„Pro automobilio langą mama staiga pamatė į ją žiūrintį rusų kariškį su automatu. Nežinodama, kaip elgtis, ir būdama visiškai pasimetusi, ji tiesiog jam nusišypsojo, o vairuotojas tuo metu paspaudė akseleratoriaus pedalą ir jie pabėgo“, – trumpą epizodą iš kelias paras trukusios mamos kelionės iš karo drebinamo Kyjivo į Lietuvą portalui LRT.lt pasakoja Vilniuje gyvenantis Dmytro Taranovas.
Ukrainoje gimęs D. Taranovas – šokėjas, prieš penkerius metus atvykęs treniruotis ir gyventi į Lietuvą. Rudenį televizijos žiūrovai jį galėjo išvysti ir projekte „Šok su žvaigžde“, kiekvieną šeštadienį jis šoko profesionalų pasirodymuose.
„Laimė, jau kurį laiką gyvenu Lietuvoje ir jos palikti neketinu. Jei dabar čia nebūčiau, mano mama nebūtų turėjusi, kur bėgti“, – sunkiai žodžius renka Dmytro. Jis gimė ir iki ketverių gyveno Ukrainos Sumai mieste, kurio apylinkėse gyvena jo seneliai ir giminės.
Vaikystėje jis su mama persikėlė į Kyjivą ir ten praleido daugiau nei dešimtmetį. Kai D. Taranovas persikėlė į Lietuvą, jo mama pasiliko Ukrainos sostinėje, kurioje pastarosiomis dienomis aidėjo bombų sprogimai. Šiandien Dmytro mama yra Lietuvoje, tačiau jos kelionė pas sūnų užtruko kelias paras ir priminė košmarišką sapną.
– Kaip paskutines dienas prieš karą gyveno ukrainiečiai? Ar nujautė artėjančią tragediją, jai ruošėsi?
– Kaip visi žino, jau aštuonerius metus kai kuriuose regionuose neramumai nerimsta ir žmonės jau ilgus metus gyvena pavojuje. Prie tokios būsenos vietos gyventojai jau priprato, mano šeima taip pat. Ukrainiečiai pastarąjį mėnesį jau kalbėjo apie galimą grėsmę, įtampa augo, pasigirsdavo svarstymų bėgti, tačiau niekas tiksliai nežinojo, o galbūt ir patikėti negalėjo, kad nutiks taip, kaip nutiko.
Vis dėlto ir apsisprendimas bėgti – labai didelis žingsnis, reiškiantis, jog reikia palikti darbą, namus, daiktus... Stabdė viltis, kad kalbos apie grėsmę yra tik tušti gąsdinimai. Tačiau pabėgimo krepšius daugelis jau buvo pasiruošę anksčiau.
– Jau žinome, kad tai nebuvo tik tuščios kalbos – ankstų vasario 24-osios rytą pasaulį apskriejo žinia, jog Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą.
– Šią naujieną sužinojau ne iš žiniasklaidos, o iš savo mamos. Ramiai miegojau, kai apie aštuntą ryto pažadino skambutis ir ji man pasakė, kad Ukrainą užpuolė. Iš pradžių negalėjau suvokti, kad tai vyksta, nesupratau, kas nutiko, viskas atrodė kaip blogas sapnas.
Pirmąsias dvi paras nemiegojau. Kyjive tvyrojo pasimetimas. Kadangi niekas nesitikėjo, kad taip nutiks, niekas negalėjo net numanyti, kas laukia toliau. Aišku, žiniasklaida informavo, jog visi turi pasiimti būtiniausius daiktus ir ieškotis slėptuvių, bunkerių. Mama pasakojo, kad daugelis slėpėsi savo namų rūsiuose, ten bandė nusinešti svarbiausius daiktus, maisto ir vandens atsargas. Pirmąją dieną Kyjive dar niekas nemąstė apie pabėgimą, svarbiausia buvo pasislėpti ir išgyventi.
