Kadangi abejojo, ar veiklos nemes, kol negavo pirmojo diržo, apie karatė pamokas edukologė Austėja Landsbergienė nesakė net savo šeimai. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ ji pasakoja, kas lemia, kad vaikas užauga išskirtinis. Tai priklauso ir nuo genų, ir nuo aplinkos, kurią kuria ir tėvai, tačiau be vidinės motyvacijos vaikas netaps genijumi, net jei turės puikius duomenis ir skatinančius tėvus.
Kai vaikas išgyvena paauglystę, ir jo, ir jo tėvų gyvenimuose atsitinka daug įdomių dalykų. Edukologė A. Landsbergienė tikrai nusimano apie vaikus ir jų gyvenimo tarpsnius, o apie paauglius net rašo knygą. Gimus vaikui niekas neprideda instrukcijos, kaip jį auginti. Laidos vedėja Beata Nicholson klausia edukologės – tai ar bus instrukcija, kaip vaikui išgyventi paauglystę, o tėvams „naudoti“ paauglius?
„Jeigu būtų tobula instrukcija, man nebereikėtų dirbti. Jos lauktų daug tėvų. Tikiuosi, kad tai bus instrukcija, šiek tiek nuraminanti tėvus, kartu su vaiku išgyvenančius paauglystę. Yra vienaip, kai pats išgyveni paauglystę, ir visiškai kitaip, kai vaikas išgyvena paauglystę. Tikiuosi, knyga primins tėvams jų paauglystę ir tai, kodėl tam tikri dalykai vyksta. Ir kad didžioji dalis jų yra visiškai normalu“, – sako ji.
Tėvams, kurių vaikas artėja prie paauglystės, A. Landsbergienė pirmiausia pataria tiesiog atsipalaiduoti ir paleisti vaiką, nors tėvams paleisti – sunkiausia užduotis. Visgi tai turi paprastą priežastį.
„Kūdikiu reikia be galo daug rūpintis, jo išgyvenimas priklauso nuo šalia esančių suaugusiųjų. Ne veltui dvejų trejų metų vaikai sako: aš pats, aš pati. Juos pradeda erzinti nuolatinis tėvų noras viską už juos daryti. O mes – įpročio gyvūnėliai, esame įpratę jais rūpintis ir labai sunku juos paleisti. Bet dvejų trejų metų vaikui dar galima kažką pasakyti, parodyti, jį prajuokinti. Nukreipiame jų dėmesį ir viskas vėl puiku. Su pradinuku irgi tas pats, pradinukams tėvai dar didžiulis, nors jau slopstantis autoritetas, bet vis dar autoritetas.
Staiga paauglys sako: tu šneki nesąmones, ne, aš šito nebevalgau. Tėvams tarsi žemė slysta iš po kojų. Bet mašinai slystant negali spausti stabdžių, tai blogiausia, ką gali padaryti. Lygiai taip pat mes tarsi norime stabdyti ir grąžinti vaiką į laikus, kai dėl visko susitardavome, nors taip irgi nebūdavo. Mes visada idealizuojame praeitį, atrodo, su mažuliu buvo tik vienaragiai ir vaivorykštės. Nieko panašaus. Tiesiog nestabdyti, nesistengti sugrąžinti praeities. Reikia atsipalaiduoti ir net pasimėgauti“, – kalba pašnekovė.
Reikia suprasti, kad paauglius dažnai įstumiame į kampą, ką rečiau padarome su mažais vaikais. Paauglys pavarto akimis ir matau, kaip tėvams iš ausų pradeda rūkti dūmai, nors tai yra visiškai normalus elgesys.
Vaiko keitimosi tarpsnius, pavyzdžiui, paauglystę, sunkiau išgyventi tėvams, nors vienareikšmiškai pasakyti sunku, nes ir paauglys išgyvena daug nerimo, sako A. Landsbergienė. Jam sunku, nes jis negali įvardyti, kas jis toks, kas jam patinka iš tiesų.
