„Man atrodė, kad didžiausias karjeros taškas yra „Panorama“, bet po kiek laiko pajaučiau, kad tai ne mano. Buvo nepatogu tai garsiai pasakyti, kai man pačiai atrodė, kad tai svajonių darbas“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ prisimena laidų vedėja Ugnė Siparė. Sakantiems, kaip jai pasisekė dėl tokio „faino“ darbo, ji atkirstų: sėkmės yra nulis, talento – 1 proc., o darbo – 95 proc.
U. Siparė – žurnalistė ir televizijos laidų vedėja. Ją nuolat matome ekrane, tačiau kokia žinomos moters kasdienybė išsijungus studijos šviesoms ar užvertus kompiuterį? Kelionės, meilė ir draugystė – tai kiekvienam pačios ypatingiausios patirtys. Žavingoji vedėja pasidalijo mintimis apie mažiau žinomą žurnalisto gyvenimo pusę. Ją kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Visi klausia: tai koks gi tas gyvenimas užsidarius „Labo ryto“ studijos durims? Aš iš tikrųjų turbūt esu darboholikė, nes labai daug laiko praleidžiu ir televizijoje, ir prie kompiuterių ekranų. Darbas man labai patinka.
– Bet labai mažai žmonių žino, kad tu dirbi ne tik televizijos ekrane. Maža to, kad pasiruoši laidai, dirbi kaip redaktorė net keliose laidose.
– Man labai juokinga, kartais paskaitau tokių piktų komentarų: ką ji čia sau galvoja, eitų už kadro dirbti su savo suvalkietišku akcentu. Ir kai aš pagalvoju, kiek aš dirbu už kadro, tai, ko gero, yra 70 proc., tik 30 proc. kadre. Bet negaliu sakyti, ar tai iš kažkokio darboholizmo, ar dar iš kažko. Aš darau tai, kas man įdomu, o LRT turi labai daug įdomių laidų.
Turi visas galimybes, visus kelius išbandyti save visur, kur tau įdomu. Aš esu išbandžiusi save ir radijuje, ir sveikatos laidoje, ir kultūros laidose, esu dirbusi ir portale. Esu prikišusi nagus visur, kur tiktai man pasirodė tuo metu įdomu.
– Buvo laikas, kai iš tikrųjų buvo išnaudojami tavo išvaizdos privalumai. Vedei daug renginių, buvai iš tiesų labai paklausi ir populiari. Kas nutiko?
– Aš negaliu sakyti, kad kas nutiko. O kažkas nutiko? Turbūt visi darbai ateina etapais, tada, kada jie turi ateiti. Turbūt kiekvienas pasirenkame tai, kas mums yra įdomiau. Man natūraliai tie keliai taip išsidėstė. Kai pradėjau dirbti televizijoje, man atrodė, kad pati didžiausia gyvenimo siekiamybė ir pats didžiausias karjeros taškas yra „Panorama“. Aš kurį laiką vedžiau „Panoramą“ ir po kiek laiko pajaučiau, kad tai yra ne mano.
Man net buvo nepatogu garsiai pasakyti, nes galvojau: kaip tu gali sakyti, kad tai nėra svajonių darbas, kai man pačiai atrodė, kad tai svajonių darbas? Paskui, matyt, taip viskas susiklostė, kad atsidūriau ten, kur atsidūriau.
O išvaizdos išnaudojimas man niekada nepatiko, nes nesu gražuolė. Aš esu simpatiška, viskas su manimi gerai, bet aš vertinu save blaiviai, kaip aš sakau. Esu labai darbšti ir atsakinga – tai, manau, mano stipriosios pusės.
Visi pastebi: kaip tau pasisekė – tu dirbi tokį „fainą“ darbą. Čia sėkmės yra nulis, o talento – gal 1 proc. Aš galvoju, kad 95 proc. yra darbo.
– Jau kalbinu ne pirmą suvalkietę, kuri yra išimtinai patraukli išoriškai ir labai drausminga, darbšti. Nepaisydamos jokių fizinių duomenų jos siekia tikslo taip, lyg būtų pilkos pelės, užaugusios dirvoje.
– Bet jūs pati puikiai žinote, dirbate televizijoje, kad tik juodas darbas... Visi pastebi: kaip tau pasisekė – tu dirbi tokį fainą darbą. Čia sėkmės yra nulis, o talento – gal 1 proc. Aš galvoju, kad 95 proc. yra darbo.
– Nesutinku. Labai didelė sėkmės dalis yra tiesiog jos buvimas tavo gyvenime. Neigti simpatiškumą ir išorinius duomenis – tai tas pats, kas neigti balso grožį. Mes labai dažnai neįvertiname Dievo dovanų, kurios yra. Manau, to visai nereikia neigti. Be abejo, darbštumas, pareigingumas, visi kiti dalykai, talentai – puiku, bet tai, ką davė Dievas, kaip bet kuriai balerinai, bet kuriam dainininkui, bet kuriam kitam atlikėjui, yra Dievo dovana ir už tai reikia dėkoti.
– Sutinku, dėkoju, džiaugiuosi.
– Tai kodėl 2016-aisiais išėjai su blizgančia suknele ir geltonais plaukais, papiktinai visą „Euroviziją“?
– Bet jūs pasakykite, kas dar pranešė balsus taip, kad apie tai kalbėtų ilgiau nei dvidešimt sekundžių? Iš tikrųjų man tuo metu buvo gražu. Jei manęs kas nors paklaustų, ar aš gailiuosi, ar aš labai prašoviau, na, ne, žinokite. Man ir tada patiko, ir dabar patinka, ir aš visiškai nesuku galvos. Ir tada nesukau.