Pirmą naktį nemiegojau – kas pusvalandį ar valandą skambinau mamai ir norėjau sužinoti, ar jai viskas gerai. Keturis kartus pokalbius teko nutraukti, nes pradėjus kaukti sirenoms, mama bėgo slėptis į rūsį. Man tų akimirkų nežinia buvo sunkiai pakeliama – sukosi mintys apie tai, ar į mamos namus dar nepataikė bomba. Laimė, po kiek laiko mama perskambindavo ir pasakydavo, kad jai viskas gerai. Bent trumpam galėdavau atsikvėpti, nors tąnakt taip ir neužmigau.
– Šiandien jūsų mama yra Lietuvoje. Tiesa, jos kelias pas jus užtruko kelias paras. Kaip pabėgti iš miesto, kai nesaugu net išeiti į gatvę?
– Iš tiesų tai labai sudėtingas procesas. Pasiekti Ukrainos sieną mamai užtruko keturias paras. Turbūt susiruošus bėgti labai gelbsti nuosavas automobilis ir narsus vyras, kuris pasirūpina savo šeima, ją išgabena į pasienį, nors pats ir negali išvykti.
Deja, mano mamos situacija buvo kitokia – ji nemoka vairuoti ir neturi automobilio. Kol nepamatai, kas iš tiesų yra karas, pabėgimo planas atrodo daug paprastesnis, tačiau realybėje viskas vyksta kitaip.
Iš pradžių mama planavo bėgti su kaimynais ar bičiuliais, tačiau prasidėjus karui, žmonės reagavo staigiai – vieni pabėgo, kiti nusprendė pasilikti Kyjive. Be to, sproginėjant bomboms, visos miesto sienos yra uždaromos ir keliuose susidaro milžiniškos spūstys, besitęsiančios dešimtis ar net šimtus kilometrų. Pabėgti yra praktiškai neįmanoma. Todėl nusprendėme, kad bent jau pirmomis dienomis mamai bus saugiau slėptis rūsyje, nei būti spūstyse atviroje erdvėje, kur nežinia, kaip viskas gali pasibaigti.
Kai socialiniuose tinkluose parašiau žinutę, kad ieškau pagalbos ir noriu padėti mamai pabėgti, daug kas parašė, dalijosi mano įrašu. Net nustebau, kad tiek žmonių man parašė, tačiau dauguma siūlė padėti paimti mamą nuo Ukrainos sienos ar iš Lvivo, iki kurio mamai kažkaip reikėjo nusigauti. Taigi per socialinius tinklus pagalbos rasti nepavyko.
Mamą išgelbėjo jos bičiuliai, kurie paskambino ir pasakė, kad už 20 min. ją paims ir išveš į Lvivą. Tiesa, skambučio metu kaip tik kaukė sirenos ir mama suabejojo, ar tokiu metu bėgti saugu – ką gali žinoti, galbūt netrukus prasidės bombardavimas. Tačiau jos draugai nenusileido, sakė „dabar arba niekada“. Taigi mama čiupo svarbiausius daiktus ir nors velniškai bijojo, išvyko.
– Minėjote, kad keliuose buvo spūstys, gąsdino aplink aidintys sprogmenys. Kaip pavyko pasiekti Lvivą?
– Pirmi 200 km buvo sunkiai įveikiami, nes buvo susiformavusi gal 200 km besitęsianti spūstis. Mama pasakojo, kad bestovint, pro automobilio langą ji staiga pamatė į ją žiūrintį rusų kariškį su automatu. Ji tikino ir pati nežinanti, kas tuo metu dėjosi jos galvoje, ją ištiko šokas, panika. Nežinodama, kaip elgtis, ir būdama visiškai pasimetusi, ji tiesiog nusišypsojo kariškiui. Tuo metu vairuotojas paspaudė akseleratoriaus pedalą ir išsuko iš kelio, važiavo per bortelius, pieveles, laviravo tarp medžių. Taip jiems pavyko pabėgti. Jei ne staigi vairuotojo reakcija, veikiausiai pabėgti nebūtų pavykę.
Beje, vairuotojui teko nelengvas išbandymas. 600 km kelionė į Lvivą truko 23 val. Aš ir keli kiti žmonės nuolat bendravome su esančiais automobilyje ir pasakojome, kas dedasi kelyje. Kelis kartus jiems teko keisti maršrutą. Beveik po paros Lvivą jie pasiekė nemiegoję ir pervargę.
