„Nors šiais laikais labai madinga panirti į save ir deklaruoti tariamą meilę sau, darydamas save laimingą toks netapsi, o suteikdamas laimę kitam, ir pats ją pasieksi“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas, dainų autorius Linas Adomaitis, šiltai kalbėdamas apie artimiausius – savo šeimą, brolį, mamą ir šviesaus atminimo tėtį. „Mūsų santykis buvo ypatingas. Žinote posakį „tėvo pėdomis“? Čia apie mudu“, – neabejoja Linas.
– Balandžio 10-oji – jūsų gimimo diena. Ką jums reiškia ši diena? Tai proga stabtelti ir pamąstyti, susumuoti dar vienus nueitus metus? Ar tie skaičiai pase jums svarbūs?
– Vaikystėje gimimo dienos tokios reikšmingos. Dabar matau tai savo dukros akyse. Bet bėgdamas per gyvenimą pats ėmiau šią dieną akcentuoti vis mažiau ir mažiau. Tiesa, iki 30 švęsdavau savo gimtadienius gan smarkiai, tačiau kaip tik nuo trisdešimties pradėjau ilgąsias savo gyvenimo keliones, kuriose būdavo daugybė balandžio 10-ųjų. Kažkur toli nuo namų, neįprastose vietose.
Kartą gimtadienis mane aplankė būnant mažoj mažoj Karibų jūros salelėj, kurioje gyveno senukas indėnas su žmona. Daugiau saloje nieko nebuvo (gal kelios iguanos ir pora užklydusių laukinių paukščių). Seniokas, sužinojęs iš manęs, kad džiaugiuosi savo gimtadieniu, šyptelėjo, numojo ranka ir pasakė „ok“, paskui nuėjo irklo skaptuoti.
Tai buvo lakoniškiausias gimtadienio sveikinimas. Prunkščiau tada sau vienas į delną, stovėdamas basas ant baltutėlio Karibų smėlio ir sveikinau pats save: „Na, ką Linuk, sveikinu save su gimtadieniu!“ O jei pažvelgiu filosofiškai, tai gimtadienis yra kupinas dėkingumo dalykas. Anksčiau to nesuprasdavau, bet pastaruoju metu dažnai dėkoju Dievui, mamai ir tėčiui už gyvenimą.
Mano ir tėčio santykis buvo ypatingas. Žinote posakį „tėvo pėdomis“ – tai čia apie mudu.
– Šis gimtadienis jums ypatingas dar ir tuo, kad jį pasitinkate gausesnėje šeimoje – gegužę pirmąjį gimtadienį švęs ir jūsų jaunėlis Jokūbas. Dabar namuose ir dvigubai daugiau meilės, ir dvigubai daugiau rūpesčių? Ar labai pasikeitė jūsų šeimos gyvenimo ritmas, kai atsirado sūnus?
– Jokūbo gimimas ir mudviejų su Irma širdyse pagimdė daugiau ramybės, šviesos. Visi pirmi kartai jau praeiti su Saule, viskas aiškiau, paprasčiau. Mažiau nerimo, daugiau humoro. Žinoma, negaliu nuslėpti, kad dabar mūsų rutina ypač intensyvi. Vos spėji. Kartais rodosi, kad valandos juokiasi iš mūsų ir tyčia greičiau lekia. Tik kai laikas leidžiamas su tokia meile – viskas įgauna prasmę. Į nieką neiškeisčiau šių rūpesčių.
– Paprastai pirmagimiui tenka išmokti dalytis tėvų dėmesį, o tėvai suka galvas, kaip jį padalyti nė vieno nenuskriaudžiant. Kaip Saulė pasitiko brolį? Sunku buvo jai paaiškinti, kad dabar pasirūpinti reikės ir jaunesniu broliu? Kaip apskritai ji dabar priima broliuką, ką sako, kaip parodo savo jausmus ir dėlioja mintis?
– Dar laukiantis Jokūbėlio mes ruošėme Saulytę šiam nepaprastam susitikimui. Dažnai sakydavome: „Kai gims broliukas – jis labai tave mylės, o užaugęs tave saugos, jis tau bus didžiausia dovana.“ Ir kai grįžome iš gimdymo namų, Saulė su tokiu dideliu džiaugsmu ir meile pasitiko savo brolį, kad mums su Irma tai buvo vienas iš gražiausių dalykų gyvenime.
Šiandien stengiamės dėmesį paskirstyti vienodai, kad nesukeltume pavydo ar kitų neigiamų emocijų. O Saulė dar ir mus pamoko, kaip reikia rūpintis mažyliu, pataria, kaip maitinti, kaip prausti, kaip migdyti. Saulė dažnai jį priglaudžia prie savęs. Beje, ji taip tiksliai moka atkartoti Jokūbo balsą, kad kartais mes su Irma susižvalgome, kuris čia dabar iš jų krykštauja.