Mane labai nustebino – ryte atsikeliu sau lyg niekur nieko, kaip dabar atsimenu, buvau užsirašiusi į masažą. Važiuoju ir girdžiu, kad telefonas skamba kaip išprotėjęs. Galvoju, kas čia vyksta? Sekmadienis – ko čia man visi skambinėja? Gal kas atsitiko? Gal namuose kažkas...
Pasiimu telefoną – visi numeriai nežinomi. Neturiu žalio supratimo. Tiesiog kažkam atskambinau ir tai buvo žurnalistė iš kažkokio portalo, kuri sako: kaip jūs jaučiatės po savo suknelės? Galvoju – gerai, net nežinojau, kas įvyko. Aš išvis nesuprantu – negi tuo metu nebuvo didesnių problemų už blizgančią suknelę?
Aš visada galvojau ir dabar taip galvoju, kad jei dirbi televizijoje, esi matoma, ir jeigu nori toliau siekti šitos karjeros, ir toliau turi būti matoma. Kartais gali prašauti, kartais gali neprašauti, bet kai apie tave kalba, tai yra labiau geras negu blogas dalykas.
– Grįžtant prie tavo suvalkietiškos kilmės ir Marijampolės reikalų – buvai gražiausia mergaitė?
– Buvau aktyviausia mergaitė, mokykloje tikrai – kas vykdavo, aš viską organizuodavau.
– Kada supratai, kad žurnalistika yra tavo kelias?
– Aš iš karto supratau, pirmą kartą – kokioje 5 klasėje. Man tai iš karto pradėjo suktis ir nebuvo taip, kad aš: oi, noriu būti televizijoje. Ne – aš sakiau, kad būsiu žurnalistė, ir tiek žinių. Kai buvau 6 klasėje, mano sesuo pabaigė 12 klasių ir stojo į universitetą, jos klasiokė stojo būtent į žurnalistiką. Ir aš sakau: kaip jai sekėsi? Sako: tu žinai, buvo stojamieji ir buvo labai griežta komisija. Dabar atsiminiau – žinote, kas buvo griežtoje komisijoje? Buvo Edita Mildažytė, Henrikas Vaitiekūnas, man atrodo, Marijonas Mikutavičius. Daugiau neatsimenu.
Bet atsimenu, kad klausimas buvo apie cukrinius runkelius, ko ji nežinojo, sutriko ir neįstojo. O aš paklausiau ir sakiau: tu žinai, tai visi tie žmonės, kuriuos aš noriu pamatyti, noriu sutikti ir aš įstosiu į žurnalistiką. Tuo metu niekas rimtai nereagavo, bet iki tos 12 klasės nė karto nepasvarsčiau, ką dar galėčiau veikti ir ką dar galėčiau studijuoti. Stojau ir įstojau.
Net mačiau, kad į televiziją atėjau tik dėl Mariaus Sipario, bet iš tikrųjų jis į televiziją atėjo kokiais 5 metais vėliau negu aš. Su juo susipažinau per LRT sezono atidarymą. Paskui pakvietė kavos, paskui dar kažkur. Taip ir išėjo.
– Dabar jūsų kartos žmonės ilgus periodus dirba „Labame ryte“. Mano laikais paprastai „Labas rytas“ būdavo dvejų trejų metų karjera, nes tiesiog žmonės pavargdavo anksti keltis, įtemptas grafikas ir taip toliau. Kaip tu gyveni, kai dirbi, ir kaip tu gyveni, kai nedirbi?
– Mes keičiamės kas dvi dienas, tai labai dinamiškas grafikas. Bet man, kaip suvalkietei, gaila laiką švaistyti veltui ir su „Labu rytu“ labai patogu – devintą valandą baigiu darbą, greitai pasiruošiu kitam rytui ir visą dieną turiu visokioms kitoms veikloms. Tai arba būna kiti darbai, arba laisvalaikio pramogos. Labai mėgstu sportuoti, einu į visokias pilateso, zumbos treniruotes. Mano pamėgta sporto rūšis, jeigu galėčiau skirti daug laiko, būtų sportiniai šokiai. Mane per projektą taip užkrėtė, man taip patiko, man taip gražu. Dar viena veikla, kurią pradėjau vasarą, – šita valandos trukmės pamoka – kaip valandos trukmės atostogos, – aš mokausi italų kalbą.
– Papasakok, kaip įvyko virsmas iš Ugnės Galadauskaitės į Ugnę Siparę?
– O kodėl virsmas? Susiradau vyrą ir susituokiau.
– Susiradai? Jis tave susirado.
– Taip, jis mane susirado.
– Tarnybinis romanas?
– Tiesą sakant, ne. Visi taip įsivaizduoja, net mačiau, kad į televiziją atėjau tik dėl Mariaus Sipario, bet iš tikrųjų jis į televiziją atėjo kokiais 5 metais vėliau negu aš. Aš jo net nepažinojau, nes jis įsidarbino kultūros kanale, kai pradėjo dirbti. Su juo neturėjau jokių reikalų, susipažinau per LRT sezono atidarymą. Gal koridoriuose ir buvome prasilenkę, bet aš nežinojau, kas jis toks. Paskui mane pakvietė kavos, paskui dar kažkur, dar kažkur. Taip ir išėjo.
– O kaip įvyko tas garsusis pasipiršimas?
– Labai romantiškai, labai gražiai. Visiems iš aplinkos buvo aišku. Mes susiplanavome atostogas Tailande ir man tėtis sako: na, tai ko ten trenktis į tą Tailandą, – tai aišku, kad tik pasipiršti. Aš tai tikrai nesitikėjau. Tai įvyko patį pirmą vakarą Bankoke romantiškai virš stogų.
Visas pokalbis – gruodžio 23 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