Pakeliui jie ieškojo vietos pernakvoti, tačiau visi nakvynės namai ir viešbučiai buvo rezervuoti. Jiems pavyko gauti informacijos, kad miestas yra suteikęs vietų apsistoti, taigi mama su bičiuliais sustojo vienoje miesto mokyklų. Ten sporto salėje buvo išrikiuoti čiužiniai su pagalvėmis, kur žmonės galėjo nusnausti.
Galiausiai mokykloje mama su bičiuliais beveik nepamiegojo, tačiau bent buvo pamaitinti. Tiesa, jiems bandė suteikti psichologinę pagalbą, tačiau jiems, kaip ir visiems Ukrainoje, buvo toks šokas, kad jie sunkiai galėjo kalbėti.
– Nors Lvive buvo saugiau, prieš akis laukė sunkiausia kelionės dalis – pasiekti ir kirsti sieną.
– Iš tiesų laukė 3 itin sunkios paros. Įdomu tai, kad mano draugo, šokėjo, su kuriuo kartu šokame viename klube, sesuo traukiniu važiavo iš Dniepropetrovsko į Lvivą. Kadangi buvo bombarduojami ir geležinkeliai, niekas negalėjo būti tikras, kad ji pasieks miestą, tačiau po 15 val. trukusios kelionės ji pasiekė miestą, kuriame buvo ir mano mama. Nors anksčiau jos nebuvo viena kitos mačiusios, Lvive jos susitiko ir savo kelionę tęsė kartu.
Mamą atvežę vyrai bėgti neplanavo – jie žinojo, kad per sieną yra nepraleidžiami, taigi nuvežę planavo pasilikti Lvive ar kitame Ukrainos mieste, kuriame bent kiek saugiau. Visos kelionės metu mamai ir bičiulei padėjo Dniepropetrovske likęs merginos tėtis. Jis pasiliko ginti Ukrainos, tačiau darė viską, kad jo dukrai pavyktų pabėgti. Jis taip pat ieškojo, kas padėtų joms palikti šalį.
Ir toks žmogus atsirado. Tiesa, iš pradžių buvo planuota, kad jas nuveš iki sienos ir paskutinius 3 km, kur paprastai susidaro spūstys, jos turės įveikti pėsčiomis. Atvykus prie sienos paaiškėjo, kad eilė prie pasienio ne 3, o 23 km. Per 3–4 val. jiems tepavyko įveikti 2 km ir viskas sustojo.
Be to, atsirado nemažai tokių, kurie bandė pravažiuoti be eilės ir pan. Per kitas 4 valandas jie pajudėjo vos 100 m. Buvo nuspręsta grįžti į Lvivą ir ieškoti kitų alternatyvų – eilės prie sienos su kiekviena diena tik augo, jau trečią dieną jos driekėsi apie pusšimtį kilometrų, o tai, kad jos beveik nejudėjo, reiškė, kad iki pasienio važiuoti tektų savaitę ar daugiau.
Grįžusi į Lvivą mama porą valandų pamiegojo. Tai buvo vienintelis kartas per keturias paras, kai ji galėjo numigti.
– Vis dėlto kaip jai pavyko pasiekti Ukrainos sieną?
– Netrukus atsirado autobusai, kurie važiavo sienos link ir į Lenkiją. Nemokamai į pasienį važiavo traukiniai. Kai mama su bičiule atvyko į autobusų stotį, ten išvydo chaosą ir paniką. Į autobusus tilpo po 30–40 žmonių, o norinčių išvykti – tūkstančiai. Visi norėjo išsigelbėti, tad brovėsi pro minią, blaškėsi, baimės vedini netgi nepabijojo panaudoti jėgos, kad tik išliktų.
Besibraunančius į autobusą be eilės vairuotojai taip pat buvo priversti nustumti jėga. Pasak bičiulės, iš Dniepropetrovsko atvykusios traukiniu, tas pats dedasi ir traukinių stotyse. Visiškas chaosas, marodieriai vogė žmonių daiktus... Beje, norintys įsisėsti į autobusą turi turėti nemenką sumą, kitaip būtų neišvažiavę.
