Savo šeimos istorijoje operos solistas Rafailas Karpis atranda labai įdomių dalykų, bet jo močiutė apie praeitį niekada nekalbėjo. „Tai buvo užverstas puslapis“, – LRT PLIUS laidoje „Išpažinimai“ sako jis. Holokaustas užvertė puslapį, kurį labai sudėtinga atversti, svarsto pašnekovas, tačiau, pasak jo, vis sklaidydami praeities knygą einame kad ir nelengvą, bet teisingą kelią: „Tai mus pavers tik stipresnius.“
R. Karpį kalbina LRT PLIUS laidos „Išpažinimai“ vedėjas Donatas Puslys.
– Aš turėjau tokį stereotipą, kad operos solistas – su fraku, klausosi ir namuose klasikinės muzikos, tokia aukštuomenė, kur visi pankai yra kaip ir svetimi, bet tau nesvetima „Toro Bravo“.
– Taip, nesvetima vien dėl to, kad ten groja mano bičiuliai, su kuriais leisdavome laiką klube „Bombiakas“ greta mano mokyklos. Operos solistai gimsta ne su frakais, jie turi lygiai tokią pačią vaikystę, kaip ir visi vaikai.
Antakalnyje visuomet buvo labai gajus pankų judėjimas. Buvo keleri metai, kai aš savo savaitgalius leisdavau „Bombiake“, o kai „Bombiakas“ nedirbdavo, mes rinkdavomės Pilies gatvėje, tą vietą vadinome „po stogais“, kur yra suvenyrų parduotuvės. Ten brazdindavome gitaromis ir rinkdavome centus. Skiauterę pasistatęs buvau tiktai kokius tris kartus per koncertus. Aš save laikiau panku.
– Pasistatyti skiauterę – suteikti išorinį atpažinimo ženklą, o ką reiškia būti panku dvasiškai, ypač tuo pilkuoju metu?
– Mes tuo metu vadovaudavomės tokiu posakiu: daryk, ką nori, bet netrukdyk kitiems. Pankavimas buvo kažkokios vidinės laisvės paieška tam tikruose rėmuose, įsivaizdavimas, kad savo buvimu, tiesų neigimu ir jų nesilaikymu tu gali praplėsti tas ribas, būti laisvesnis viduje. Suaugus požiūris šiek tiek pasikeitė, atvirkščiai – pradėjome vertinti kai kuriuos dalykus, kuriuos neigėme. Bet dažniausiai pankavimas būdavo kažkokia protesto prieš tam tikras nusistovėjusias tvarkas forma.
– Vidinis pankas tavyje vis dar gyvas.
– O taip, žinoma, nes vidinis pankas leidžia atrasti arba bent jau parodyti, kad tu turi kažkokios vidinės laisvės, kad neegzistuoja tam tikri barjerai.
– Šiandieninė opera išgyvena kaitą. Dažnai traktuota kaip konservatyvus menas ji šiandien įsileido šiek tiek pankavimo. Ribos nyksta, kinta, atsiranda tas šiuolaikiškumas. Ko ieškai šiandieninėje operoje?
– Aš iš tiesų neieškau, tiesiog dažniausiai stengiuosi parodyti visą savo susiformavusią pasaulėžiūrą, savo susiformavusį „aš“ tuose rėmuose, kuriuos man pasiūlo režisierius. Žinoma, be viso kito, privalu išlaikyti nepriekaištingą, profesionalų vokalą. Tai yra, mano galva, operos meno pamatas.
Naujas patyrimas kuriant vaidmenį leidžia tau peržvelgti iš naujo į tą jausmą, su kuriuo esi susidūręs, įvertinti jau jį iš šios dienos perspektyvos.
– Ar kažkoks personažas, kurį tau teko įkūnyti, paskatino tave susimąstyti ar kitaip pažvelgti į tam tikrus egzistencinius klausimus?
