūt tėtis jau nori naujo auklėtinio?
– Gali būti! Sūnus buvo visai mažutėlis, o mano tėtis jau grojo jam dūdele, pianinu... Turbūt jau ruošia, sėja tą muzikinę sėklą. Beje, anksčiau maniau, kad mano vaikai muzikantais nebus, tačiau dabar stebiu sūnų ir nekantriai laukiu, kada jis pradės reaguoti į muziką, pradės šokti, pasvarstau, jog būtų smagu, jei jis dainuotų. Juk panašu, kad jam įdomu stebėti, kaip ant scenos dainuoju aš.
– Atlikėjai savo profesiją veikiau vadina pašaukimu. Koks jausmas sugrįžti ant scenos po pertraukos, kuria teko pasinaudoti ne tik dėl vaikelio gimimo, bet ir dėl karantino?
– Sugrįžti ant scenos, vėl daryti tai, kas tau taip patinka ir tiesiog teka tavo venomis, – nuostabus jausmas ir tikrų tikriausia palaima. Turbūt ir savo darbą pradėjau vertinti kitaip – dabar kas kartą koncertuodama dėkoju Dievui, kad galiu tai daryti.
Galbūt man reikėjo tokios pertraukos. Pamenu, anksčiau, kai išvažiuodavau atostogų, grauždavausi, jog nieko neveikiu. Atrodo, visas pasaulis juda į priekį, siekia savo tikslo, kažką daro, o aš stoviu vietoje... Man dėl to skaudėdavo. Kai prasidėjo karantinas, nusiraminau – sustojau ne tik aš, bet ir visi aplinkui, taigi galėjau ramia sąžine atsikvėpti. Žinoma, tas poilsis man greitai pabodo, tačiau jo tikrai jau reikėjo.
– Turbūt dabar susimąstote, kad save graužėte be reikalo...
– Tikrai, į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau. Aš save nuolat kišdavau į kažkokius rėmus, keldavau tikslus ir žūtbūt privalėdavau juos įgyvendinti, įtikėjau, kad taip turi būti, užsisukdavau savo pačios sumanymuose. O juk iš tiesų niekas nieko neprivalo. Tiesiog gyvenk ir džiaukis gyvenimu.
– Tarp jūsų gyvenimo džiaugsmų – gėlininkystė. Truputį sudėtinga įsivaizduoti jus su kastuvėliu ir guminėmis pirštinėmis kasinėjančią daržą.
– O man taip patinka! Laukiu, kada sūnus mane bent trumpam išleis pasikapstyti. Taip aš atsigaunu. Ir nors fiziškai labai pavargstu, emociškai puikiausiai pailsiu. Su mama juokėmės, kad esame lengvai išprotėjusios – vis pastebime, kad kažkokių gėlių dar neturime, nors jau sunkiai surastume lopinėlį, kur pasodinti. Jau dabar kieme galima rasti daugybę įvairiausių gėlių – bijūnų, hortenzijų, tulpių, krokų, irisų, ežiuolių, įvairiausių krūmų, kuriuos labai mėgstu tvarkyti ir formuoti. Be to, daug skaitau, domiuosi...
– Skamba kaip planas B – jei nebenorėsite dainuoti, galėsite būti landšafto dizainere.
– Beje, šiemet kaip tik įstojau į landšafto dizaino studijas. Tiesa, truputį pervertinau savo gebėjimus – vis dėlto ne taip paprasta suderinti paskaitas, kai tenka važiuoti pasidarbuoti į sodus, ir vos kelių mėnesių vaikelio priežiūrą. Pamenu, iš pradžių ir į paskaitas pasiimdavau sesę ar pan. Taigi pasiėmiau akademines atostogas, bet labai tikiuosi, jog jau greitai galėsiu mokslus tęsti.
Anksčiau galvojau, kad mano vaikai muzikantais nebus, tačiau dabar stebiu sūnų ir nekantriai laukiu, kada jis pradės reaguoti į muziką, pradės šokti, pasvarstau, jog būtų smagu, jei jis dainuotų.
– Galbūt motinystė įkvėpė, pamėtėjo minčių ir naujiems projektams?
– Per savo karjeros metus esu tiek visokiausių skirtingų programų sudėliojusi: ir kabaretą, ir tango, ir džiazas, ir miuziklas, ir muzikinė kelionė po pasaulį, o balandžio 23-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje pasirodysiu su krikščioniškos muzikos programa...
Vienas koncertų bei renginių organizavimu užsiimantis bičiulis net juokavo, kad aš per kiek daugiau nei dešimtmetį karjeros visko sumąsčiau daugiau nei kiti per visą gyvenimą. Tačiau kartais susimąstau, ar dar reikia dviratį išradinėti ir galvoti ką nors naujo – pastebiu, kad manęs jau seniai nepaleidžia prancūziškos dainos, kurias pamilę ir mano klausytojai. Galbūt verta jiems padovanoti tai, ko jie iš manęs ir tikisi, juolab kad prancūziškų dainų klodai dar neišsemti...
– Beje, prancūziškai dainavote ir 2011-ųjų „Eurovizijoje“. Jau mažiau nei už mėnesio vėl virs eurovizinės aistros, o mes palaikysime savo atstovę Moniką Liu. Koks dabar jūsų santykis su šiuo konkursu?
– Turiu prisipažinti, kad esu silpnoka žiūrovė ir tikrai ne karštligiška gerbėja. Kai pamačiau tuos, kurie kiekvienais metais nekantriai laukia konkurso, kaip mintinai traukia visas dainas ir žino daugybę faktų, suprantu, kad aš jo taip karštligiškai tikrai neseku. Jei turiu laiko, pasižiūriu lietuviškas atrankas ar patį konkursą, bet galvos pametusi tikrai nesu.
Tiesa, savo dalyvavimą konkurse prisimenu su didžiule nostalgija – tai buvo labai gražus laikas mano muzikiniame kelyje, prisimenu jį su dideliu džiaugsmu.