Mamai su bičiule pavyko patekti į autobusą, kai buvo pradėti rinkti papildomi reisai. Tiesa, niekas negarantavo, kad pravažiavus 100 m kelionė nebus nutraukta. Jei nors vieno keleivio dokumentai būtų buvę netvarkingi, visi būtų turėję grįžti į stotį. Spūstyse prastovėjus ilgas valandas, mamai pavyko kirsti sieną. Išvažiuodama iš savo šalies mama sakė per langą mačiusi pasiliekančių ten emocijas, o jų buvo visokių – vieni tarsi džiaugėsi, kad kažkas išsigelbėjo, kiti žiūrėjo su apmaudu ar kartėliu, kad tuose autobusuose važiuoja ne jie.
Beje, autobuse ar traukinyje galėjai turėti tik vieną krepšį, kurį galėjai pasiimti ant kelių. Daugiau daiktų, kuriuos žmonės pasiimdavo bėgdami, pakeliui būdavo tiesiog paliekami. Taigi mama Vilnių pasiekė turėdama vieną kuprinę ir vilkėdama tuos pačius drabužius, kuriais bėgo į rūsį pirmąją karo dieną. Karo akivaizdoje nėra kada blaškytis, o visi sprendimai turi būti priimami sekundžių tikslumu – delsimas ir menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę.
– Minėjote, kad norint pabėgti, reikia turėti pinigų, apie kokias sumas kalbate?
– Apie labai didelius pinigus – tūkstančius eurų. Jei nenori kelias dienas ar savaitę stovėti prie sienos, reikia kirsti ne vieną kelių blokavimo postą, kurio kirtimo kaina su kiekviena karo diena augo. Tam, kad juos pravažiuotumei ir pasiektumei sieną, reikėjo turėti porą tūkstančių eurų grynaisiais. Kitaip paprasčiausiai nepravažiuosi. Tiems, kas neturi nuosavo automobilio, reikėjo sumokėti vairuotojui, apmokėti kuro išlaidas ir pan. Juk niekas nenori rizikuoti gyvybe šiaip sau. Taigi jei neturi pinigų, belieka važiuoti nemokamu traukiniu, kur tvyro chaosas, arba stovėti ilgose eilėse, iš kurių nežinia, ar gyvas išvažiuosi. Tai labai pavojinga.
– Pirmadienį iš Lenkijos mamą parsivežėte namo. Kaip ji dabar laikosi?
– Iš tiesų 3 paras laukiau, kada galėsiu ją pasiimti. Tai buvo pragariškas laikas, stojo mano studijos ir darbai, visos mintys buvo Ukrainoje, su mama. Pirmadienį vakare pagaliau pasiekėme Vilnių. Trumpai pamiegojome, tačiau daugiau laiko pasikalbėti dar nebuvo. Iš tiesų karas – didžiulė trauma, kurią patytė visi matę jo žiaurumus.
Mama patyrė milžinišką sukrėtimą, taigi atvykusi pas mane niekaip negalėjo nusiraminti, kone kas valandą ją ištikdavo isterija. Antradienį nuvežiau ją į kliniką, kad jai būtų suteikta psichologinė pagalba. Ji ten pasiliko porai dienų, ja rūpinasi specialistai.
Net mums, visą situaciją sekantiems žiniasklaidoje, šiurpas per kūną eina. Bijau ir pagalvoti, ką išgyveno tie, kurie buvo tų siaubingų įvykių sūkuryje, kurie slėpėsi nuo bombų. Žmonės ne tik prarado viską, ką turėjo, – tai milžiniška žala psichikai, sveikatai.
Kiek kalbėjau su pažįstamais, visi pasakoja, kad nebepadeda ir raminamieji, kurių šiomis dienomis visi vartoja labai daug. Tiesiog daugiau nebežino, ko griebtis. Kai kaukia sirenos ir nežinai, ar netrukus bomba nenusineš gyvybės, belieka melstis ir tikėtis, kad išliksi gyvas.
