„Jeigu iš sudėtingos situacijos neišeisi kažko pasimokęs, tai pamokos neišmoktos“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ svarsto laidų vedėjas Ignas Krupavičius. Jį skaudžiai mokė ir tėčio alkoholizmas, ir skyrybos su pirmąja žmona. I. Krupavičius pamena, kaip būdavo sunku atsiliepti į tėčio skambučius, bet dabar mąsto, kad jam reikėdavo išsikalbėti. „Jis tikrai mus mylėjo“, – tiki žinomas vyras.
„Visą gyvenimą laikomės rašybos, kelių eismo, daiktų naudojimo ir visokių kitokių taisyklių. Bet šalia mūsų yra tokių žmonių, kurie viską apverčia aukštyn kojomis ir net žadintuvą nusistato kitu laiku, nei keliasi visa Lietuva. Pasikalbėti pasikviečiau charizmatiškąjį žurnalistą, laidų vedėją Igną Krupavičių“, – pašnekovą pristato LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Esu skaičiusi, kad eini miegoti devintą vakaro. Ar tai tiesa?
– Taip, iš tiesų stengiuosi nueiti anksti miegoti, nes man reikia anksti keltis. Ėjimas anksčiau miegoti man pasiteisina su kaupu pirmiausia dėl to, kad aš einu miegoti tada, kai eina ir mano vaikas. Su juo spėju paskaityti pasakų ir aptarti dienos aktualijas, darbus. Gyvename vienodu ritmu, jis mus savotiškai privertė eiti anksčiau miegoti ir anksčiau keltis. Prie to jau pripranta ir mano žmona. Anksčiau gulus, anksčiau atsikėlus kažkaip ir tie darbai dienos metu lengvai nusidirba.
– Kariuomenė yra tokia aiški vieta, kur mokaisi disciplinos, bet ne viskas gyvenime yra disciplinuota, ne viskas atitinka normas ir ko tu tarsi tikiesi iš gyvenimo. Kalbu, pavyzdžiui, apie tavo šeimą. Negali pasirinkti, kur gimsi, kokioje šeimoje. Tavo istorija su tėčiu ganėtinai skausminga.
– Ne vienus metus varsčiau ir dar vis pavarstau psichologo kabineto duris, dalyvavau ir grupinėse veiklose. Ten visada manęs paklausia apie tą vaikystę, nors aš, atrodo, noriu išsispręsti šios dienos problemas. Bet mane nukelia į vaikystę, aš kalbu apie kažkokius mamos gamintus troškinius, kuriuos turiu pasišildyti po mokyklos, ir galvoju: apie ką čia? Tačiau įsitikinau, kad viskas yra iš vaikystės. Viskas ateina iš vaikystės, ką tu matai, koks veiksmas vyksta šeimoje, ar mama, tėtis myli vienas kitą, nemyli, nekenčia.
Aš tuo metu nesupratau, kaip mama gali tverti buvimą su tėvu alkoholiku. Tokios buvo sąlygos, jis tiesiog neturėjo kur eiti. Jis grįždavo girtas, aš sėdėdavau, ruošdavau pamokas ir girdėdavau, kaip raktas nepataiko į skylutę, – jau pradėdavau virpėti. Gerai, kad jis buvo nesmurtaujantis, ko, mes girdime, pasitaiko, jis buvo gan taikus, bet kai žmogus išgėręs, aš negaliu su juo bendrauti. Aš žinodavau, ar jis išgėręs pusę litro alaus, ar visą litrą. Tos vaikystės su tėvu nebuvo, jo nebuvo. Aš tik gal šiek tiek vėliau stebėjausi, kaip mama galėdavo su juo būti. Kaip būti, kaip gyventi? Ji negyveno su juo, ji jo kaip ir neturėjo. Bet ji mūsų niekada nenuteikinėdavo.