„Visi klausia: kuo būsi, ką studijuosi, kuo domiesi? Nekaitaliok būrelių, nes tuoj universitetas. Jei turime daug tolerancijos mažuliams, tai paaugliams jos turime daug mažiau. Norime, kad vos ne šeštokas žinotų, kuriais metais gaus Nobelio premiją, kad galėtume pasakoti kaimynams ir seneliams apie tą nuostabų jų laukiantį įvykį.
Reikia suprasti, kad paauglius dažnai įstumiame į kampą, ką rečiau padarome su mažais vaikais. Rašydama stebėjau tėvus, kaip jie bendrauja su paaugliais, ką sako, ką daro. Man atrodo, tėvai šiandien yra daugiau apsiskaitę ir geriau supranta mažus vaikus negu paauglius. Tai mane nustebino. Su mažu vaiku ir pritūpia kalbėdami, ir įvardija emociją, tariasi ir taip toliau, o paauglys pavarto akimis ir matau, kaip tėvams iš ausų pradeda rūkti dūmai, nors tai yra visiškai normalus elgesys“, – komentuoja edukologė.
Taip, A. Landsbergienė patvirtina: nekalbėti, nepasakoti, užsidaryti savo kambaryje, pykti paaugliams yra normalu.
„Norėčiau atsukti atgal: jie daug bendrauja, tik nebe su mumis, jie mažai pykstasi su tais, su kuriais nenori pyktis, kai mano, kad neverta pyktis, jie nori mokytis tai, kas jiems patinka. Įsivaizduok olą. Gyvenome vienoje erdvėje, joje kutuliojomės 10 metų ir atrodė, kad dar tiek pat galime kutuliotis. Visi galvoja, kad iki 18-os tas vaikas bus su mama ir tėčiu, ilgai ir laimingai gyvensime. Staiga vaikas atsineša kastuvą ir oloje pradeda kasti savo erdvę. Mes sakome: mažuli, kam tau to reikia? Juk čia šilta, gera, malonu, būkime tokie patys artimi. O jis atsako: ne, turiu atsiskirti.
Man patinka viena iš teorijų, kodėl yra paauglystė, – dėl to, kad vaikas galėtų išeiti. Įtampa būna užaugusi, mes paleidžiame ir jie išeina. Tada prasideda kitas etapas, kai vėl susieiname“, – pasakoja ji.
Neretai didele problema paauglystės laikotarpiu tampa mokslai. Vaikai sako: man neįdomu, nereikės to, ką kala mokykloje, sistema pasenusi, o mokytoja nuobodi. Na o tėvai kartoja: mokykis, reikia. Kaip rasti aukso vidurį mokslų kelyje? Turbūt vidurio nėra, pažymi A. Landsbergienė. Ji primena: nesame vaikų draugai, esame vaikų tėvai, kurie už juos atsakingi.
„Kaip suaugę turėtume mokėti reflektuoti. Deja, ne visi moka. Gebėjimas ateina išsivysčius kaktinei smegenų sričiai. Tai nutinka sulaukus maždaug 25 metų. Tada žmogus gali mąstyti abstrakčiai ir reflektuoti, jo smegenys yra išsivysčiusios. Maždaug 14-os pradeda matytis prošvaistės, tada kuo tolyn, tuo geryn, bet nuo 10,5 metų iki 14-os yra daugiausia kibirkščių ir įtampų. Tokio amžiaus žmogui labai sunku reflektuoti. Be to, keičiasi jo kūnas, siaučia hormonų audros. Tai vienas sunkiausių tarpsnių apskritai gyvenime.
O mes sakome – mokykis. Kadangi jis dar nevisiškai reflektuoja, klausia: kam man to reikės, kada tu tai naudojai? Mūsų argumentai yra šimtmečio senumo, jie vis dar tie patys ir tokie turėtų būti: „Niekas tau ir nesako, kad užaugęs tą turėsi naudoti kiekvieną dieną darbe ar gyvenime, bet tam ir yra bendrojo lavinimo mokykla, dėl to tai vadinama bendruoju išsilavinimu, kad sulaukęs 18-os būtum ne Mauglis, o bendrąjį išsilavinimą turintis žmogus. Be to, kaip žinosi, ką norėsi studijuoti, jeigu nebūsi pabandęs matematikos, fizikos, muzikos, dailės?“ – kalba pašnekovė.