Noriu, kad pasaulis žinotų, ką išgyvena Ukrainoje likę žmonės ir susivienytų. Galbūt mes galime kažkaip padėti Ukrainos žmonėms. Per pastarąsias dienas įsitikinau, kad bičiulių, pažįstamų, o kartais ir nepažįstamų žmonių pagalba gali išgelbėti kažkam gyvybę, taigi nelikime abejingi kito nelaimei. Aš labai noriu padėkoti visiems, kurie prisidėjo ir padėjo išgelbėti mamą.
Esu begalo dėkingas Olegui ir Natašai kurie paskutinę akimirką pasiėmė mamą, išvežė iš Kyjivo ir saugiai nuvežė iki Lvivo. Dėkingas Viacheslavui Shylo už tai, kad sėdėdamas po apšaudymų padarė viską, kad bet kokia kaina padėtų įveikti kelią iki sienos, jis, beje, pasilikęs Ukrainoje sukūrė savo fondą ir renka lėšas su priešu kariaujantiems tautiečiams.
Esu dėkingas Artemui Slivai, kuris sėdėjo su manim 2 paras ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką išvykti pasiimti mamą nuo Lenkijos sienos ir galiausiai padėjo parvairuoti – mūsų kelionė truko 20 valandų.
Dėkoju tiems žmonėms, kurie, rizikuodami gyvybe, naktimis stovėdami kilometrų eilėse, padėjo atvykti ir kirsti sieną. Ir tokių žmonių jos kelyje buvo labai daug! Ir žinoma, esu dėkinga visiems draugams, giminėms, pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie visokeriopai bandė ir vis dar stengiasi padėti. Be jūsų nieko nebūtų. Būkime vieningesni. Padėkime vieni kitiems. Kartu mes padarysime!
– Kokios žinios jus pasiekia iš giminių likusių Ukrainoje?
– Kone kas valandą stengiuosi susisiekti su Sumai esančiais artimaisiais. Kadangi jie neretai slepiasi bunkeriuose ar rūsiuose, kur nėra ryšio, prisiskambinti pavyksta ne visada. Tokiais atvejais apima neviltis ir persmelkia baimė – nežinai, ar tau brangūs žmonės vis dar gyvi.
Šiuo metu sunkiausioje padėtyje mano seneliai, gyvenantys kaime prie Sumai miesto.
Senelis pasakojo, kad dreba langų stiklai, o pro juos matyti šaudantys tankai. Pirmosiomis karo dienomis jis stengėsi išlikti stiprus, optimistiškas, ragino nepanikuoti. Tačiau vakar jo balsas drebėjo. Gerai pažįstu savo senelį ir suprantu, kad tai reiškia, jog situacija gimtame mano mieste – itin siaubinga.
– Turbūt tie, kurie slepiasi rūsiuose nė nežino, kas darosi pasaulio miestų gatvėse, kad žmonės reiškia palaikymą, eina į protestus. Ką jums, kaip ukrainiečiui, kurio tėvynė yra puolama, reiškia toks žmonių susitelkimas?
– Prieš kelias dienas nesupratau, koks tas palaikymas reikšmingas. Vis tik dabar matau, kad vieningi žmonės gali daryti įtaką valdantiesiems. Jei visose šalyse žmonės išeis į gatves, galbūt tai paveiks ir paskatins greičiau imtis sprendimų ir padėti žmonėms, kuriems tenka patirti karo siaubą. Galiausiai dabar žmonės aukoja daiktus, maistą, pinigus, kurie yra siunčiami į Ukrainą. Jos žmonėms tai taip pat didelė pagalba.
– Ar turite vilties, kad kada nors dar sugrįšite į savo namus Kyjive?
– Turiu... Tiesa, šiuo metu iš namų jokios informacijos neturime ir net nežinome, ar mūsų butas vis dar yra. Su mama tikimės, kad mūsų prisiminimai, mano taurės ir medaliai, dar yra... Žinoma, pirmiausia viliamės, kad bus išsaugota kuo daugiau Ukrainos žmonių gyvybių.