Ji per daug su tėvu nesipykdavo, bet tas kopūstų troškinio kvapas man dar iki šiandien... Ta virtuvė ir tas visas reguliavimas, kaip gyventi, ką valgyti ir kaip daryti, pikti pasakymai. Atidaro duris, aš ruošiu pamokas, man padeda mama, o jis ką nors lepteli: tai tu vis dar su pagalba ruoši pamokas? Aš pats jau nelabai atsimenu, bet man mama pasakojo, kad po tos dienos mamos neprisileisdavau.
Kai per Kalėdas iš Anglijos vežiau jo pelenus, po truputėlį pradėjau galvoti, kad galėjau dažniau atsakyti į tuos skambučius. Jam reikėdavo išsikalbėti ir jis tikrai mus mylėjo, bet jis sirgo alkoholizmu. Bet ta trauma truko dešimtmečius.
Tai buvo kažkoks savotiškas autoritetas, bet aš jo nekenčiau. Man net sunku paaiškinti, kodėl taip buvo. Tik ilgainiui, kai praėjo daug laiko, per paskutines keliones su juo čia, Lietuvoje, kur jį vežiodavau, kai jis grįždavo iš Anglijos, kur gyvendavo, pradėjome su juo išsikalbėti ir aš mintimis po truputėlį jam atleidau.
Nors dar sakiau jam: tu tikrai nedalyvausi mano vestuvėse, tu man esi niekas. Aš labai sunkiai prisiversdavau atsiliepti, kai jis man skambindavo iš Anglijos. Skambindavo du kartus per mėnesį, bet ir tai aš sugebėdavau išvengti tų skambučių. Galų gale, jeigu prisiruošdavau ir pakeldavau, ir pajausdavau, kad jis išgėręs, padėdavau ragelį, sakydavau: paskambink, kai išsiblaivysi.
Tik paskui, kai per Kalėdas iš Anglijos vežiau jo pelenus, po truputėlį pradėjau galvoti, kad galėjau dažniau atsakyti į tuos skambučius. Jam reikėdavo išsikalbėti ir jis tikrai mus mylėjo, bet jis sirgo alkoholizmu. Tas laikas – jo skirtas mums ir mūsų skirtas jam – buvo labai ribotas.
– Koks jausmas nešti tuos pelenus?
– Aš nuvažiavau į morgą Anglijoje, Londone buvo kalėdinė nuotaika. Kalėdiniame maišiuke neši stotyje, kur skamba kalėdinės dainos, ir įsivaizduoji, kad neši tėtį, kuris už tave dvigubai didesnis ir sunkesnis. Tu neši jį, pavirtusį dulkėmis. Tada ir tu supranti, kad ir tu pavirsi dulke. Mes ateiname visi tokie nuogi, mes ir išeisime.
Gailėjausi, kad neskyriau jam pakankamai laiko, bet ta trauma truko dešimtmečius. Man dar pritrūko laiko ir jam pritrūko laiko, kad įeitume į tą vagą. Jis svajojo garbaus amžiaus grįžti į Lietuvą, kada būtų išėjęs į pensiją. Jis apie tai svajojo, bet pritrūko dvejų metų. Galbūt būtų buvęs puikus laikas.
Iš kitos pusės, vėl galvoji, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Taip nutiko dėl to, kad jis turbūt kažkaip norėjo savotiškai mus pamokyti, kad skirtume daugiau dėmesio tiems, kurie gyvi, mamai, kuri beveik viena mus užaugino. Galiu pasakyti, kad tėvui išėjus daugiau laiko pradėjau skirti mamai, nes tu negali žinoti, kaip, kas pasisuks.
Gyvenime viską reikia priimti kaip duotybę, kad ir tai būtų liūdna, keltų rūpesčių ar ašaras. Niekas nevyksta be reikalo. Nežinau, ką reikėtų „kaltinti“ dėl to, kad tave stiprina.
– Pirmos santuokos sudužimas – jis irgi tave kažko išmokė?