Viltis visada veda teisingu keliu, šviesa visada spindi tamsoje.
– Turite savų tėvystės taisyklių?
– Žinote, viską padiktuoja tam tikros situacijos ir čia prasideda įdomiausia dalis – intuicija. Tai įgimta ir užkoduota kiekviename žmoguje. Rodos, nežinai kaip, bet kai reikia, padarai, kaip reikia. Gali būti prisiskaitęs įvairiausios literatūros, prisikūręs kalnus lūkesčių, bet konkreti situacija čia ir dabar viską sudėlioja į savo vietas.
Taigi visos taisyklės kartais subyra į šipulius. Beje, kas tinka vienam vaikui ar šeimai – kituose namuose tai gali visiškai neveikti. Būna žmonių, kurie ima patarinėti ir dalinti savo šeimos modelio principus. Mano patarimas patarinėjantiems: niekam nepatarinėti, kol neprašoma patarimo.
– O ar pavyksta rasti laiko pabūti tik dviese su žmona Irma, bent valandėlę skirti vienas kitam? Juk sako, kad poros savo santykius kiek primiršta, kai namuose pradeda krykštauti mažieji, kuriems reikia labai daug laiko ir dėmesio...
– Mes vis prisimename kaip buvo, kai dar neturėjome vaikų. Daug keliavome po pasaulį, nuvykdavome į tokias vietas, kad drąsiai ištardavome „aš pavydžiu sau“. Daugelį metų sėmėme gyvenimo įspūdžius sklidinais delnais. Bet didžiausia svajonė buvo tos mažos pėdutės namuose.
Ir dabar, kai džiaugiamės tėvyste ir motinyste, to nepamirštame. Mes šį etapą vertiname dar labiau negu buvimą tiesiog dviese. Dabar mus supa ir nuotykiai, ir kelionės, ir iššūkiai, ir išbandymai. O svarbiausia – nuostabi galimybė iš arti stebėti, kaip auga žmogus.
– Nors ir sakėte, kad sąmoningai vilties ambasadoriais su žmona tapti nesistengiate, jūsų istorija apie tai, kaip dukters laukėte 8-erius metus, įkvepia ne vieną porą. Besilaukdama sūnaus LRT.lt duotame interviu Irma sakė, jog tikrai tiki, kad viskam yra savas laikas ir Dievas tą laiką žino geriausiai. Manote taip pat?
– Be jokios abejonės, Dievas viską sudėlioja taip, kaip lemta. Jei tiki ir lauki – taip ir nutinka. Juk Biblijoje tai aiškiai parašyta: „Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta...“
Ne be reikalo cituoju šiuos žodžius, nes pamenu, kai mūsų pirmagimės laukimas taip užtruko, mes su žmona pradėjome ieškoti atsakymų, pradėjome daug melstis ir prašyti Dievo malonės. Jis mus išgirdo. Jis visada girdi, jei, žinoma, tuo tiki. Net ir Napro technologija, kurią pasirinkome vaisingumo klausimams spręsti, taip pat paremta dvasinių vertybių ir profesionalios medicinos sinergija.
Taip, mes nesiekiame būti šios žinutės ambasadoriais, bet jei mūsų šeimos istorija bent vienai šeimai suteikia viltį – tai jau yra labai daug. Viltis visada veda teisingu keliu, šviesa visada spindi tamsoje.
Kasdien meldžiuosi už nekaltus žmones, šeimas, vaikus, Ukrainos karius.
– Ankstesniame interviu, kai Saulė buvo tik gimusi, sakėte, kad norite tiesiog pabūti su šeima ir patirti tikrąjį tėvystės džiaugsmą, o ne lakstyti iš vieno projekto į kitą. Koks dabar etapas jūsų kūryboje ir darbuose? Vis dar norisi pabūti su šeima? Ką jums davė šis laikas, kuriuo galbūt tikrai ne kiekvienas gali pasidžiaugti...
– Mano galva, šeima yra didžiausia vertybė. Atsispirdamas nuo šios minties sutelki dėmesį ne į save, o į artimųjų gerovę. Rūpiniesi, saugai, gini, myli, išgyveni... Duodamas priesaiką Dievo akivaizdoje pažadėjau „ir džiaugsme, ir varge...“, tai reiškia, kad nesirenku sąvokos „aš“. Sukūrus šeimą nelieka to „aš“.
O su pilnatve kaip didžiausią turtą pakeliu viską, kas telpa žodyje „mes“. Ir nors šiais laikais labai madinga panirti į save ir deklaruoti tariamą meilę sau, tačiau darydamas save laimingą toks netapsi, o suteikdamas laimę kitam, ir pats ją pasieksi. Todėl priimdamas šeimą su besąlygiška meile, su džiaugsmais ir išbandymais, jaučiu, koks pats tampu laimingas ir stiprus.