– Dažniausiai būna atvirkščiai – dažniausiai aš savo patirtį bandau pritaikyti tam personažui. Tada – ar aš sugebu tai perteikti žiūrovui ir klausytojui. Kartais tai pavyksta. Yra tokių personažų, kurie tikrai buvo labai pasisekę. Vienas tokių – 13-mečio berniuko Tobijo personažas miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“.
Tuo metu man iš tikrųjų atrodė, kad aš jaučiu kažkokį artumą su tuo personažu. Aš prisimenu gatves, prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo šeštadienio rytais pardavinėti laikraščius, kaip su draugais priduodavome stiklo tarą... Tas šaltos gatvės prisiminimas padėjo kurti tą personažą.
Naujas patyrimas kuriant vaidmenį leidžia tau peržvelgti iš naujo į tą jausmą, su kuriuo esi susidūręs, įvertinti jau jį iš šios dienos perspektyvos.
– Kas yra Rafailas Karpis? Trys atraminiai tapatybės stulpai.
– Dainininkas, tėtis ir žmogus.
– Kiek tau svarbi tavo žydiškoji tapatybė?
– Tautybė, tradicijos ir tai, ką aš paveldėjau iš savo protėvių, yra, žinoma, be galo svarbu, sentimentalu ir jautru.
– O kai užeini į sinagogą, kas tau tai yra? Ar tu ieškai Dievo, ar tai veikiau tradicija, santykis su tais protėviais?
– Labai taikliai pasakei – santykis su protėviais, santykis su šeima, šeimos istorijos prisiminimas, iš kur aš atėjau į šį pasaulį. Pirmieji prisiminimai iš sinagogos būtent ir siejasi su šeima, močiute. Pirmą sykį mane į sinagogą nusivedė močiutė. Sinagoga buvo tuščia, ten buvo tiktai kelios močiutės pažįstamos, jos sėdėjo ir bendravo jidiš kalba, o aš blaškiausi vienas po sinagogą. Geriausiai įsiminiau priešais aron hakodešą pastatytą lentelę ir ženklą – ištiestas rankas. Dabar sinagogoje pamatęs tą ženklą labai gerai prisimenu savo pirmą vizitą į ją.
– Aš be galo džiaugiuosi, kai kiekvieną kartą jidiš kalba atlieki dainas. Norisi užsimerkti ir tarsi keliauti laiku. Ar ją girdėjai nuo pat vaikystės, ar atradai tik vėliau?
– Aš ją girdėjau nuo pat vaikystės, bet tuo metu man ji nebuvo tokia brangi kaip dabar, nes aš jos nesuprasdavau, tėvai dažniausiai prisimindavo tą kalbą tuo metu, kai norėdavo, kad aš kažko nesuprasčiau. Bet ji buvo ir tokia mistiška, nes mano abi močiutės tarpusavyje kalbėdavo tik jidiš kalba.
Man ji tapo tam tikru savo tautos, kultūros pažinimo keliu jau tuo metu, kai aš pradėjau dainuoti, nes mano vokalo pedagogai mane visuomet skatindavo dainuoti žydiškas dainas, o maestro Virgilijus Noreika netgi išsireikalavo, kad vietoje lietuvių liaudies dainų aš dainuočiau žydiškas dainas egzaminų programoje. Taip po truputį aš surinkau nemažą jidiš dainų repertuarą.
– Tu laimėjai „Dainų dainelę“ su jidiš daina.
– Taip. Dar prieš maestro Virgilijų Noreiką aš mokiausi „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Mes paruošėme žydų liaudies dainą ir ją atlikęs tapau konkurso „Dainų dainelė“ laureatu.
– Antras tapatybės ramstis – tėtis. Kiek tau svarbu savo dukrytėms perduoti tą tradiciją, supažindinti su be galo turtinga jidiš kultūra?
