„Gyvenimas gali bet kada pasibaigti, tad reikia juo pasimėgauti“, – portalui LRT.lt sako legendinė dainininkė Birutė Petrikytė, neabejojanti, kad svarbiausi dalykai telpa žodyje „meilė“. Nors pastarieji metai nebuvo lengvi, ji sako įkritusi į duobę visada išsikapstanti, o santuoką ir daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą vadina Dievo dovanomis. „Užteko man ir žinomumo, ir garbės“, – priduria ji ir be kartėlio kalba apie tai, kad šiandien ant scenos karaliauja jaunosios kartos atlikėjai.
– Lygiai prieš dvejus metus pasaulį sukaustė pandemija ir Lietuvoje buvo įvestas pirmasis karantinas, gerokai pakeitęs mūsų kasdienybę. Atrodo, kad jus pandemija papurtė kaip reikiant – paveikė ir jūsų muzikinę veiklą, ir šeimos restoraną, ir svečių namus „Birutės uostas“. Dėl ko skaudėjo labiausiai?
– Nukentėjo ir mūsų šeima, buvo nežinios, baimės, tačiau galiausiai susigyvenome su tokia situacija, kažkiek padėjo valstybė. Depresija mus aplenkė, nepalūžome ir stengėmės džiaugtis gyvenimu, o į kai kuriuos dalykus pažvelgti per humorą.
Matyt, iš prigimties esame tokie – per gyvenimą einame su džiaugsmu ir juoku. Gyvenimas gali bet kada pasibaigti, taigi reikia juo pasimėgauti. Dideliu postūmiu mums su dukra Andželika buvo ir tai, kad per pandemiją įrašėme dainą „Amžina“, sukūrėme jos vaizdo klipą.
Labiausiai man skaudėjo dėl šlagerių festivalio, kuris dėl pandemijos buvo atšauktas. Viskas buvo paruošta dar prieš karantino pradžią, ir paruošta kaip niekada gerai – festivalyje planavo dalyvauti daugybė puikių atlikėjų, šlagerių karalių, o Palangos miesto savivaldybė renginį titulavo reprezentaciniu. Šis festivalis man – kaip vaikas, taigi tai, kad jis neįvyko, man buvo skaudžiausias smūgis.
Tikiuosi, kad šių metų rugpjūtį jis įvyks ir atlikėjai galės pasirodyti su Vytauto Lukočiaus vadovaujama „Vilniaus Sinfonietta“. Nors finansinės naudos festivalis man neduos, jis visada man būna postūmis veikti, daryti, nemiegoti...
Meilė gyvenime svarbiausia buvo visais laikais, o visa kita tėra pridėtiniai dalykai.
– Dažnai sakoma, kad kūrėją ir verslininką sutalpinti viename žmoguje sudėtinga, tai – itin skirtingi poliai. Kaip jums pavyksta išlikti racionaliai, pagalvoti apie pajamas ir atsakomybę darbuotojams bei lankytojams, kai svarbiausias jūsų talentas ir veikla – emocijos kūrimas ir kone stebuklinga muzikos kalba?
– Skaičiavimais neužsiimu, tuo užsiima mano vyras, o virtuvė – mano pomėgis. Manau, kad maisto ruošimas ir muzika tam tikra prasme susiję – ir klausydamas geros muzikos, ir valgydamas gerą, kokybišką maistą gauni emocijų.
Kaip dainuodama, taip ir ruošdama maistą atiduodu žmogui savo meilę. Kitu atveju maistas širdies nepasiektų. Galbūt tai ir yra toji sintezė. Gera man ruošti maistą, darbuotis prie savo receptų. Tiesa, ne kasdien sukuosi virtuvėje, tad kaskart, kai ateinu, man būna šventė, pasisveikinu sakydama: „Sveika, mano virtuvėle!“ (Juokiasi.)
– Dažnai žmonės nustemba jus pamatę šeimininkaujančią savo restorane ar svečių namuose?
– Juose mes su vyru ir gyvename, taigi esame pratę būti tarp žmonių, džiaugiamės, kai jie atvažiuoja, o mes stengiamės juos priimti ir skaniai pamaitinti. Kaip ir minėjau, maisto ruošimas – mano hobis. Taip pat ir tenisas bei slidinėjimas kalnuose. Tiesa, kalnus jau tenka pamiršti, o teniso neatsisakau – pažaidžiame, pasivaržome tarpusavyje. Taigi maisto ruošimas man ne tik miela veikla, bet per pandemiją buvo ir savotiškas išsigelbėjimas.
Mane sutikę kai kurie svečiai apsidžiaugia, kiti – nustemba, juk ne visi žino, kad čia mūsų svečių namai. Dabar atkeliauja labai daug jaunimo, kurie mus susiranda per programėles ar socialinius tinklus. Atvažiuoja ir vokiečių, ir ispanų, ir latvių... ir nuo pat ryto jau cepelinų prašo! (Juokiasi.)