– Beje, neseniai vaikelis gimė ir jūsų broliui Marijui Adomaičiui. Galbūt muzika dabar ne pagrindinė judviejų pokalbių tema?
– Didelis džiaugsmas aplankė Godą ir Marijų! Jie tokie laimingi. Esu labai laimingas ir aš, nes suprantu, ką patiria žmonės, susilaukę pirmagimio. Pamenu, kai Marijus man pranešė tą žinią, kad taps tėčiu. Tokios akimirkos neužmirštamos. O muzika niekad ir nebuvo pagrindinė mudviejų pokalbių tema. Mes daug šnekamės apie pačius įvairiausius dalykus, pradedant pasauliu, baigiant namais.
Duodamas priesaiką Dievo akivaizdoje pažadėjau „ir džiaugsme, ir varge...“, tai reiškia, kad nesirenku sąvokos „aš“.
– Klausantis jūsų ir brolio muzikos atrodo, kad su savo gerbėjais kalbatės kiek kitokia kalba. Galbūt todėl atrodo, jog ir kasdienybėje esate skirtingi. Kaip yra – turite daugiau panašumų ar skirtumų?
– Kai kuriais aspektais mudu su Marijum esame labai panašūs. Mūsų religinės pažiūros, vertybinis pamatas, humoras yra tokie pat. Abu esame ambicingi, nebijome iššūkių, nebijome rizikuoti. O tai, kad mūsų muzikos žanrai skiriasi, mus tik papildo.
Vertiname vienas kito pasirinktą muzikinę kryptį. Kalbėdami apie garsų pasaulį turime vienas kitam ką papasakoti. Tačiau net ir muzikos šaknys, nuo ko mudu pradėjome, yra tos pačios – tai klasika. O iš jos ir išsišakoja visi žanrai. Už šią unikalią vienybę muzikoje abu su broliu esame dėkingi mūsų šviesaus atminimo tėčiui.
– Gyvenimą drąsiai galima palyginti su „Vandenynais“, apdainuotais jūsų dukrai Saulei sukurtoje dainoje. Džiugesio bangas keičia skaudūs išgyvenimai – dideliu sukrėtimu tapo tėvo netektis. Ar jam galima dėkoti, kad šiandien esate ant scenos? Turbūt ir visas svarbiausias vertybes gavote iš tėvų...
– Skaudi netektis. Labai ilgiuosi savo tėčio... Jo perduotos vertybės, jautrumas, humoras, muzikinis skonis tarytum susigėrė į mane amžiams. Dabar, kai jau jo nebėra, dar ryškiau prisimenu tėčio patarimus, kurie būdavo pasakomi trumpai drūtai, bet taip taikliai, kad akimirksniu išspręsdavo bet kokius sunkumus.
Mano ir tėčio santykis buvo ypatingas. Žinote posakį „tėvo pėdomis“ – tai čia apie mudu. Jis buvo smuikininkas, o šiuo sielos instrumentu aš taip pat grojau net 17 metų. Jo perduotos dvasinės, krikščioniškos vertybės sukūrė man stuburą, savigarbą ir sąžinę. Esu amžinai dėkingas tėčiui ir mamai už viską. Juk jie – ir tik jie – man padėjo suformuoti pagrindinius asmenybės bruožus. Tik jų dėka esu tas, kas esu.
Priimdamas šeimą su besąlygiška meile, su džiaugsmais ir išbandymais, jaučiu, koks pats tampu laimingas ir stiprus.
– Nors kalbamės džiugia proga, sunku pamiršti, kad visai šalia vyksta tragiški įvykiai, karas. Net ir kai atrodo, kad vertybės gyvenime išsigrynintos, tai kas vyksta dabar, rodos, dar kartą verčia iš naujo mąstyti savo prioritetus ir tai, kas iš tiesų svarbu. Kokių minčių sukėlė karas?
– Man kaip žmogui, tėvui, lietuviui, meno atstovui skaudu matyti kas vyksta Ukrainoje. Jautriai tai išgyvenu. Kasdien meldžiuosi už nekaltus žmones, šeimas, vaikus, Ukrainos karius. Siunčiu ir finansinę paramą, dalyvauju labdaringoje veikloje. Agresorius jau pasmerkė save viso pasaulio akyse. Šiandien visas civilizuotas pasaulis turi dar labiau suremti pečius bei ginti Ukrainą ir demokratiją.
Kai 2005-aisiais su ukrainiete, Eurovizijos nugalėtoja Ruslana, įrašėme bendrą dainą „Fight for love and freedom“, ji man tada sakė: „Linai, ši daina taip laiku ir vietoj“, bet dabar panašu, kad šią dainą mes tada įrašėme būtent šiam laikui.