– Aš manau, kad tam turi ateiti laikas, kad jau galėčiau joms tą perduoti sąmoningai. Kol kas visa tai yra tik žaidimo arba kažkokių frazelių forma. Pavyzdžiui, mes visuomet vienas kitam palinkime labos nakties jidiš kalba. Aš joms visąlaik pabrėžiu, kad taip man labos nakties linkėdavo mano močiutė, o jai taip labos nakties linkėdavo jos tėvai, o jiems – jų tėvai ir tai tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Manau, kad toks lengvas žaidimas galbūt vėliau atves į tai, kad mes galėsime rimtai domėtis ir joms pačioms bus įdomu, galbūt aš joms galėsiu kažką papasakoti. Kol kas vaikai yra tokio amžiaus, kad jas reikia dominti per žaidimą, mielas namudines tradicijas.
– Kaip tai skamba?
– Aš labai gerai atsimenu, kaip atverdavau jos kambario duris ir ji man sakydavo: užmik sveikas ir atsibusk sveikas. Man iš tikrųjų tai kelia labai gražių sentimentų, man tai primena mano vaikystės namus, močiutę, už kurios nugaros slėpdavausi, jeigu kažką prisidirbdavau. Jos lūpa atvipdavo ir sakydavo tėčiui: neskriausk vaiko. Man tai labai šilta, gera prisiminti.
Holokaustas užvertė tam tikrą puslapį, kurį labai sudėtinga atversti. Einame teisingu keliu bandydami išsiaiškinti, kokį poveikį totalitariniai sukrėtimai turėjo mūsų valstybės piliečiams. Tai nelengvas kelias, bet mes jį einame.
– Holokausto tragedija vienaip ar kitaip palietė visas šeimas. Kyla klausimas, ką reiškia būti žydu po tos didžiosios tragedijos ir kokią tai žymę palieka galbūt tavo paties šeimoje?
– Aš manau, kad tai paliko didžiulę žymę ypač mano močiučių likimuose, kadangi tiek tėčio mama, tiek mamos mama neteko beveik visų giminių. Holokaustas užvertė tam tikrą puslapį, kurį labai sudėtinga atversti. Tik dabar per genealoginius puslapius aš pradedu suvokti ir atkapstyti jų šeimos istoriją. Tai yra be galo įdomu ir, pasirodo, tai yra ne taip toli: mano tėčio mamos šeimyna buvo įsitvirtinusi Kaune.
Aš atrandu labai įdomių dalykų. Tai labai įdomu, tačiau pati močiutė apie tai niekada nekalbėjo, jai tai buvo užverstas puslapis. Visas šeimas, ne tik žydų, visų Lietuvos piliečių šeimas tas laikotarpis paveikė taip, jog mes su ta trauma gyvename iki šiol, mes palikuonys žmonių, kurie kentėjo Holokaustą, sovietų represijas.
Mes tik dabar pradedame vertinti ir suvokti, kokį poveikį tai turėjo mūsų seneliams, patyrusiems tai savo kailiu, mūsų tėvams, kurie būdavo auginami tomis sąlygomis, kai tu negalėjai atvirai kalbėti elementarių dalykų, kai būdavo kalbama tarp eilučių. Juk tai irgi truputėlį formuoja žmogaus psichologiją. Dabar mes, anūkai, po truputėlį pradedame kelti klausimus: kodėl tam tikrose situacijose mes elgiamės tarsi neadekvačiai?
Einame teisingu keliu bandydami išsiaiškinti, kokį poveikį tie totalitariniai sukrėtimai turėjo mūsų valstybės piliečiams. Tai nelengvas kelias, bet mes jį einame. Manau, tas bandymas išsiaiškinti visa tai mus pavers tik stipresnius.
– Tos jidiš dainos irgi tam tikra prasme yra gydymosi procesas.
– Taip, tai bandymas galbūt dainomis grąžinti bendro peizažo dalelę.
Plačiau – kovo 20 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