Neriu stačia galva, nors kartais vėliau tenka ir pasigailėti.
– Veikiausiai ir vyresnės kartos žmonės, ir jaunimas jus iškart atpažįsta.
– Nemanau, kad kiekvienas atpažįsta, tačiau kai ir vaikai autografų paprašo, susimąstau – gal vis dėlto esu žinoma. Tačiau nekabinu sau medalių ant kaklo ir tyčia niekur nelendu. Tikrai nesigraužiu ir nesiskundžiu, kaip kai kurie mano kolegos, suprantu – dainavimas ne amžinas.
Mane Dievas ir taip apdovanojo – ant scenos esu 45-erius metus, man 67-eri, o mane vis dar kviečia į koncertus, neseniai buvau pakviesta ir į vieną televizijos projektą. Smagu, tačiau jei būtų nepakvietę, nebūčiau nusiminusi – turiu veiklos. Pasižiūrėti, kuo gyvena jaunimas, kaip ten viskas vyksta, buvo įdomu, bet tikrai negalvojau apie pergales ar laimėjimus. Esu daugybės tarptautinių konkursų laureatė – man to ir pakanka.
Užteko man ir žinomumo, ir garbės. Prisimenu, nuo 1973-ųjų jau dainavau Nacionalinėje filharmonijoje, mano dainos skambėjo eteryje. Kaskart per sveikinimų koncertą sukosi mano daina „Vaikystė“, o ankstyvi rytai radijuje dažnai prasidėdavo su mano kūriniu „Labas rytas“. Kai kurie net klausdavo, ar aš 6 val. ryto turiu atsidurti radijuje, kad 7 val. jau dainuočiau. (Juokiasi.)
Labai gerbė ir mūsų ansamblį „Nerija“. Po 3–4 vakarus Vilniaus sporto rūmuose vykdavo mūsų koncertai, savaitę koncertuodavome Kauno halėje. Buvome vertinami, mylimi, tad belieka tik džiaugtis – mūsų kartai dėmesio ir žinomumo pakako. Pabrėžiu, džiaugtis, o ne skųstis, kad dabar tas žinomumas išblėsęs.
Viskas telpa viename žodyje „meilė“
Tiesa, žvelgdami į kitas šalis matome, jog vietos ant scenos užtenka visiems – ir Adelei, ir Celinai Dion, ir Tinai Turner... Pas mus taip nėra. Mano kartos atlikėjai radijo eteryje nebeskamba – esame neformatas. (Juokiasi.) Ateina nauja karta, su nauju skambesiu ir su nauju dainavimu. Manau, kad tai natūralu ir pagirtina.
– Kai kurie vyresnės kartos atlikėjai piktinasi, kad pasikeitė ne tik skambesys, bet ir jaunosios kartos atlikėjų bendravimas su publika – kai kurie jauni atlikėjai nebijo lengvai pašiepti ar aštriau atsakyti komentatoriams ir savo klausytojams socialiniuose tinkluose ar koncertuose.
– Sunku komentuoti, nes neseku komentarų socialiniuose tinkluose. Jei jaunimas toks yra, kitokio jo nepadarysime. Nauja karta gyvena pagal kitas taisykles. Galbūt jie žino, kaip geriau elgtis ir kaip už save pakovoti. Ir gerai daro, kad kovoja – juk jiems reikia kažkaip išlikti. Kiek visokiausių televizijos projektų sukurta, kiek iš jų nugalėtojų išėjo... kur jie dabar? Retas išlieka.
Tie, kurie nekovoja ir nėra įdomūs, greit pasitraukia į užmarštį. O kalbėti apie tarptautinę karjerą dar sunkiau. Neretai būnu tarptautinių festivalių žiuri narė. Žinau, kad talentingų daug, tačiau to nepakanka – šiais laikais karjera prasideda nuo keturženklių sumų. Tiek turint galima pradėti kalbėti apie vadybininkus, prodiuserius, reklamą ir panašius dalykus, kurie padėtų išgarsėti ne tik savo šalyje.
Vis dėlto Lietuvoje aš matau progresą, man patinka naujas skambesys, naujos harmonijos... Viskas patinka. Su pasimėgavimu klausausi Rositos Čivilytės, Lino Adomaičio, Rūtos Ščiogolevaitės, Donato Montvydo, Vaido Baumilos, Kristupo Kerulio, „The Roop“, o anūkas parodė ir savo mėgstamo Beno Aleksandravičiaus bei grupės „ba.“ dainas. Patiko. Ilgai galėčiau vardyti atlikėjus, kurie man patinka ir kurių įdomu, gera klausytis. Tiesa, galbūt būtų smagu, jei atsirastų laida, kurioje galėtų pasirodyti ir mano kartos atlikėjai.
Kai pagalvoji, daug kas pasikeitė, atėjo ir nauja karta, kiti laikai. Pavyzdžiui, kažkada į LRT ateidavau kaip į namus – čia įrašyta begalė mano dainų. Negaudavome už tai nė cento, tačiau gaudavome eterio, subūrėme didelį klausytojų būrį ir galbūt todėl iki šiol daug kas mus žino.
