„Net ašaros bėga, kai matau, kaip nuo savo mamos nesitraukia pusantrų metų berniukas, gyvenantis mūsų namuose. Nors negalima šio vaizdo lyginti su vaizdais iš bombarduojamų miestų, nelengva matyti ir to krūpčiojančio vaiko akis“, – portalui LRT.lt pasakoja Arūnas Valinskas, kovo pradžioje kartu su žmona Inga Valinskiene priglaudęs dvi nuo karo siaubo bėgusių ukrainiečių šeimas.
Prieš tris savaites Rusijai užpuolus Ukrainą, karo purtomą šalį jau paliko milijonai žmonių. Dalis jų prieglobstį surado Lietuvoje, o vieni pirmųjų per organizaciją „Stiprūs kartu“ pagalbos ranką bėgantiems ištiesė ir Valinskai. Jie laikinus namus suteikė dviem šeimoms.
Šeima su pusantrų ir dvylikos metų sūnumis įsikūrė Valinskų bute sostinės senamiestyje. Anot pašnekovo, panašu, jog šie žmonės yra pasiryžę pasilikti ir savo ateitį sieja su Lietuva, jau žvalgosi, kur išsinuomoti butą, ieško darbo.
Dar viena šeima, motina su penkiolikmečiu ir pusantrų metų suneliu, įsikūrė Valinskų namuose. „Jie nusiteikę ganėtinai optimistiškai – tikisi, kad po mėnesio ar poros viskas baigsis ir bus galima sugrįžti namo, kur šiuo metu pasilikęs šeimos vyras ir tėtis.
Optimizmo gesinti nenoriu, tegul rusena bent optimizmo ir vilties ugnelė. Deja, nepanašu, kad visas tas siaubas taip greitai pasibaigs. Tiesiog šiandien jiems reikia suteikti ramybę, kad jaustųsi saugūs ir paprasčiausiai nebebijotų“, – patikino A. Valinskas.
Apie karo siaubus su atvykusiomis šeimomis jis stengiasi nekalbėti – nenori, kad jiems ir vėl tektų prisiminti patirtą siaubą. „Aišku, jiems įdomu, kas dedasi tėvynėje, tad iš pradžių jie sekė informacines laidas, bet skatinau juos verčiau įsijungti pramoginius kanalus ar filmukus vaikui. Patikinau, kad mes nuolat sekame informaciją, tad jei nutiks kas svarbaus, būtinai pasakysime. Rodos, paklausė. Dabar matau dažniau įjungtus pramoginius kanalus“, – teigė pašnekovas.
Suaugusiems patirtą siaubą kiek prablaško kasdienybės rūpesčiai – ugdymo įstaigų atžaloms ar darbo paieškos, vaikų priežiūra ir pan. „Karas nors ir be galo skaudus, jis kažkiek paskęsta jų kasdienybėje. Vaikams šis karas paliko traumas, kurios nežinia, ar kada nors išgis. Ko gero, Ukrainoje augs prarastų vaikų, karo karta, kuri niekada netikėjo, jog reikės išgirsti aidinčius bombų sprogimus. Deja, jie juos girdėjo, – apgailestavo A. Valinskas. – Galbūt dokumentinėse laidose apie gamtą esate matę, kaip mažas beždžioniukas turi instinktą nesitraukti nuo savo mamos, kuri yra jo išlikimas. Taip yra gamtoje.
Net ašaros bėga, kai matai, kad lygiai taip pat norėdamas išlikti nuo savo mamos nesitraukia pusantrų metų berniukas, gyvenantis mūsų namuose. Jis bijo būti paleistas nuo mamos rankų. Nors negalima šio vaizdo lyginti su vaizdais iš bombarduojamų miestų, tačiau taip pat nelengva matyti ir to krūpčiojančio vaiko akis... Vaiko, kuris dėl tėvynėje aidėjusių sirenų buvo daug naktų nemiegojęs, kuriam iki šiol nepraėjo stresas, susijaudinimas.“
Valinskai sakė šeimoms, kad pas juos gali pasilikti tiek, kiek reikia, be to, pora noriai padeda ne tik suteikdami pastogę. Suvieniję jėgas su bičiuliais ir pažįstamais, parūpino visus šeimoms reikalingus daiktus ir drabužius. Bičiuliai pasistengė taip, kad visų surinktų daiktų pas Valinskus gyvenančioms šeimoms buvo per daug, tad jie buvo perduoti kitiems į Lietuvą iš Ukrainos atvykusiems žmonėms.
Tiesa, pas Valinskus apsistojusios šeimos pasiūlė sumokėti mokesčius už komunalines paslaugas, ieško kur įsidarbinti ir nekentina sėdėti rankų sudėję. Arūnas pasidžiaugė, kad atsirado ir verslininkų, kurie pasiūlė darbo vietas bei ištiesė pagalbos ranką, anot jo, dabar svarbu daryti viską, kad pas mus atvykę ukrainiečiai vėl galėtų jaustis kaip normaliai gyvenantys ir save išlaikantys žmonės. Vis tik, jis pridūrė, kad šiandien jiems svarbiausia – saugumas ir žmogiškas rūpinimasis.
„Tai ne labdaros akcija, tiesiog turime jais pasirūpinti. Įsivaizduokite save jų vietoje – neduok Dieve, turėtume pasitraukti iš Lietuvos ir ieškoti prieglobsčio Lenkijoje, Švedijoje ar pan. Supraskite, kodėl turime tai daryti – esame žmonės ir turime vieni kitiems padėti. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, mes su Inga net nedvejodami pasiūlėme savo namus“, – pasakojo A. Valinskas.
Visus, kurie turi galimybę priimti ukrainiečius į savo namus, jis skatino pasiryžti – kasdien į šalį atvyksta nuo karo bėgantys žmonės, tad būstų poreikis auga. „Būkite geri, padėkite“, – kreipėsi jis su viltimi, jog televizijos ekranuose matomi kraupūs vaizdai paskatins žmones atverti savo namų duris tiems, kuriems šiandien reikia prieglobsčio ir saugumo.