– Taip. Manau, jeigu iš sudėtingos situacijos neišeisi kažko pasimokęs, tai pamokos neišmoktos. Aš vėlgi manau, kad žmonės susitinka, kuria šeimas, išsiskiria ne be reikalo. Mes stengėmės lipdyti tą santuoką, išlaikyti tą šeimą, ėjome į psichologo kabinetą kelis kartus, bet būtent psichologo kabinete supratome, kad mums ne pakeliui. Vieni tas skyrybas išgyvena sunkiau, kiti lengviau. Aš gal buvau tas blogiukas, kuris pasakė, kad mums tikrai ne pakeliui šitame gyvenime. Dabar, kadangi yra vaikas, svarbiausia bendrauti, kad jam būtų gerai, kad jis kuo mažiau tai pajustų, kad kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų vykti.
Tu turi suvokti, kad visko gyvenime nutinka, bet kai esi pasiruošęs bet kam, užpuolusius rūpesčius lengviau ir sprendi. O kai pradedame savintis žmogų kaip daiktą, norime jį bandyti keisti, nieko ir nebūna.
Dabar būdamas antroje santuokoje tuos dalykus jau matai ir vertini kažkaip kitaip. Susirasti žmogų, su kuriuo galėtum gyventi po vienu stogu, manau, labai didelis likimo reikalas. Pasaulyje gal vaikšto tokių sielos bendraminčių, bet tu su jais niekada ir nesusitinki. Ir vis tiek mes ieškome žmogaus, kuris būtų šalia. Jį susiradęs supranti, kad tu jam neturi trukdyti gyventi ir jis tau neturi trukdyti gyventi. Tu bandai eiti kaip pakeleivis, suvokdamas, kad viskas gali apsisukti ir pasikeisti.
Aš į pirmą santuoką ėjau labai užtikrintai, labai norėjau bažnyčios, kaip priklauso. Ėjau prieš Dievą ir norėjau, kad viskas vyktų gerai. Viskas sugriuvo, bet nebuvau aš vienas kaltas. Šeimos skiriasi tikrai dėl dviejų žmonių, nepavadinčiau to kalte, bet dėl nesusikalbėjimo. Jeigu manęs paklaustų, ar pakartočiau tą patį veiksmą, – taip, nes tuo metu aš buvau tikras dėl to, ką aš darau, o įvyko, kaip įvyko.
Neturime savintis kito žmogaus, neturime gyventi su mintimi: na, gali visko atsitikti, gal nepavyks ir keliai išsiskirs. Tai neturi tavęs užvaldyti. Tu turi suvokti, kad visko gyvenime nutinka, bet kai tai suvoki ir supranti, kad esi pasiruošęs bet kam, užpuolusius rūpesčius lengviau ir sprendi. O kai mes pradedame savintis žmogų kaip daiktą, norime iš jo reikalauti, kad gyventų pagal tave, jį bandyti keisti, nieko ir nebūna.
Kai manęs klausia, ar tiki į Dievą, – taip, aš tikrai tikiu. Bet gal netikiu, kad jis yra kažkur tarp keturių sienų. Man labai patinka nueiti pakalbėti su vienuoliais ar į tą pačią bažnyčią, man patinka gyvas pašnekesys. Tada aš suvokiu, kad mes iš tiesų privalome kažkuo tikėti, nesvarbu kuo, bet kažkokiu aukštesniu dalyku. Tada tau žemėje, jeigu kažkuo tiki, viskas lengviau ir paprasčiau. Nebūtina tai deklaruoti, garsiai kalbėti ir kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, bet kažkuo tikėti. Galų gale, tikėti į save, į savo gyvenimą, į artimąjį, nes jis gali būti bet kur. Tokio vieno viršuje aš jo neįsivaizduoju, bet kiekviename iš mūsų jis kažkur yra.
Turbūt į kapines aš nueinu dažniau nei į bažnyčią. Kapinėse – labai geras laikas su savimi. Aš manau, kad žmogus, jeigu susidraugauja su mirtimi, nebijo išeiti ir stengiasi produktyviai nugyventi savo gyvenimą, nes žino, kas jo laukia. Vaikščiojant kapinėse, lankant tėtį, močiutę, kitus artimuosius kažkaip pasidaro lengviau. Tu suvoki, kas tavęs laukia, ir šita diena tada prašviesėja. Ir tada tu nebebijai.
Plačiau – sausio 30 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