Mes nemažai dainuodavome nieko už tai negaudami, o dabar atlikėjai turi savo įkainius. Ir tai nėra blogai, tiesiog yra kitaip. Vis dėlto pagrindinės vertybės visais laikais išliko tos pačios. Meilė svarbiausia gyvenime buvo visais laikais, o visa kita tėra pridėtiniai dalykai.
– Gražiai apie sceną, apie muziką kalbate, nejaugi per 45-erius metus nebuvote nusivylusi scena ar artisto profesija? O galbūt dėmesiu, kuris ne visada malonus ir glostantis širdį?
– Būdama ant scenos niekada nenusivyliau. Man tai yra Dievo dovana.
– Ne kartą esate pasakojusi ir apie puikius darbo pasiūlymus, pavyzdžiui, dainuoti su garsiais Rusijos atlikėjais, bet pasiūlymų nepriėmėte. Nejaugi nė kruopelytės nesigailite ir nepagalvojate, kad galėjo tas kelias pasisukti dar sėkmingiau?
– Tikrai ne. Kai išvykdavau koncertuoti svetur, ant didžiausių, garsiausių scenų, visada labai pasiilgdavau Lietuvos. Vos tik koncertas pasibaigdavo, kone bėgte pakilimo taku lėkdavau į lėktuvą, skraidinantį namo! (Juokiasi.) Bet nieko nesigailiu.
Mano gyvenimas taip susiklostė turbūt aukštesnių jėgų dėka. Šiandien galiu džiaugtis 22-ejus metus pragyvenusi su savo vyru Igoriu. Nors, kaip ir visiems, per tuos metus buvo visko, pamatinis dalykas, meilė, išliko...
Kai išvykdavau koncertuoti svetur, ant didžiausių, garsiausių scenų, pasiilgdavau Lietuvos. Vos tik koncertas pasibaigdavo, kone bėgte pakilimo taku lėkdavau į lėktuvą, skraidinantį namo!
– Iš tiesų, nors gyvenime netrūko ir išbandymų, ir sunkių laikotarpių, atrodo, kad esate nepataisoma optimistė, retai besiskundžianti, gyvenimą semianti pilnomis saujomis. Ar ne klaidingas įspūdis susidaro žvelgiant iš šono?
– Turbūt ne klaidingas. Neriu stačia galva, nors kartais vėliau tenka ir pasigailėti. Dėl savo patiklumo esu ir nukentėjusi. Tačiau ir įkritusi į duobę, vis tiek išsikapstau ir einu toliau.
– Ilgą laiką su dukra Andželika, rodos, buvote neišskiriamos – ant scenos darnus duetas, nulipusios – geriausios draugės. Sunku, kai dukra jau penkerius metus gyvena Vokietijoje?
– Mūsų su dukra ryšys – dar viena Dievo dovana. Pasikalbu su pažįstamomis, o šios stebisi, kaip mums pavyksta tokį glaudų santykį išlaikyti. Nežinau, tačiau viena kitą, rodos, jaučiame, dalijamės net slapčiausiomis savo mintimis.
Viena be kitos negalime, tačiau šiais laikais ir per atstumą nesunku susisiekti, pasikalbėti. O ir atstumas iki Vokietijos visai nedidelis – iš vakaro sėdi į laivą, o ryte jau esi pas dukrą. Neretai susitinkame, vasarą ji atvyksta į Lietuvą. Kol kas taip, tačiau su vyru jau pagalvojame ir apie ateitį – norėtųsi, kad kada nors Andželika su vyru persikeltų į Lietuvą. Nežinome kada, bet tikimės, jog tai kažkada įvyks.
– Ir buvimą ant scenos, ir savo santykius su vyru bei dukra vadinote Dievo dovanomis. Ką vis dėlto pavadintumėte didžiausiu savo pasiekimu ir laimėjimu?
– Viskas telpa viename žodyje „meilė“. Meilė dukrai, anūkui, vyrui... Dar vienas didelis aruodas, iš kurio semiuosi meilės, kurią nešuosi, kuria dalijuosi, yra draugystė. Nebūčiau tokia laiminga, jei ne mano tikri draugai, kurie yra kartu ir džiaugsme, ir varge. Kurių labai sumažėjo, tačiau liko patys artimiausi, tikri briliantai, kurie mane supranta. Kartu einame per šį gyvenimą ir tikiuosi, kad jiems pavyks įgyvendinti savo svajones bei pasiekti tikslų.
Jiems ir savo gerbėjams aš noriu palinkėti – būkite, brangieji, laimingi, padėkite vieni kitiems be pykčio, be apkalbų, be paskalų, pildykite savo norus ir svajones. O aš stengsiuosi visiems padėti taip, kaip galiu, jei tik pavyks – būsiu labai laiminga. O visa tai ir yra meilė.