Mano mama sako: ar ne sveikata yra tikslas? Sakau, ne. Man reikia turėti ne tik sveikatą, o tą diržą reikia turėti. Man tikrai svarbu matyti kelią, kurį noriu nueiti.
Vieni žmonės yra nuostabūs, o kiti tiesiog ypatingi. Visus išskirtinius žmones jungia trys dalykai. Pirmiausia tai – genai, o kokius juos gavai, tokius, antra – aplinka: kokioje šeimoje, mokykloje atsidursi, kokie draugai tave sups, o trečia – paties vaiko norai, pasakoja edukologė.
„Kartais įsivaizduojame, kad jeigu viską darysiu dėl savo vaiko, bus gerai. Pasirodo, turime daryti ne tai, ką norime daryti dėl savo vaiko, o tai, ką reikėtų daryti dėl vaiko. Pavyzdžiui, jeigu aš visą gyvenimą norėjau būti balerina, neturėčiau versti savo vaiko eiti į baleto mokyklą. Visų pirma, ar jis turi tam genus, antra, ar aš turėsiu pakankamai gebėjimų, ūpo, sąlygų motyvuoti, užtikrinti ir taip toliau. Tarkime, viskas yra, tačiau yra trečia – ar vaikui patinka. Jis gali turėti nuostabiausius pasaulio genus, nuostabiausius tėvus, bet jis gali nenorėti. Sakoma: mano vaikas galėtų mokytis dešimtukais. Galėtų, bet ar norėtų?“ – teigia A. Landsbergienė.
Tai, ko nori vaikas, yra jo reikalas, pažymi ji, o jis nenori ruošti pamokų ir skaityti knygos dėl to, kad mes nenorime dirbti.
„Jis turi norėti treniruotis kiekvieną dieną – be vidinės motyvacijos nesiseks. Žinai, kas baisiausia? Be genų ir be aplinkos irgi nesiseks. Gali tapti nuostabiu žmogumi, jeigu turi tuos du, tuos du arba tuos du. Dviejų užtenka, kad gyvenimas būtų geras, bet jeigu nori kažko, turi būti trys, kito kelio nėra“, – apibendrina edukologė.
A. Landsbergienė galėtų nesustodama dalytis žiniomis – ji nuolat kupina geros energijos. Iš kur jos gauna? Klausimas, ar iš miego, mat miega vos 5 valandas per parą.
Kurį laiką slapukavusi ji sugrįžo su mėlynu karatė diržu. Sako labai bijojusi, ar atlaikys, ar nemes, dėl to niekam nieko nesakė.
„Nemėgstu pasakyti ir nepadaryti. Kadangi abejojau, iki pirmo diržo nežinojo net mano šeima. Tiesiog kažkur išvažiuodavau ir viskas. Turiu daug susitikimų, sportuoju, tad niekas neklausė. Tik gavusi pirmą diržą jį parodžiau ir pasakiau savo šeimai.
Nuo vaikystės kovos menai buvo labai įdomu, man patinka emocijų valdymo filosofija, tai, kad tik giniesi, ne puoli, ir visada matai, kur esi ir kiek dar liko. Tai ilgas kelias. Vienas iš pirmųjų dalykų, kurių ieškojau, tai per kiek metų įmanoma gauti juodą diržą. Tai daug metų – turbūt per kokius penkerius. Dabar pamažu ir žengiu“, – pasakoja laidos viešnia.
Jai patinka turėti tikslą. A. Landsbergienė juokiasi negalinti tiesiog eiti sportuoti. „Mano mama sako: ar ne sveikata yra tikslas? Sakau, ne. Man reikia turėti ne tik sveikatą, kuri kaip linkėjimas, kurios nelabai pačiupinėsi, o tą diržą reikia turėti. Juokas juokais, bet man tikrai svarbu matyti kelią, kurį noriu nueiti“, – atvirauja pašnekovė.
Plačiau – balandžio 1 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
