Turime dabar gyventi dėl bendro tikslo ir kiekvienas padaryti, ką galime, portalui LRT.lt sako atlikėjas Justinas Lapatinskas, kurio šeimos namuose prisiglaudė dvi ukrainiečių šeimos. Jis savo poelgio nesureikšmina – anot jo, daug šiandien tiesiančių pagalbos ranką, nes tokia dabar mūsų visų pareiga: „Juk jie kovoja ir už mano bei mano vaikų laisvę ir ateitį.“
Rusijos pradėtas karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau kaip 40 dienų, per tą laiką savo tėvynę paliko per 4 mln. ukrainiečių, dalis jų prieglobstį surado Lietuvoje. Bėgantiems nuo karo dar vasario pabaigoje prieglobstį pasiūlė ir Justinas su žmona Migle – jau tris savaites atlikėjo močiutės paliktame bute Druskininkuose gyvena dvi moterys su sūnumis. Tiesa, pats Justinas savo poelgio nesureikšmina, sako, kad daug dabar norinčių padėti.
„Labai neramiais laikais gyvename, kuriame ateitį, nežinodami, kas laukia. Galbūt todėl daugybė Lietuvos žmonių taip stengiasi padėti ir padeda, kas kiek gali, – atsidūsta jis bei priduria, kad savotiška pareiga padėti tiems, kurie kovoja už savo šalį. – Juk jie kovoja ir už mano bei mano vaikų laisvę ir ateitį. Nenoriu, kad mūsų vaikams tektų patirti tai, ką jie dabar išgyvena.“ O kova, anot atlikėjo, prasideda nuo mažų žingsnių.
Aiškiai jis prisimena dieną, kai sužinojo, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Jiedu su žmona ilgai nedelsė ir per porą dienų užregistravo Druskininkuose esantį butą. „Po kurio laiko man paskambino ir pasakė, kad atvyksta dvi moterys su vaikais, perdavė jų kontaktus. Tiesa, netrukus jų telefono numeris nebeveikė ir teko pasukti galvą, kaip su jomis susisiekti.
Iš pradžių tarėmės, jog pasitiksime jas Vilniuje, tačiau moterų kelionė užtruko – į Lietuvą jos keliavo penkias dienas, mat jas vežusį autobusą turėjo palikti Varšuvoje. Man teko pasiimti jas iš Suvalkų“, – prisiminė.
Prieš pasiimdamas moteris Justinas dar spėjo užsukti į butą Druskininkuose ir pasirūpinti, kad šis būtų kuo jaukesnis gyventi, o tada nuvažiavo į stotį. „Net nebuvau matęs jų nuotraukose, tad puikiai pamenu, kaip iš autobuso išlipo būrys žmonių, o aš bandžiau susivokti, kurie iš jų atvyko pas mane. Kažkaip vieni kitus susiradome, nudžiugau – suvokiau, kad bent kažkaip galiu padėti žmonėms, kuriems dabar gyvenimas toks sudėtingas“ – pasakojo J. Lapatinskas.
Pirmosiomis kelionės akimirkomis buvo tarsi šiek tiek nejauku – iš karo atvykusios moterys atsargiai žiūrėjo į jas pasitikusį Justiną, tačiau jie greit surado bendrą kalbą.
„Bandėme ir kažkiek pajuokauti, kad jos atsipalaiduotų. Pamenu, jos stebėjosi, kokia graži Lenkija, o aš raginau palaukti: pamatysite, kokia graži Lietuva!“, – šyptelėjo Justinas, tačiau greitai surimtėjo – Černihive gyvenusios moterys atvyko vos su pora krepšių ir vaikais, viskas, ką jos turėjo, buvo sunaikinta.
„Jos papasakojo, kad vyrai nenorėjo jų išleisti – sakė, prie sienos šaudo, tad kelionė į kitą šalį jiems atrodė itin nesaugi. Vis dėlto jos nepaklausė ir pasiėmusios vaikus išvažiavo. Iš pradžių, kai dar tik važiavome į Druskininkus, joms atrodė, kad čia ilgai neužsibus – gal savaitę.
Tačiau optimizmas po truputį seko, jų namai buvo subombarduoti ir sulyginti su žeme, žuvo vienos iš jų karininkas vyras. Šiandien jų vaikai mokosi lietuvių kalbos, matyt, pačios suprato, kad viskas užsitęs“, – sakė Justinas.
Tiesa, prieš nugabenant moteris į jų laikinus namus, visiems teko važiuoti į Alytų užsiregistruoti. Ten moterys galėjo pasirinkti ir paaukotų drabužių ar reikalingiausių daiktų.
„Pirmas dalykas, kurį viena iš moterų padarė užėjusi į butą – užtraukė užuolaidas, kurias spėjau pakabinti prieš pat joms atvykstant, ir išjungė šviesas. Mane tai sukrėtė, tačiau turbūt ne iš karto suprato, kad jos jau yra saugios“, – svarstė atlikėjas.
Nors atlikėjas gyvena sostinėje, jis mielai padeda sutvarkyti ir kitas buitines smulkmenas, ieško joms pagalbos, kartais aplanko, pabendrauja su jų vaikais.
Justinui netgi teko surasti moterims manikiūro meistrę, kuri padėtų pašalinti nuaugusį ilgalaikį nagų laką. „Vos per porą valandų suradau mergaitę, kuri sutiko pagelbėti. Žmonės noriai prisideda – vieni apkerpa, kiti pasiūlo kitokias paslaugas. Bendruomenė labai gelbėja“, – patikino.
Tiesa, Justinas šypteli, kad moterys puikiai sukasi ir pačios – pasirūpino reikalinga lova, susiveikė geresnį kompiuterį. „Nors išgyveno karo siaubą, jos stengiasi eiti į priekį. Jos yra geros, tvarkingos, apsukrios moterys, kurių, švelniai tariant, gyvenimas dabar labai nelepina“, – apie priglaustas ukrainietes kalbėjo J. Lapatinskas.
Atlikėjas prisiminė, kad ir mūsų tautai kažkada teko pajusti agresoriaus kirčius. Justino seneliai buvo tremtiniai, dar ir šiandien atmintyje išlikę senolių pasakojimai apie kankintus giminaičius, tremties sunkumą. Jis tikino, kad susidūręs su tokia tragedija, dar kartą gyvenime supranti, kas svarbiausia.
„Turime dabar gyventi dėl bendro tikslo ir apginti Lietuvą bent jau taip – kiekvienas padaryti, ką galime. Atrodo, taupome kažkam, tačiau kas iš to? Nusipirksime geresnį automobilį? Man regis, dabar geriausia investicija yra mano valstybės ir vaikų laisvė...“, – svarstė J. Lapatinskas
